Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kinijos pilietinis karas

Kinijos pilietinis karas

Kinijos pilietinis karas – 1927-1949 (su pertraukomis) vykęs karas tarp dviejų valdžios Kinijoje siekusių jėgų: Gomindano vyriausybės bei Kinijos Komunistų partijos. Tai vienas daugiausia aukų pareikalavusių karų pasaulyje. Karas baigėsi KKP pergale bei Kinijos Liaudies Respublikos sukūrimu.

Karo prielaidos ir priežastys

Kinijos ekonominė bei socialinė padėtis, sudariusi sąlygas įsiplieksti pilietiniam karui, pradėjo formuotis dar paskutiniosios Čingų (清朝 Qing chao) dinastijos valdymo periodu, kai dėl svetimtaučių, kontroliuojančių Kinijos prekybą, ir augančio nepasitenkinimo imperializmu 1911-aisiais šalyje kilo revoliucija. Kinijai susiskaldžius į regionus, kontroliuojamus skirtingų karvedžių, šalyje kilo chaosas, taip paskatinęs nacionalistų, siekusių šalies unifikacijos, judėjimą bei Gomindano vyriausybės įkūrimą, o nuo žiaurių karvedžių kontrolės nukentėjusių bei nuskurdusių valstiečių parama teko 1921-aisiais įkurtai Kinijos Komunistų partijai. Kartu veikusių Gomindano vyriausybės bei KKP pastangomis karvedžiai buvo nugalėti, šalis militarizuota, o  susiskaldymo į regionus laikotarpis buvo užbaigtas, tačiau netrukus, imant ryškėti dviejų partijų idėjiniams skirtumams, ryšiai tarp jų nutrūko. Konfliktas, pradėtas komunistų, kurie siekė radikalizuoti partiją ir sukelti kovas tarp socialinių klasių, bei 1927-aisiais nacionalistų lyderio Čiang Kai-ši (蔣介石 Jiang Jieshi) suorganizuotos Šanchajaus žudynės bei 250 000 kinų žūtis dėl šalies „valymo“ politikos įžiebė pilietinį karą.

Dešimties metų pilietinis karas

Karo pradžioje 15 bazių ir sovietinę vyriausybę įkūrusiems komunistams skleisti savo ideologiją bei užimti naujas teritorijas padėjo tuo pat metu Japonijos vykdoma Mandžiūrijos okupacija, laikinai nukreipusi Gomindano vyriausybės dėmesį. Vis dėlto turėjusi apie 200 000 narių, jau 1934-aisiais vyriausybė surengė Šiaurinę ekspediciją, žygį prieš pietuose įsikūrusius komunistus, tuo metu Raudonojoje armijoje turėjusius tik apie 90 000 prastai ginkluotų karių. Apsupta KKP armija, vadovaujama Mao Dzedungo, metus traukėsi į šiaurinę Kinijos dalį, taip nukeliaudama virš 12 000 kilometrų, tačiau šio „Ilgojo žygio“ metu dėl bado ir alinančių kovų naująją būstinę pasiekė vos dešimtadalis karių, tačiau kovos tęsėsi ir toliau. Tik 1937 m. abi partijos paskelbė paliaubas ir susivienijo prieš šalį puolančią Japoniją. Gomindano vyriausybė formaliai sutiko su partijų bendradarbiavimo politika, o KKP viešai nutraukė ginkluotą pasipriešinimą prieš Gomindaną, sustabdė žemių atiminėjimą iš žemvaldžių bei pavertė Raudonąją armiją bendros Nacionalinės armijos dalimi. Nepaisant to, konfliktai vis dar nerimo, tačiau piliečių komitetai ėmė protestuoti ir atsinaujinančio pilietinio karo buvo išvengta, o KKP pozicijos imtos silpninti ekonomine blokada.

