Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kinų pavardės

Kinų pavardės

Pavardė – tai yra tikrinis žodis, kuris nusako šeimos vardą. Pavardės sąvoka pradėjo formuotis viduramžiais, kai individams neužteko vadintis tik vardu, kadangi tą patį vardą galėjo turėti keli asmenys. Tuomet prie jo vardo pradėta skirti pavardę, kuri dažniausiai nurodė giminystės ryšius ar šeimas, galėjo nurodyti gyvenamąją vietą, amatą kuriuo šeima užsiėmė, užimamą poziciją.

Kaip ir dauguma pasaulyje egzistuojančių pavardžių, kinų yra perduodamos iš kartos į kartą kartu su ilgalaike šeimos istorija. Per visas iškilmingas ceremonijas ar svarbias šventes, kinai ant žibintų užrašo savo klano vardus ir juos kabina pastebimose vietose, pavyzdžiui prie pagrindinio įėjimo į namus. Klano vardas pažymi protėvių namus, todėl jis dažnai būna išskaptuojamas ir ant kapo paminklo. Išskaptuotas klano vardas simbolizuoja viltį, jog miręs žmogus sugrįš į savo klaną.

Kinų pavardžių kilmė

Prieš Kariaujančių Valstybių periodą (V a. pr. Kr.) tik karališkoji šeima ir aristokratija turėjo pavardes. Tik po Čingų dinastijos (III a. pr. Kr.), kai Kinijoje formavosi feodalinė santvarka, paprastų žmonių tarpe buvo pradėtos vartoti sing (姓 xing) ir klano vardai ši (氏 Shi) tipo pavardės. Jos buvo nuosekliai tobulinamos ir perduodamos ateities kartoms, kai tuo metu Vakarų pasaulyje pavardės pradėjo atsirasti tik viduramžiais (apie XI-XV a.).

Sing tipo pavardes turėjo tik karališkosios šeimos. Vienas iš pagrindinių šio tipo pavardės hieroglifo komponentų yra niu (女 , liet. „moteris“) radikalas, kuris leidžia manyti, jog šios pavardės yra kilusios iš matriarchalinės visuomenės, kuri rėmėsi motinystės ryšiais. Sinologas Léon Vandermeersch, stebėdamas hieroglifų, išlikusių ant Šangų ir Džou dinastijų pranašiškų raštų evoliuciją, pastebėjo, jog Džou valdymo periodu „moteriškas“ radikalas buvo rašomas šalia Šangų dinastijos sinogramų. Panašu, jog šis simbolis nurodė etninę grupę, gentį ar klaną iš kurios buvo kilęs asmuo. Sing sinogramos taip pat atspindėjo, jog ankstyvuoju Džou dinastijos valdymo laikotarpiu moterys, kurios ištekėdavo už Džou klano vyrų, nešiojo savo klano pavardes, kai tuo tarpu vyrai dažniausiai buvo vadinami pagal jų titulus ar turimus feodus.

Prieš Činų dinastiją, Kinija buvo didžiausia feodalinė visuomenė. Kadangi žemės buvo paveldimos iš kartos į kartą, klanų vardai, dar kitaip žinomi kaip ši, buvo priskiriami pagal protėvių užimamas pareigas bei nuopelnus. Taip buvo galima atskirti skirtingas pozicijas hierarchijoje. Tuometinėse Kinijos valstybėse didikai turėjo ši ir sing tipo pavardes, kurios nurodė asmenų titulus ir jų giminės klaną. Svarbu paminėti, jog du asmenys, turintys tą pačią ši tipo pavardę, negalėjo tuoktis ir susilaukti palikuonių. Nuo pirmųjų pavardžių atsiradimo, kinai norėjo apsaugoti savo tautą nuo kraujomaišos, o tai parodo tuometinį jų visuomenės socialinį progresą. Tačiau, kai 221 m. pr.Kr. valdovas Čin Ši Huangas suvienijo valstybes Kinijoje, skirtumas tarp ši ir sing tipo pavardžių pradėjo mažėti. Išskyrus Dziang (姜 Jiang) ir  Jao (姚 Yao) sing tipo pavardes, kitos pradėjo nykti, tačiau, kartu su skirtumu tarp sing ir ši, pradėjo keistis ir pati sing reikšmė. Šiomis dienomis sing simbolizuoja pakeistą ši tipo pavardę, kai ši tipo pavardė dažniausiai nurodo mergautinę pavardę.

