Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kinų drama „Bijūnų pavėsinė“

Kinų drama „Bijūnų pavėsinė“

Tango Siandzu (汤显祖 Tang Xianzu) (1550-1616) drama „Bijūnų pavėsinė“ (牡丹亭 Mǔdān tíng)  užbaigta apie 1588 m. Pirmą kartą suvaidinta 1598 m. princo Tengo pavėsinėje (滕王阁 Tengwang Ge). Tuo metu buvo plačiai kalbama, kad kone visi galėjo padeklamuoti dramos žodžius. „Bijūnų pavėsinės“ literatūrinėje kalboje Siandzu išlaiko prozą ir liaudiškas idiomas. Tai ne tik įrodo dramaturgo neprilygstamą talentą literatūrinėms kompozicijoms, bet ir papuošia dramos aprašymą yra pagirtinas už gilų pajautimą. Stipri aistra, nuoširdus dėkingumas, nuostabūs įvykiai ir graži kalba paverčia „Bijūnų pavėsinę“ maloniu skaityti ir vertinti kūriniu. Šis autentiško siužeto kūrinys yra sudarytas iš 55 scenų ir virš 400 arijų, o suvaidinti jam reikia daugiau nei 22 valandų. Dramos tekstas nebūtinai sutampa su muzika. Muzikinė drama „Bijūnų pavėsinė“ buvo leidžiama ir perleidžiama daug kartų, todėl kiniški adaptacijų tekstai buvo patobulinti taip, jog sutaptų su įspūdinga Kunčiu (崑曲 Kunqu) operos muzika.

Tangas Siandzu

Tai garsus kinų dramaturgas bei literatas. Gimė Mingų dinastijos (1368-1644)  laikotarpyje, Linčuane (临川 Linchuan), Dziangsi (江西 Jiangxi) provincijoje. Buvo išsimokslinęs astronomijoje, geografijoje, medicinoje, pranašystėse, taip pat gabus poetas bei prozininkas. Mingų dinastijos valdymo pabaigoje klestėjo ekonomika, filosofija bei menai, tačiau inteligentai, tuo tarpu ir literatai, bijojo gauti valdininko postą, kadangi būtų buvę persekiojami. Tokio kelio išvengė ir Siandzu. Jis iš valdininko posto išėjo į pensiją (Goldman 2013). Turėjo pakankamai turtų, aukštą padėtį bei nebebuvo užimtas reikalais, tad galėjo atiduoti savo laisvalaikį kūrybai. Jo dramos „Sapnas bijūnų pavėsinėje“, „Legenda apie purpurinį plaukų smeigtuką“, „Sapnas po pietine šaka“ ir „Handano sapnas“ yra vadinami keturiais Linčuano sapnais. „Bijūnų pavėsinė“, dar kitaip vadinama „Sielos sugrįžimu“ – kinų literatūros bei Kunčiu operos šedevras.

Kunčiu

Tai tradicinė kinų opera pradėta XVI a. viduryje ir laikoma visų kiniškų operų motina. Kunčiu kalba nėra nei koks nors kinų kalbos dialektas, nei standartinė mandarinų kalba. Tai yra dirbtinė scenos kalba, padaryta iš standartinės mandarinų su keletu vietinio dialekto bruožų. Ši, dar vadinama Kun, opera yra liaupsinama dėl nuostabių pasakojimų, puikių melodijų bei atlikėjų balsų tembrų įvairovės: šeng, dan, dzing, mo, čou. Kiekvienas balso tembras atlieka skirtingus vaidmenis. Būtent pagal balsą galima labai daug suprasti apie personažo amžių, charakterio bruožus, asmenybę ir jo svarbą dramoje (Dong, Sundberg ir Kong 2013).  Arijos, kurios yra aukštos literatūrinės vertės kūriniai, atliekamos pritariant orkestrui. Taip pat yra monologų bei dialogų, kuriuos atlieka paprasčiausiai deklamuojant tam tikru ritmu, nepritariant jokiai muzikai. Scenos dekoracijos minimalios. Itin subtilūs yra aktorių judesiai, rankų gestai, mimikos, taip pat akiai įstabus vaizdas yra jų nepaprasti kostiumai ir puošnus grimas. Kun kostiumai yra ryškių spalvų ir įvairių stilių.