Antrojo Pasaulinio karo įtaka

Europoje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui bei Japonijai vykdant Kinijos prekybinių kelių blokadą, šalis liko be Sąjungininkų paramos. Prekių deficitas, augančios kainos bei nekontroliuojami racionai paskatino Gomindano vyriausybę spausdinti pinigus taip tik sukeldami infliaciją, korupciją ir smukdydami tautos moralę, o kartu ir nacionalistų partijos pozicijas. Į pasaulinį karą įsitraukus JAV, net sulaukę paramos kinų nacionalistai dėl korupcijos bei noro saugoti karius vėlesnei kovai prieš KKP nesugebėjo sukurti didelės atsvaros japonų armijai. Visiškai kitokią įtaką karas su Japonija turėjo komunistams, kurių gretos išaugo iki 40 000, o pasitelkus valstiečius bei patriotiškai nusiteikusį jaunimą, Raudonosios armijos karių, įvaldžiusių partizaninio karo taktikas, skaičius pasiekė 100 000. Mao Dzedunas, stiprindamas partiją propaganda ir atsikratydamas disidentų bei neveiklių partijos narių, siųsdamas partizanus į japonų užkariautas, bet mažai saugomas teritorijas, sugebėjo efektyviai priešintis Japonijos puolimams, o kartu ir stiprinti pozicijas prieš Gomindaną. KKP taip pat kūrė darbininkų sąjungas, jaunimo ir moterų asociacijas, ieškojo būdų padidinti gamybai (pavyzdžiui, kolektyviniu darbu), taip įgydami vis daugiau rėmėjų ir 1945-aisiais teigė turinti apie 900 000 karių armiją. Nežinia, ar šie tvirtinimai buvo teisingi, tačiau stiprios komunistų pozicijos užimtose teritorijose buvo neginčijamas faktas. Po Japonijos kapituliacijos, dviejų partijų konfliktai dėl Mandžiūrijos, nepaisant JAV diplomatų bandymų juos išspręsti, sukėlė dar vieną pilietinį karą.

Pilietinis karas (1945-1949)

Nepavykusios derybos tarp Gomindano vyriausybės ir KKP buvo abiejų partijų kaltė. Nacionalistų priešinimasis susitarimams iš baimės dar labiau susilpninti savo pozicijas valdžioje, atsisakymas sumažinti savo armiją bei komunistų bandymai užkirsti kelią nacionalinės armijos įsitvirtinimui, lenktynės dėl Japonijos valdytų teritorijų perėmimo – visa tai vyko dar derybų metu, tad kilę konfliktai galiausiai peraugo į atvirus karinius veiksmus. Ten besikurianti komunistų armija, ginkluota japonų ginklais, ėmė stumti nacionalistus iš teritorijos nepaisant Gomindano, sutelkusio Mandžiūrijoje savo geriausius karius, priešinimosi. 1947-aisiais nacionalistų pajėgos dėl silpno veiksmų plano patyrė daug nuostolių, o silpstantis karių pasiryžimas kovai lėmė dezertyrų skaičiaus augimą bei perpus sumažėjusią nacionalinę armiją. Praradus strateginę persvarą, nacionalistų partija galėjo remtis tik stipriomis gynybinėmis pozicijomis ir armijos karių skaičiumi, JAV kariuomenės apskaičiavimais tuo metu siekusį 2 700 000 palyginti su už KKP kovojusių 1 150 000 komunistų.

Sutelkę 500 000 karių pajėgas centrinėje Kinijoje ir nutraukę Gomindano komunikacijos linijas, komunistai ėmė griauti nacionalistų gynybinius postus ir miestus, tad 1948-aisiais įgijo visapusišką persvarą, o nacionalistams tai tapo dar vieneriais karinių ir ekonominių nesėkmių metais. Komunistų naudai pasikeitusią padėtį lėmė ir Šandonge nugalėtų nacionalistų atsitraukimas, atvėręs kelią į Sudžou, tapusį šiauriniu Nankine įsikūrusios Gomindano vyriausybės atrama. Nesėkmingai bandydami sustiprinti savo armiją ir vengdami atsitraukimo, nacionalistai Mandžiūrijoje stojo prieš beveik dvigubai didesnę komunistų armijos dalį. Po eilės susirėmimų Gomindano vyriausybė, praradusi apie 400 000 karių ir dėl karui skirtų lėšų padidinusi biudžeto deficitą, ėmė nesėkmingai kovoti su infliacija, kainomis ir spekuliantais ir sukėlė beveik absoliučią ekonominę stagnaciją, kadangi korumpuoti valdininkai patys užsiėmė kontrabanda, spekuliacija ir biurokratizmu. Nacionalistai jautėsi sutriuškinti.

Komunistų pergalė

1948-aisiais KKP užėmus Mandžiūriją, jiems atiteko ir ten buvusi artilerija, ginklai bei šarvai, taigi Liaudies Išsilaisvinimo armija tapo geriau ginkluota nei nacionalistai. Čiang Kai-ši laikinai atsistatydinus, nesulaukus JAV paramos derybose dėl taikos ir komunistų armijai beveik be priešinimosi užėmus Nankiną, Hanko, Šanchajų bei pietines ir vakarines provincijas, vienintelės visiškai nacionalistams pavaldžios išliko tik Hainano ir Taivano salos, į kurią su visais vyriausybės aukso rezervais, oro ir laivyno pajėgomis pasitraukė Čiang Kai-ši, įkūręs naują vyriausybę.  Tuo tarpu Mao Dzedunas Pekine paskelbė Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą.

