Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

1911 m. Mongolijos revoliucija

1911 m. Mongolijos revoliucija

Mongolijos revoliucija – Tai Mongolijoje kilusi revoliucija, kurios eigoje 1911 m. Mongolija išsivadavo nuo Kinijos priespaudos. Mongolija buvo prijungta prie Kinijos 1723 m. valdant Čingų (Qing) dinastijai (Windows on Asia). Kilusi Sinhai (Xinhai) revoliucija 1911 m. Spalio mėnesį Kinijoje, paskatino Mongoliją atsijungti nuo Kinijos. Mongolija paskelbė savo nepriklausomybę, kuri buvo pasiekta Rusijai remiant Mongoliją. Tačiau ši nepriklausomybė truko labai trumpai, kilus Spalio revoliucijai 1917 m., Kinija pasinaudojo Rusijos silpnybe ir 1919 m. vėl okupavo Mongoliją. Bogdo Jebtsundamba Khutuktu buvo paskutinis Mongolijos chanas (Modern History Mongolia).

Priežastys

Žlugus Čingų dinastijai 1911 m., Chalchos mongolų vadai slaptame susirinkime paskelbė nepriklausomybę nuo Mandžiūrijos dinastijos (Kinijos imperijos) sudėties. Šios nepriklausomybės paskelbimo priežastys buvo: Kinijos nesugebėjimas reformuoti ekonomikos, didžiulė Kinijos valdininkų priespaudą ir  Mongolijos politinių ir materialinių resursų išnaudojimas,  kuris visiškai nepaisė mongolų interesų (Ookhnoi, p. 12). Dėl Kinų  baimės, kad Mongolija gali būti paveikta Rusijos ar Japonijos, buvo taikomos „Naujosios politikos“ reformos ir panaikintas draudimas migruoti į išorinę Mongoliją, taip sustiprinant kinų (mandžiūrų) įtaką išorinėje Mongolijoje. Toks bandymas kontroliuoti mongolus sukėlė visišką mongolų pasipiktinimą, nes tai nusižengė principiniam Kinijos valdymui, kur nuo seno provincijos buvo kontroliuojamos administraciniu, o ne tiesioginiu būdu. Mongolijoje buvo pradėta statyti daug naujų valstybės institucijų, kurių statybos bei išlaikymo kaina krito ant mongolų pečių. Dėl šios priežasties Mongolijos ekonomika buvo bankrutavusi ir Mongolai turėjo 11 milijonų taelių (1 tealis 1 svaras) sidabrinių skolos, įvairioms kinų parduotuvėms (Urgrunge Onon 1989, p. 4). Dėl tokios Kinijos griežtos politikos Mongolijoje, mongolai buvo pasipiktinę ir lengviau perkalbami palaikyti Mongolijos atsiskyrimo nuo Kinijos idėją.

Revoliucijos eiga

Bogdo Jebtsundamba Khutuktu viename iš savo pareiškimų teigė “Dabar yra tinkamas metas išaukštinti Mongolijos religiją ir valstybingumą, saugoti savo žemes, gyventi taikoje ir santarvėje“ (Ookhnoi, p. 1). Khutuktu turėjo didžiulį autoritetą ir buvo labai gerbiamas Mongolijoje,  todėl mandžiūrų imperatorius neskyrė jam jokių privilegijų. „Nors jis ir nėra tiesioginis valdovas, jo įtaka gali paveikti ne tik Mongolijos, bet ir kitų provincijų sprendimus“ (Ookhnoi, p. 1). 1911 m., Bagdo kalnuose, Mongolijos didikai susirinko atlikti ritualines apeigas inicijuotos Bagdo, šis įvykis buvo slaptas didikų susirinkimas, siekiant aptarti planus, kaip išvengti Kinijos „Naujosios politikos“ ir kaip atkurti Mongoliją, kaip  nepriklausomą šalį. Deja, patys mongolai nebuvo gerai pasiruošę nepriklausomybės išsikovojimui, todėl manė, kad jiems reikia pripažinimo ir pagalbos iš išorės. Buvo išsiųstas laiškas, kuriame buvo rašoma: „Čingų dinastija tapo nestabili ir mes pavargome jausti spaudimą ir išnaudojimą. Nors ir būtina tapti nepriklausomiems ir išsaugoti Mongolijos religiją ir žemes, tai labai sunku padaryti be išorės pagalbos.“ Šį laišką pasirašė Bogdo Jebtsundamba Khutuktu ir keturi Kaltos chanai: Tušeeto chanas Dašnyamas, Zasagto chanas Sonomravdanas, Setseno chanas Navaantserenas ir Šventasis Namnansurenas (Ookhnoi, p. 4-5).  Delegacija į Rusiją buvo išsiųsta. Toks politinis didikų susirinkimas įrodė, kad laikinąją vyriausybę buvo galima įsteigti Mongolijoje. Kai buvo gautas teigiamas atsakas iš Rusijos valstybės, beveik tuo pačiu metu, 1911 metų lapkričio 30 dieną buvo įsteigtas Bendrasis laikinasis administracinis biuras Khure (Khüree) tvarkyti politinius reikalus. Pirmasis dalykas ką turėjo padaryti laikinoji vyriausybė, buvo atkurti ir paskelbti nepriklausomybę. 1911 m. Gruodžio 1 d. Mongolijos laikinoji vyriausybė paskelbė Mandžiūrų viešpatavimo pabaigą Mongolijoje ir išvijo mandžiūrų kilmės valdininką vardu Sando, kuris buvo atsakingas už išorinę Mongoliją. Su šuo įvykiu Khuree pradėjo plevėsuoti vėliava su soyombo simboliu, kuris simbolizavo išsivadavimą ir nepriklausomybę.