Siužetas

Ištobulintas „Bijūnų pavėsinės“ poetinis stilius atskleidžia feodalinės Kinijos visuomenės jaunuolių romantinius meilės troškimus ir sielvartą. Pagrindinė tema išryškina tai, jog meilė nugali protą. Kūrinyje priešpriešų tarp pagrindinės herojės ir jos tėvo, motinos ar mokytojo yra gerokai daugiau, nei jos mintyse. Pagrindinės „Bijūnų pavėsinės“ veikėjos monologai atskleidžia prieštaras tarp meilės ir jos širdies dorybės. Ji nebejaučia jokių prieštaravimų, kai pabaigoje meilė nugali dorybę. Dramos siužetas – drąsus protestas prieš varžančias neokonfucianizmo tradicijas, poeto pritarimu dėl laisvės jaunų žmonių meilei virtęs nenugalima jėga kinų literatūros ir teatro istorijoje (Society of Kunqu Arts 2007). Drama prasideda svajomis apie meilę, kurias seka mirtis dėl jos ir pasibaigia atgimimu bei vedybomis su mylimuoju.

Veiksmas vyksta ankstyvaisiais Songų dinastijos valdymo metais (XII a. pr.). Graži šešiolikos metų prefektūros viršininko dukra, vardu Du Liniang, buvo griežtai išugdyta neiti iš savo kambarių be tėvų leidimo. Tačiau vieną kartą nepranešusi tėvams Du išeina į sodą su savo tarnaite. Pastaroji turi dieną naktį prižiūrėti šeimininkę, kadangi pavasaris pažadins meilę Du širdyje, ir ji lauks meilingo drugelio, kad galėtų lėkti su juo (Xianzu 2016, p. 41). Taip bestebėdama pavasario grožį spalvinguose žiedlapiuose mergaitė suvokia savo pačios tyrą grožį ir dainuoja apie tai, kad ją pamačiusios žuvelės jaustųsi baikščios, laukinės žąsys kristų iš dangaus, mėnuo užmerktų savo akį, ir kad net gėlės su ja negalėtų varžytis (Xianzu 2016, p. 49). Kai tarnaitė ją palieka vieną, Du užplūsta gilių jausmų banga. Ji nuskęsta svajose apie meilę ir susapnuoja pasimatymą su jaunu mokiniu Liu po slyvos medžiu greta bijūnų pavėsinės. Pabudusi po sapno mergelė yra kankinama prisiminimų ir vis ieško sapne matyto mylimojo, tačiau iš nuovargio ir prasto maitinimosi greitai suserga ir miršta dėl sudaužytos širdies. Bet Du dvasia nenustoja ieškojusi jaunojo mokinio. Dėl savo grožio ir atkaklumo ji palenkė požemių pasaulio teisėją į savo pusę, taigi jai buvo leista reinkarnuotis.

Praėjus trejiems metams jaunas mokinys Liu Mengmei lankėsi šventykloje, kurioje buvo palaidota Du. Jis vaikščiojo po sodą ir netyčia rado ant audeklo nupieštą Du autoportretą, kurį ji buvo paslėpusi po akmeniu. Vaikinui merginos portretas pasirodė pažįstamas, todėl jis pabandė jos šauktis. Mergelės vaiduoklis iškilo iš piešinio ir pasirodydavo Liu kiekvieną naktį. Nesuprasdamas, kad tai vaiduoklis, vaikinas pamilo ją. Tik kuomet jai pasipiršo, sužinojo merginos istoriją. Kitą dieną pagal merginos nurodymus Liu iškasė jos kapą ir atvėrė karstą. Vos tik jis tai padarė, mergelės dvasia susijungė su kūnu, ji pabudo iš mirties patalo ir galiausiai susituokė su Liu. Negalėdamas tuo, kas nutiko, patikėti, Du tėvas įkalino Liu, apkaltinęs jį kapo išniekinimu. Tačiau kinų dramoms būdinga graži pabaiga – Du tėvas įsitikina, jog tai jo dukra, ne demonas, tuomet imperatorius atleidžia kaltes, o jaunuoliai gyvena ilgai ir laimingai.

