Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Opijaus karai

Opijaus karai

Opijaus karai  tai XIX a. tarp Kinijos imperijos ir Vakarų vykę konfliktai. Pirmajame kare 1839–1842 m. kovojo Didžioji Britanija su Kinija, antrajame 1856–1860 m. prie Didžiosios Britanijos prisijungė Prancūzija. Abiem atvejais kinai buvo nugalėti ir jiems teko pripažinti, kad Vakarų valstybės yra galingesnės. Dėl šios priežasties iki tol uždarai gyvenusiems kinams teko atidaryti savo šalies sienas užsieniečiams ir užmegzti su jais diplomatinius santykius.

Prieš konfliktą

 

XVIII amžius Kinijos imperijai buvo pakilimo laikotarpis. Valdant imperatoriui Čianlongui (乾隆帝), Kinijos teritorija beveik padvigubėjo – buvo prijungta Mandžiūrija, išorinė Mongolija ir didelė vidurio Azijos teritorija, besidriekianti iki Balkašo ežero (dabartinis Kazachstanas). Čianlongas buvo ketvirtasis Čingų (清朝) dinastijos imperatorius. Ši dinastija kilo iš Mandžiūrijos ir atėjo į valdžią 1634 m., pakeitė Mingų (明朝) dinastiją ir valdė iki 1912 m. Šiuo laikotarpiu Kinijoje įvyko gyventojų skaičiaus augimo bumas. Populiacija išaugo trigubai (iki 400 mln. gyventojų), bet sparčiai didėjant žmonių skaičiui imperija nesugebėjo išmaitinti visų savo gyventojų (Hanes ir Sanello, 2002, p. 16).

Dėl Europoje įvykusio pramonės perversmo XVIII a. pabaigoje Didžioji Britanija buvo viena iš labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių. Naudodamasi technologiniu ir ekonominiu pranašumu, ji plėtė savo teritorijas bei įtaką visame pasaulyje.

Bandymai užmegzti dvišalius santykius

Į Didžiąją Britaniją arbata atkeliavo 1664 m., kai Karalius Jurgis II gavo du svarus arbatos dovanų iš Kinijos. Po mažiau kaip 50 metų arbata tapo pagrindiniu gėrimu Anglijoje, jos vartojimas 1785 m. išaugo iki 15 milijonų svarų per metus. Esant tokiam dideliam arbatos poreikiui, Anglija tapo ekonomiškai priklausoma nuo Kinijos, tačiau pačiai Kinijai iš britų nieko nereikėjo ir kaip atlygį ji priėmė tik sidabrą. Tuo metu Europoje jau įsigaliojo aukso standartas – už viską buvo mokama auksu. Britams teko pirkti sidabrą, o tai didino išlaidas. Arbatos importas britams pasidarė nuostolingas, bet būtinas. Ieškodami būdų, kaip sumažinti išlaidas, britai suprato, kad su Kinija būtini diplomatiniai santykiai, jie iki tol buvo neužmegzti (Hanes ir Sanello 2002, p 20).

1793 m. britai į Kiniją pasiuntė lordą Džordžą Makartnį audiencijai pas imperatorių Čianlongą siekdami gauti leidimą įkurti Didžiosios Britanijos ambasadą Pekine ir atverti daugiau Kinijos uostų, kuriuose būtų galima atlikti mainus. Tuo metu Kinija užsieniečiams buvo gana uždara – tik Kantono, dabartinio Guangzdžou (广州), uoste buvo galima užsiimti prekyba ir kurti faktorijas. Jei britams pavyktų, atsivertų nauja galinga rinka (tuo metu Kinija buvo turtingiausia valstybė pasaulyje), į kurią įžengus būtų galima užmegzti naudingų ekonominių santykių ir galbūt lengviau gauti norimų prekių: arbatos, šilko, porceliano. Vis dėlto dėl kultūrinių skirtumų šis susitikimas patyrė nesėkmę.