Pergalės priežastys

Vienas svarbiausių pilietinio karo įvykių buvo 1934-aisiais prasidėjęs Raudonosios armijos žygis, truko vienerius metus ir komunistams įveikus kelią per 11 provincijų, 18 kalnynų ir 24 upes bei įsikūrus naujoje vietoje, Mao Dzedunas įgavo absoliučią valdžią KKP. Sugebėjęs pritaikyti marksizmo bei leninizmo teorijas kinų sąlygoms, jis sukūrė naują doktriną bei partizaninio karo strategijas, leidusias patraukti savo pusėn didelę dalį kinų liaudies ir kovoti prieš nacionalistus nepaisant prastos ginkluotės ar karių skaičiaus skirtumo. Prie KKP pergalės prisidėjo ir Gomindano vyriausybė, nesugebėjusi įveikti ekonominės krizės, korupcijos bei išlaikyti karių moralės ir disciplinos. Situaciją dar pablogino ir tokie išoriniai veiksniai kaip Jaltos konferencija, 1945 m. leidusi Sovietų Sąjungai įžengti į Mandžiūrijos teritoriją ir taip suteikti KKP šansą apsiginkluoti atsitraukiančios japonų armijos ginklais.

Socialinės reformos

Viena iš komunistų pergalės priežasčių neginčijamai buvo kaimo vietovėse vykdyta socialinė revoliucija. Dar gresiant 1946-ųjų pilietiniam karui partijos lyderiai pradėjo žemės reformą, kurios metu skatintas žemvaldžių žemių ir turto atiminėjimas bei jų perdalijimas valstiečiams. KKP, užsitikrinusi žemesnių socialinių sluoksnių paramą, toliau skatino valstiečių neapykantą žemvaldžiams ir nacionalistų šalininkams, taip Kinijos kaime sukėlusi nesuvaldomo smurto prieš turtingus žemvaldžius laikotarpį, pavyzdžiui, mirties bausmes jiems ir jų šeimoms. Tarp svarbiausių pilietinio karo metu KKP vykdytų socialinių reformų buvo dar 4-ajame dešimtmetyje pradėti kurti mokslo centrai bei moterų problemoms skirtas dėmesys, pavyzdžiui buvo uždraustos santuokos pagal tėvų susitarimą bei žmonų pirkimas. Taip pat buvo palengvintos skyrybų sąlygos, moterims suteikta teisė balsuoti bei dalyvauti rinkimuose (Lynch 2010, p. 91).

Pilietinio karo pasekmės

Kinija tapo vienpartinės sistemos šalimi, kurioje buvo varžomos asmeninės teisės bei laisvės. Milijonai mirčių (įskaitant bado ir teroro aktų aukas), merdėjanti ekonomika ir karų išvarginti kinai, smarkiai sumažėję agrokultūros ir industrinės gamybos mastai, prasta finansinė situacija dėl nacionalistų pavogtų šalies aukso rezervų, komunistų pergalės sukurti barjerai prekybiniuose santykiuose su Vakarų valstybėmis – visa tai Kinijos pilietinio karo pasekmės.

Įtaka Šaltajam karui

Kinų pilietinis karas bei KKP pergalė neišvengiamai pakeitė Šaltojo karo eigą, dėl savo sąjungos su SSRS tapdama dar viena grėsme JAV bei sukeldama dar didesnę įtampą tarptautinių santykių sferoje. Istorikų tikinimu, jei ne komunizmo įsitvirtinimas Kinijoje, pasaulis būtų galėjęs išvengti Korėjos bei Vietnamo karų, tačiau kartu visa tai atvėrė Kinijai kelią tapti viena stipriausių pasaulinio masto valstybių, formuojančių XXI a. tarptautinius santykius.

 

Šaltiniai:

  • Encyclopædia Britannica, 2015. China. Encyclopædia Britannica. (p. 133-154) [internete] Rasta: <http://www.britannica.com/EBchecked/topic/111803/China/71791/The-Chinese-Revolution-1911-12#toc71792> [žiūrėta: 2015 06 01].
  • Li, X. (red.), 2012. China at War: An Encyclopedia. [e-knyga] Santa barbara:ABC-CLIO. Rasta: <http://books.google.com/books?id=jhPyvsdymU8C&pg=PA295#v=onepage&q&f=false> [žiūrėta: 2015 06 02].
  • Lynch, M., 2010. The Chinese Civil War 1945-49. [e-knyga] Osprey Publishing. Rasta: <http://books.google.com/books?id=rkJYue5dCJgC&pg=PA91>, [žiūrėta: 2015 06 02].
0 votes