„Bijūnų pavėsinė“ šiais laikais 

Tango Siandzu ir jo „Bijūnų pavėsinės“ reikšmė kinų kultūrai itin didelė. Pirmąkart opera parodyta Vienoje 1998 m. gegužę (Jain 2002). Pilnos trukmės Kun opera buvo pastatyta 1999 m., ir tai buvo bene pirmasis pilnas pastatymas per pastaruosius 300 metų. Kiti operos pastatymai – Hua Venyi ištraukos (1986 m.), režisieriaus Peter Sellarso adaptacija (1998 m.), Bai Sianjongo (2004 m., Kinija ir JAV), Lin Džaohua ir  Vang Šiju darbas (2007 m.) bei režisieriaus Tan Duno (2012 m., Niujorkas) pastatymas ir kt. Dažniausiai rodomos yra kelios kūrinio scenos, kadangi parodyti visą kūrinį užtruktų parą laiko. Taip pat taivanietis režisierius Čen Kuo-fu bei Christopher Doyle sukūrė filmą „我的美麗與哀愁“ (Wu de meili yu aichou), kuris turi angliškąjį pavadinimą „Bijūnų pavėsinė“. Drama yra išleista anglų kalba, tačiau lietuviškojo varianto kol kas nėra.

Ir dabar „Bijūnų pavėsinė“ sulaukia daug dėmesio. Įdomu yra tai, kad rašytojo mirties metai sutampa su garsiojo britų dramaturgo Viljamo Šekspyro ir ispanų rašytojo Migelio de Servanteso mirties metais (1616 m.) (Chiesura 2016). Be to, iki šiol buvo randama daug panašumų tarp Šekspyro ir Siandzu kūrybos tematikos. Praėjus keturiems šimtams metų nuo didžiojo kinų poeto mirties buvo surengta daug parodų, skirtų “Bijūnų pavėsinės” atminimui bei palyginimui su Šekspyro „Romeo ir Džuljeta”. Pagrindinė tema šiuose kūriniuose – jaunų žmonių meilė, kurios ateitis nėra aiški.

Taip pat neseniai, 2017 m. rudenį Fudžou, Dziangsi provincijoje buvo rastas Tango Siandzu kapas (Beall 2017). Buvo rasti šeši antkapių užrašai (epitafijos), kurių dauguma, manoma, sukurtos pačio Siandzu. Jo šeimos kape palaidotos ir dvi žmonos bei kiti šeimos nariai. Šis radinys leis daugiau sužinoti apie rašytojo gyvenimą bei Mingų dinastijos kultūrą, švietimą, menus, kaligrafiją.

Naudota literatūra

  1. Beall, A., 2017, „400-year-old tomb of ‘China’s Shakespeare’ is found alongside epitaphs the renowned playwright wrote for his loved ones“, Mail Online. 2017 rugsėjo 1. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 4 d.].
  2. China Discovery, n. d., „Kunqu Opera – Mother of Chinese Operas“, China Discovery. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 4 d.].
  3. Chiesura, S. 2016, Tang Xianzu, the great Ming dynasty playwright”, Asian and African studies blog. 2016 gegužės 24. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 4 d.].
  4. Dong, Li ir kt. 2014, „Loudness and Pitch of Kunqu Opera”, Journal of Voice, 28(1), p. 14-19. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 29 d.].
  5. Du Liniang autoportretas. Prieiga per internetą: Čia ir Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 18 d.].
  6. Jain, S. P. 2002, „Contemplating Peonies: A Symposium on Three Productions of Tang Xianzu’s Peony Pavilion“, Asian Theatre Journal, 19(1) (pavasaris, 2002), p. 121-123. Prieiga per internetą: JSTOR Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 29 d.].
  7. Kunqu Society, 2012, „The Peony Pavilion“, Kunqu Society. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 29 d.].
  8.  Lam, A., 2013, „’Peony Pavilion’, the Romeo and Juliet of the East“, The Huffington Post. 2013 rugsėjo 25. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 30 d.].
  9. Society of Kunqu Arts, 2007, „The Peony Pavilion“, Society of Kunqu Arts. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 28 d.].
  10. World Digital Library, 2017, „The Peony Pavilion“, World Digital Library. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 29 d.].
  11. Xianzu, T., 2016, Dream In Peony Pavilion, Beijing.

 

0 votes