Opijus

Opijus yra narkotinė medžiaga, gaunama iš daržinių aguonų. Iš jų gaminamas ir kitas narkotikas – heroinas, taip pat medicininiais tikslais vartojami opioidai (morfinas, kodeinas). Opijus yra labai stiprus narkotikas, greitai sukeliantis priklausomybę. Jis pasižymi nervų sistemą atpalaiduojančiu ir svaiginančiu, euforiją sukeliančiu poveikiu; taip pat malšina skausmą, lėtina širdies ritmą, kvėpavimą, dėl to perdozavus gali sukelti komą, o sunkiais atvejais ir mirtį. Opijus Kinijoje buvo naudojamas kaip skausmą malšinantis vaistas ir atkirtis dizenterijai, kuri masiškai plito dėl vargano žmonių gyvenimo būdo, nešvaraus vandens ir maisto vartojimo. Dėl svaiginančių savybių ir sugebėjimo suteikti vartotojams ypač ryškių ir įsimenančių sapnų opijus laikomas rašytojų, poetų vaistu. Dar viduramžiais jį į Kiniją gabendavo musulmonai prekiautojai, o vėliau tiekimo verslą perėmė prancūzai bei olandai. 1782 m. Rytų Indijos kompanija (RIK), kuri priklausė britams, pradėjo gabenti opijų į Kiniją. 1799 m. Kinijos valdžia, pastebėjusi padidėjusį opijaus vartojimą, sugriežtino įstatymus, draudžiančius turėti opijaus, bet jie buvo neefektyvūs. Nusipirktą opijų Kinijoje buvo galima parduoti tris kartus brangiau. Augant opijaus pardavimui, už jį gaunamas pelnas susilygino su išlaidomis arbatai. RIK palaikė aukštą opijaus kainą, todėl jį galėjo įpirkti tik pasiturintys kinai. Per metus į Kiniją buvo įvežama apie 5 000 dėžių opijaus (1 dėžė svėrė apie 77 kg), tačiau greitai šis skaičius pakito: 1830 m. įvežamo opijaus kiekis padidėjo net iki 18 000 dėžių per metus, dar po trejų metų – iki 30 000 dėžių (Hanes ir Sanello 2002, p. 24). Didelę įtaką tokiam staigiam kilimui turėjo tais pačiais metais išardyta RIK. Vietoj jos verslą perėmė privatūs verslininkai. Skaičiuojama, kad tuo metu Kinijoje buvo apie 4 milijonai nuo opijaus priklausomų žmonių. Dėl to ženkliai blogėjo šalies ekonominis pajėgumas, gyvenimo kokybė.

Opijaus prevencija. 1836 m. imperatoriaus Daoguango (道光帝) įsakymu buvo visiškai uždraustas opijaus vartojimas ir importavimas. Vieno iš kinų valdininkų teigimu, „tai būtų tas pats, lyg uždraustų arbatą“, turint omenyje, kad opijus buvo įsišaknijęs kinų gyvenime. Buvo imtasi veiksmų prieš opijaus platintojus ir vartotojus kinus, prasidėjo jų suėmimai, egzekucijos, buvo deginami opijų gabenantys laivai. 1838 m. vis dar augant opijaus prekybai (jau iki 40 000 dėžių per metus), kinų valdžios institucijose pasiūlyta legalizuoti opijų, nes tada bus galima reguliuoti jo tiekimą ir apmokestinti šiuos kvaišalus. Kiti valdininkai – atvirkščiai, norėjo stabdyti prekybą ir griežčiau bausti vartotojus bei prekeivius. Šiam darbui buvo paskirtas Lin Dzesiu (林则徐). Jis tikėjo, kad geriausias ginklas prieš šią problemą – reabilitacija; jei žmonės nebeturės noro vartoti, tai nebeliks ir prekybos. Žmogus, atvestas į reabilitacijos centrą, turėjo 18 mėnesių pagyti, jei jam tai nepavykdavo, jis buvo laikomas nepagydomu ir jo laukdavo egzekucija. Nors buvo imtasi daug veiksmų, bet jie buvo nukreipti tik prieš vartotojus ir perpardavinėtojus pačiame Kantone ir rezultatas nebuvo toks, kokio tikėtasi, todėl neišvengiamai teko susidurti su užsieniečiais verslininkais. Lin Dzesiu iniciatyva buvo suimta 1 600 su opijaus prekyba susijusių asmenų ir konfiskuota 14 000 opijaus dėžių, bet Kantono uoste esančiuose laivuose laukė dar daugiau dėžių. Sužinojęs apie tai, Lin apsupo Kantone esančias užsieniečių faktorijas ir pareikalavo atiduoti visas opijaus atsargas. Galiausiai užsieniečiai pasidavė. Buvo konfiskuota daugiau nei 20 000 dėžių opijaus, kurių vertė, tikėtina, buvo didesnė kaip 12 milijonų dolerių (British Parliamentary Papers, 1840, p. 374). Lin įsakymu visas krovinys buvo sunaikintas. Britai tokį poelgį suvokė kaip pasikėsinimą į jų piliečius ir turtą, todėl paskelbė karą Kinijai.