Bogdo Jebtsundamba Khutuktu, aštuntasis Bogdo Gegenas (gyvasis Buda), Khuree Gruodžio 29 dieną buvo karūnuotas Bogdo chanu. Jis siekė suvienyti visus Mongolijos žmones, tiek esančius vidinėje Mongolijoje, tiek išorinėje Mongolijoje (Ookhnoi, p. 6-10). Iš 49 vidinės Mongolijos didikų 38 norėjo prisijungti prie naujai susikūrusios Mongolijos (Ookhnoi, p. 11). Bogdo Jebtsundamba Khutuktu buvo labai svarbus revoliucijai. Jis buvo Mongolijos dvasinis lyderis ir be jo palaiminimo nebūtų įvykęs slaptasis susirinkimas, kuris inicijavo revoliuciją. Naujojo valdovo atėjimas į valdžią pradėjo Mongolijos, kaip atskiros valstybės pagrindus ir sutvirtino mongolų nacionalizmą. Buvo mobilizuota apie 4000 mongolų karių, kurie buvo išsiųsti saugoti Mandžiūrijos pasienio nuo mongolų, bet tikroji jų užduotis buvo Mongolijos pasienio gynimas. Visi Čingų atstovai buvo deportuoti iš Mongolijos. Buvo surinkta 20000 karių armija, kuria apmokė ir apginklavo specialus Rusijos siųstas kariuomenės patarėjas. Naujoji Kinijos valdžia atsisakė pripažinti Mongolijos nepriklausomybę, tačiau dėl Kinijos viduje buvusios suirutės, ji negalėjo rimčiau į tai sureaguoti. 1912 lapkričio 3 ir gruodžio 19 dienomis, buvo masiškai pasirašinėjami paktai su Rusija, kurie abiejų sutikimu pripažino Mongolijos nepriklausomybę, tačiau Rusija tai labiau pripažino, kaip autonomiją nuo Kinijos. Japonija irgi bandė paveikti revoliucijos eiga skirdama pinigų ir ginklų Mongolijai siekiant ją paskatinti atsikovoti vidinę Mongoliją, tačiau japonų mėginimai paskatinti įvykių eigą buvo nesėkmingi. 1913 m. buvo pasirašyta sutartis, kad Kinijai, Mongolija priklausys, bet Kinija pripažins išorinės Mongolijos autonomiją ir leis, jai pačiai kontroliuoti ekonomiką ir valstybės valdymą. 1915 m. Gegužės 5 d. buvo pasirašyta trišalė – Kyakhta sutartis tarp Mongolijos, Kinijos ir Rusijos,  kuri oficialiai paskelbė Mongolijos autonomiją. Dėl Rusijos įsivėlimo į Pirmąjį pasaulinį karą ir 1917 metų Spalio revoliucijos, Rusijos dėmesys nukrypo nuo Mongolijos. Dėl to, Kinija galėjo iš naujo okupuoti Mongoliją. 1919 metais, kol Rusijos dėmesys buvo nukreiptas, Kinų kariai vėl okupavo išorinę Mongoliją, taip nutraukdami jos nepriklausomybės laikotarpį (Mongolia History – 1911-1990, 2016).

Kinijos veiksmai

Ilgą laiką buvo įmanoma išorinę Mongoliją išlaikyti Kinijos sudėtyje, dėl duotos laisvės Mongolijos aukštuomenei ir sutartinės santuokos tarp Mongolijos princų ir mandžiūrų aukštuomenės. Dėl Mongolijos bandymo paskelbti nepriklausomybę visam Kinijos, kaip valstybių sąjungos, identitetui iškilo pavojus. Dėl Rusijos išsikišimo ir nestabilios politikos, Kinija vengė agresyvumo, kuris paskatintų ir kitas provincijas sukelti revoliucijas. Kinija nesiryžo vykdyti svarbiausių veiksnių išlaikant Mongolija sudėtyje, bet jos nepriklausomybės nepripažino (Ookhnoi, p 13). Dėl to, kad Rusija norėjo užmegzti kontaktus su Kinija, Rusija pripažino Mongolija kaip autonominį vienetą. Tai buvo labai naudinga kinams, nes jie nepablogindami santykių su Rusija, galėjo išlaikyti Mongoliją sudėtyje, nors ir suteikdama daug laisvių, taip parodydama kitoms provincijoms, kad neįmanoma išeiti iš Kinijos sudėties. Rusijos vidiniai politiniai reikalai ir Pirmas pasaulinis karas, Kinijai palengvino situacija ir leido jiems okupuoto 1919 m. Mongoliją (Mongolia History – 1911-1990, 2016).