Daugelis iki šių dienų išlikusių Ši pavardžių dažniausiai kilo iš:

  1. Sing tipo pavardžių. Pirmąsias sing pavardes galėjo turėjo tik karališkoji šeima, o su ja tolimos giminystės ryšiais susijusios šeimos galėdavo imti tik jų ši tipo pavardę.
  2. Karališko Imperatoriaus dekreto. Pavyzdžiui Kvongų (鄺 Kwong).
  3. Šalies vardo. Daugelis nekilmingų žmonių pasirinko savo šalies vardą kaip pavardę dėl to, jog jie norėjo parodyti savo ištikimybę jai, nacionalinį ar etninį identitetą. Dažnai pasitaikantys pavyzdžiai yra Songai (宋 Song), U (吴/吳 Wu), Čenai (陈/陳 Chen), Tanai (譚/谭 Tan).
  4. Žemvaldžio arba vietovardžio vardo. Žemvaldžiai dažniausiai buvo tolimi aristokratijos giminaičiai, todėl valstiečiai dažnai rinkdavosi tokias sub-pavardes.
  5. Protėvių vardo. Tai buvo pakankamai priimtinas būdas rinktis sub-pavardę, kuris galėjo turėti apie 500 ar 600 pavyzdžių, iš kurių apie 200 yra dviejų hieroglifų pavardės. Pavyzdžiui, Juan Taotu (Yuan Taotu) galėjo pasirinkti savo pavardę iš savo senelio Bojuan (Boyuan) varde esančio antro hieroglifo, kuris nurodė protėvio titulą. Tai parodo, kad kartais titulai, kurie buvo suteikiami protėviams, buvo naudojami kaip pavardės.
  6. Sūnų gimimo eiliškumo. Senovėje, tokiais hieroglifais kaip meng (孟 meng), džong (仲 zhong), šu (叔 shu) and dzi (季 ji) šeimoje būdavo išskiriami sūnūs pagal savo amžių. Kartais būtent šie hieroglifai, (suteikti pagal gimusių vaikų eiliškumą) buvo naudojami kaip pavardės.
  7. Jie galėjo kilti tiek iš aukštą postą reiškiančių pavadinimų kaip Sima (司马 Sima „karo ministras“), tiek iš žemiau užimamų postų kaip Tao (陶 Tao „puodas“), ar U (巫 Wu „šamanas“).
  8. Etninių grupių. Ne Hanų kilmės kinai dažniausiai perimdavo savo etninės grupės vardą kaip pavardę.

Populiariausios kinų pavardės

Vienas iš pirmųjų pavardžių surašymas buvo Songų dinastijos valdymo laikotarpiu, kai buvo išleista „Šimto pavardžių knyga“. Ši knyga yra klasikinis tekstas, kuriame buvo surašytos beveik visos tuo metu Kinijoje egzistavusios pavardės. Šioje knygoje tekstas yra surašytas taip, jog kiekviena eilutė yra sudaryta iš keturių simbolių, o pirmų 32 linijų, kas antros eilutės priešpaskutinis hieroglifas rimavosi.

Šios knygos pirminiame variante yra užfiksuotos 411 pavardės, kurios vėliau buvo papildytos dar 93 (iš viso 504), iš kurių 444 pavardės buvo sudarytos iš vieno simbolio, ir 60 – iš dviejų.

„Šimto pavardžių knygoje“ pavardės buvo surašytos ne pagal populiarumą – jos buvo rašomos pagal šeimos svarbą imperijoje, kai ją valdė Songų dinastija. Pirmosios pavardės buvo šios: Džao (赵 Dzhao) – Songų dinastijos imperatorių pavardė, Čian (Qian 钱) – karalių Ujue (Wuyue) pavardė, Sun (孙 Sun) – Ujue karalienės šeimos pavardė ir Li (李 Li) – Pietų Tangų dinastijos karalių pavardė.