Pirmasis opijaus karas 1839–1842 m.

Tuo metu artimiausios britų laivyno pajėgos buvo Indijoje ir Singapūre, taigi pradinis jų tikslas buvo apginti vis dar Kinijoje esančius britų pirklius ir sulaukti pastiprinimo. Kinai norėjo, kad britai kuo greičiau pasišalintų iš Kantono ir aplinkinių uostų. Įtampai kylant įvyko pirmasis susirėmimas prie Kauluno (九龍) uosto. Abiem pusėms apsišaudžius, mirė keletas kinų karių, britai patyrė tik sužeidimų. Šis mūšis laikomas karo pradžia. Po dviejų mėnesių netoli Čiuan Bi salos įvyko dar vienas konfliktas. Du britų laivai kovojo prieš 29 kinų laivus. Britų laivai buvo manevringesni ir geriau ginkluoti. Kinai turėjo kiekybinę persvarą, bet jų technika neprilygo britams – kinų laivų patrankos buvo stacionarios ir jomis nebuvo įmanoma taikytis nekeičiant paties laivo padėties, todėl dauguma šūvių skrido pro šalį. Britai nukovė 15 kinų karių ir nuskandino keturias džonkas (船, kinų karo laivas) nepatyrę jokių nuostolių. Šis mūšis buvo pirmas britų dominavimo pavyzdys. 1840 m. birželio mėnesį iš Singapūro ir aplinkinių kolonijų atvyko 20 karo laivų su 5400 karių. Tolesnėse kovose britai naudodavo taktiką iš jūros apšaudyti miestus ir po to sausumos padaliniais įtvirtinti pozicijas. Britų tikslas buvo užimti Šanchajaus (上海市) miestą, kuris tuo metu buvo trečias pagal dydį miestas Kinijoje, ir priversti kinus kapituliuoti. Iki 1842 m. buvo užimti Tinghai (定海区), Guangdžou, Siameno (厦门市) ir Dzinhai miestai. Visa pietryčių Kinijos pakrantė buvo britų rankose. 1842 m. britai užėmė Vusongo (吴淞) miestą, kuris saugojo priėjimą į Šanchajų. Šanchajus buvo užimtas taikiai, kinai nesipriešino, bet, užėmus miestą, kinų kariuomenė nepasidavė. Dėl to kalti buvo imperatoriaus patarėjai, nes bijojo jam pranešti blogas naujienas, ir pranešimus apie pralaimėjimus keisdavo pasakojimais apie pergales arba atsitraukimus. Imperatorius negalėjo veiksmingai vadovauti armijai nežinodamas, kas vyksta kovos lauke. Kinų atkaklumas britams sudarė problemų: nors kovos lauke britai beveik nepatyrė nuostolių, juos pradėjo kamuoti ligos: plito dizenterija, maliarija, cholera. Tik ketvirtadalis karių buvo pajėgūs kovoti, o likusi kariuomenė gydėsi. Buvo rizikinga pulti Pekiną (北京市), kinų sostinę, tai galėjo paskatinti kinus dar aršiau kautis, todėl nuspręsta pulti Nandzingą (南京市), antrą pagal dydį Kinijos miestą. Jau po savaitės pajudėta link jo ir, pakeliui nukariavus Džendziango (镇江) įtvirtinimą, po trumpos Nandzingo apgulties kinai pasidavė. Kare mirė 69 tūkst. britų ir 18–20 tūkst. kinų karių (Martin 1847, p. 81–82).