Rusijos pagalba

Iš Rusijos buvo gauta 12 karinių patarėjų ir 2 milijonų rublių (1 milijonas dolerių) paskola (China/Mongolia (1911-1946) 2016). Mongolai gavo Rusijos  pagalba pagrindinai dėl to, kad Rusija bijojo, jog jai nepadės mongolams, kas nors kitas padės, taip perimdamas rusų bazes buvusias Mongolijos teritorijoje (Urgrunge Onon 1989, p. 6). Rusai turėjo du tikslus Mongolijos atžvilgiu. Pirmiausia bandė sustabdyti Kinijos „naujosios politikos“ sklidimą Mongolijoje. Antra norėdami apginti savo Konsulatą ir mongolų delegatus, Rusija atsiuntė 200 karių su kulkosvaidžiais į Khure. Rusija siuntė 75 000 šovinių, 15 000 Vistov  šautuvų į Irkutske esančias slaptas bazes, kad jos viską nugabentų į Mongolija( Urgrunge Onon 1989, p. 13-14).

Reiškinio reikšmė Mongolijai

Šis įvykis padėjo pamatas dabartinei Mongolijos valstybei. Parodė, kad žmonių užsispyrimas ir sugebėjimas apgalvoti savo veiksmus šalies labui, ir drąsa gali iškovoti laisvę. Sustiprino Mongolijos nacionalizmą, pradėjo reformuoti valstybę: modernizavo armiją, įvedė kitokią mokesčių sistemą, sukūrė vyriausybės sudėtį. Atidarė mokyklas bei kitus kultūros puoselėjimui reikšmingus pastatus. Buvo pradėtos spausdinti knygos, leidžiami laikraščiai. Šis reiškinys, neleido Mongolijai asimiliuotis į Kinijos sudėti, taip suformuluodamas dabartinės Mongolijos valstybių sienas ir neleisdamas Kinijos etniniam ir religiniam požiūriui pakeisti jų įsitikinimų.

Sąvokos

„Naujoji politika“- Vėlyvuoju Čingų dinastijos laikotarpiu įvestos reformos, kurios beveik visiškai pakeitė visus iki tol buvusias valstybės reformas.

Bogdo Jebtsundamba Khutuktu-dar vadinami Jebtsundamba Khutuktu buvo aštuntoji Toranataro reinkarnacija. Aukščiausio rango šventikas tibetietiškojo budizmo atšakoje Mongolijoje. Jis buvo vienas iš revoliucijos iniciatorių. Revoliucijos metu jis tapo Bagdo chanu, paskutiniu Mongolijos chanu ir jis buvo Mongolijos valdovas iki pat jo mirties 1924 m.

Khure – dabar vadinamas Ulaanbaatar. Europiečiams tuo metu labiau žinomas kaip Urga buvo pavadintas Niĭslel Khüree “centrinė stovykla” buvo politinis Mongolijos centras 1911 m.

Sando – Čingų valdžios išrinktas mandžiūrų kilmės valdininkas, kuris turėjo pritaikyti „Naujosios politikos“ planus ir administruoti išorinės Mongolijos veiksmus.

Bogdo Gegenu (Bogd Gegeen) – aukščiausias lamos laipsnis Mongolijoje.

 

Literatūra:

C.R. Bawden, 2002. Modern History of Mongolia. 2nd Edition. Routledge.

Urgrunge Onon, 1989. Asia’s First Modern Revolution: Mongolia Proclaims Its Independence in 1911. Edition. Brill Academic Publishers.

Šaltiniai:

Batsaikhan Ookhnoi (Mongolia).  The Mongolian national revolution of 1911 and Bogdo Jebtsundamba Khutuktu, the last king of Mongolia [Internete]: https://www.academia.edu/7920617/THE_MONGOLIAN_NATIONAL_REVOLUTION_OF_1911_AND_BOGDO_JEBTSUMDAMBA_KHUTUKTU_THE_LAST_KING_OF_MONGOLIA Žiūrėta [2016-03-20].

Historical Path of Mongolia’s Statehood and Independence. 2016. [Internete]: http://mongoluls.net/historicalpathofmongolianstatehood.shtml. Žiūrėta [2016-03-21].

Mongolia History – 1911-1990 – Modern Mongolia. 2016. [Internete]:  http://www.globalsecurity.org/military/world/mongolia/history-6.htm.  Žiūrėta [2016-03-21].

University of central Arkansas China/Mongolia (1911-1946), 2016. [Internete]: http://uca.edu/politicalscience/dadm-project/asiapacific-region/chinamongolia-1911-1946/. Žiūrėta [2016-03-20].

Windows on Asia, 2016. Mongolia – history. Michigan State University[Internete]:  http://asia.isp.msu.edu/wbwoa/east_asia/mongolia/history.htm. . Žiūrėta [2016-03-20].

2 votes