1977 m. atliktas statistinis tyrimas parodė, kad egzistuoja 10 pagrindinių kinų pavardžių:

40% visos Kinijos populiacijos turi šias pavardes: Džangai (Zhang), Vangai (Wang), Li (Li), Džao (Zhao), Čenai (Chen), Jangai (Yang), U (Wu), Liu (Liu), Huangai (Huang) ir Džou (Zhou);

10% – Siu (Xu), Linai (Lin), Sunai (Sun), Ma (Ma), Gao (Gao), Hu (Hu), Džengai (Zheng), Guo (Guo) ir Siao (Xiao);

10% – Sie (Xie), He (He), Siu (Xu), Songai (Song), Šenai (Shen), Luo (Luo), Hanai (Han), Dengai (Deng), Liangai (Liang), Je (Ye);

10% – Fangai (Fang), Cui (Cui), Čengai (Cheng), Panai (Pan), Cao (Cao), Fengai (Feng), Vangai (Wang), Cai (Cai), Juanai (Yuan), Lu (Lu), Tangai (Tang), Čianai (Qian), Du (Du), Pengai (Peng), Lu (Lu);

30% visos Kinijos gyventojų turi palyginus retas pavardes, tokias kaip Mao (Mao), Dziangai (Jiang), Bai (Bai), Venai (Wen), Guanai (Guan), Liao (Liao), Miao (Miao), Či (Chi) ir t.t.

Tačiau pagal tyrimą, atliktą 2011 m., pačios populiariausios kinų pavardės yra Vangų (王 Wang), Džangų (张 Zhang) ir Li (李 Li) atitinkamai sudarančios 16865 (7,6%), 15588 (7,03%) ir 15588 (6,99%) visos kinų populiacijos, kai itin retos pavardės, tokios kaip Bao, kurią turi tik 6 žmonės (0,003%). Yra 296  tokios pavardės kaip Hujanai (Huyan), Čianai (Qian), kurias turi tik pavieniai asmenys.

Pavardžių užrašymo būdai

Pasirašydami, kinai pirmiausia rašo savo sing tipo pavardę, po to savo vardą (名 ming ar 名字mingdzi, mingzi). Pavyzdžiui, Deng Siaopingas (Deng Xiaoping) vardas būtų Siaopingas (Xiaoping), o pavardė Dengas (Deng).

Nuo 1958 m. žemyninėje Kinijos dalyje buvo pradėta naudoti Hanyu Pinyin Sistema, arba pinjinas, kuri padėjo romanizuoti kinų vardus. Nors pavyko ne visi eksperimentai, kuriais buvo siekiama per šią sistemą alfabetizuoti kinų kalbą, ji išliko kaip bendro naudojimo transkripcijos sistema Singapūre, Jungtinėse Tautose ir Tarptautinėje Standartizavimo Organizacijoje.

Taisyklingas pinjino sistemos romanizavimo pavyzdys yra tada, kai pavardė ir vardas yra rašomi kaip įmanoma tiksliau, t.y. kaip du atskiri žodžiai. Jei vardas ir pavardė yra jungtinis, t.y. vardą ar pavardę sudaro keli simboliai –  tarp šių varde ar pavardėje esančių simbolių neturi būti jokio tarpo.

Galimi keli simbolių užrašymo variantai – su ir be tonų ženklų. Pavyzdžiui, „王秀英” (Wang Xiung, Vang Siuingas) pinjinu gali būti rašomas kaip „Wáng Xiùyīng” arba „Wang Xiuying“, tačiau neturėtų būti rašomas kaip „Wang Xiu Ying„, „Wang XiuYing„, „Wangxiuying“ ir t.t. Kai kurie kinai gali pasirašyti pagal anglų kalboje naudojamą formą (vardas, pavardė). Tai gali suklaidinti daugumą žmonių, ypač jei su kiniškais vardais jiems netenka dažnai susidurti.

Labai dažnai kinų pavardės yra sudarytos iš vieno skiemens. Dažniausiai vartojamos dviejų skiemenų pavardės yra Oujangas (Ouyang) ir Sima (Sima). Jei žmogus turi išskirtinę, dviejų skiemenų pavardę, ji turėtų būti rašoma kaip vienas žodis, pavyzdžiui, „Sima Čian“ (Sima Qian), bet ne „Si Ma Čian“ ar „Si Mačian“ („Si Maqian“) . Kadangi kinų kalboje beveik nėra naudojami tarpai tarp žodžių, gimtakalbiai dažnai nežino taisyklingo pavardžių rašymo ir dažnai palieka tarpą tarp kiekvieno simbolio, esančio savo vardo pavadinime. Dėl to kitomis kalbomis kalbantiems žmonėms gali būti sunku suprasti, kaip yra sudarytas kinų vardas ar pavardė, nes užuot rašę du skiemenis, jie užrašo tris.

Labai dažnai (bet ne visuomet) kinų vardai yra sudaryti iš dviejų skiemenų. Kartais broliai ir seserys, ar net pusbroliai su pusseserėmis, gali turėti tą patį skiemenį savo varde, kuris dažniausiai yra pirmasis vardo skiemuo. Pavyzdžiui, Deng Siaopingas, Deng Liaopingas (Deng Liaoping), ir Deng Guapingas (Deng Guoping) greičiausiai turėtų būti broliai ar pusbroliai.

Moderniojoje žemyninėje Kinijoje yra normalu, jei ištekėjusi moteris pasilieka savo vardą ir pavardę, o vaikas dažniausiai paveldi savo tėvo pavardę. Tačiau santuokos įstatyme yra aiškiai nurodoma, jog vaikas gali paveldėti ir vieno iš tėvų ar senelių pavardę. Kartais pasitaiko, kad vaikas paveldi abiejų tėvų pavardes. Tokiu atveju dominuojanti vieno iš tėvų pavardė tampa jo pavarde, o kita pavardė tampa dalimi vaiko vardo. Tarp vyresnių kartų moterų dažniau pasitaikydavo, kad ištekėjusi moteris pridėdavo savo vyro pavardę prie savosios. Ši tradicija yra beveik išnykusi žemyninėje Kinijos dalyje, tačiau vis dar gyvuoja Honkongo, Makao, Taivano šeimose. Dažniausiai tik tos moterys, kurios užima svarbų vaidmenį visuomenėje, yra linkusios pridėti savo vyrų pavardes prie savųjų.

 

Bibliografinis aprašas:

Aradmin, 2012. Chinese surnames. Asian recipe [internete] Rasta: <http://www.asian-recipe.com/china/china-information/chinese-surnames.html> [žiūrėta 2016 kovo 3d.].

China Daily, 2007. Chinese surname shortage sparks rethink. China Daily, [internete] Rasta: <http://en.people.cn/200706/19/eng20070619_385661.html> [žiūrėta 2016 kovo 3 d.].

China Daily, 2008. So Many People, So Few Surnames. China Daily, [internete] Rasta: <http://www.chinadaily.com.cn/ezine/2007-07/20/content_5441241.htm> [žiūrėta 2016 kovo 3 d.].

Guo, J., Chen Q., Wang, Y., 2011. Statistical distribution of Chinese names. China Physis B [internete] Rasta: <https://www.researchgate.net/publication/258306874_Statistical_distribution_of_Chinese_names> [žiūrėta 2016 kovo 10d.].

Jordan, D.K., 2003. Chinese Personal Names & Titles. [internete] Rasta: <http://pages.ucsd.edu/~dkjordan/chin/hbnames-u.html#surnames> [žiūrėta 2016 kovo 3d.].

New World Encyclopedia, 2013. Chinese surname. New World Encyclopedia, [internete] Rasta: <http://www.newworldencyclopedia.org/entry/Chinese_surname> [žiūrėta 2016 kovo 10 d.]

Seng, S., 2016. The Origin of Chinese Surnames. Chinese roots, [internete] Rasta: <http://genealogy.about.com/library/authors/ucboey2b.htm> [žiūrėta 2016 kovo 3 d.].

Wang, J., 2011. The Hundred Family Names in China. China Guide, [internete] Rasta: < http://www.cits.net/china-guide/china-traditions/hundred-famliy-names.html> [žiūrėta 2016 kovo 10 d.].

0 votes