Tarpukaris 1842–1856 m.

Kinija sutiko su visomis britų iškeltomis sąlygomis, išskyrus opijaus legalizavimą. Kinai turėjo sumokėti 21 milijoną JAV dolerių (tai sudarė pusę jų metinio biudžeto) reparacijomis ir įkurti penkis miestus, kuriuose būtų galima užsiimti prekyba, o juose britai turėtų išskirtines teises. Taip pat sutarta, kad Honkongo (香港) uostas bus parduotas anglams už 6 milijonus JAV dolerių, o anglai bus pripažinti lygiais kinams. Su visomis sąlygomis sutikę kinai pasirašė Nandzingo sutartį, kuri dar žinoma kaip pirmoji nelygioji sutartis. Panašias sutartis su Kinija taip pat pasirašė Prancūzija ir JAV. Kinai tiesiog nebuvo pajėgūs atsisakyti ar pasipriešinti. Karas buvo itin nepopuliarus Didžiojoje Britanijoje ir kelis kartus siūlyta jį nutraukti. Į kiekvieną miestą, kurį užėmė britai, grįžo ir įsitvirtino opijaus prekyba. Kinų valdžia toliau kovojo su opijaus platinimu, bet negalėjo nieko padaryti prieš užsieniečius prekybininkus, atvežančius šią prekę. Šis karas taip pat tapo mažėjančios Čingų dinastijos galios ženklu. Valdantieji buvo kitataučiai, mandžiūrai. Žmonės pradėjo kilti į kovą su valdžia ir 1850 m. kilo Taipingo sukilimas (太平天囯). Jo iniciatorius buvo Hongas Siučiuanas (洪秀全), kinas, kuris tapo krikščioniu ir įkūrė dangiškąją karalystę Guangsi provincijoje. Sukilimu siekta socialinių ir politinių pokyčių. Čingai, sulaukę Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pagalbos, numalšino sukilimą. Jame mirė apie 20 milijonų kinų.

Antrasis opijaus karas 1856–1860 m.

Didžioji Britanija, Prancūzija, JAV ir Rusija toliau naudojosi Kinijos bejėgiškumu ir vertė ją pasirašyti jai nepalankias sutartis. Rusija Aiguno sutartimi gavo šiaurines Mandžiūrijos žemes ir prieigą prie Ramiojo vandenyno. Kitos šalys siekė pagerinti jau seniau pasirašytų sutarčių sąlygas – laisvai keliauti gilyn į Kiniją, atidaryti daugiau uostų prekybos tikslais, atidaryti ambasadas sostinėje. Kinai negalėjo atsisakyti, bet artima imperatoriaus aplinka skatino jį kovoti, kol Kinijos neužėmė Vakarų šalys. Konflikto priežastimi tapo kiniškas laivas „Arrow“, kuris nelegaliai gabeno opijų ir buvo pagautas. Jis plaukė su Britanijos vėliava, taigi britai tai priėmė kaip jų valstybės įžeidimą. Į Pekiną buvo pasiųsti keli karo laivai ir diplomatų būrys, bet ties Tiandzinu (天津) jiems buvo užkirstas kelias. Po susišaudymo britams teko atsitraukti, keturi jų laivai buvo nuskandinti. Tai buvo pirmas kartas, kai kinams pavyko apsiginti nuo britų, ir tai suteikė jiems vilties ateities mūšiuose. Britai atsitraukė metams ir grįžo su 11 000 britų ir 6 700 prancūzų karių su 173 laivų armada. Per kelis mėnesius nusiaubę Kinijos pakrantę jie pasiekė sostinę, ją užėmė po triuškinamo mūšio. Tuometinis imperatorius Sianfengas (咸丰帝) pabėgo iš sostinės. Tariantis dėl paliaubų sąlygų, buvo pagrobti ir nukankinti keli britų diplomatai. Keršydami kariai nusiaubė Uždraustąjį miestą (紫禁城) ir sudegino  Vasaros rūmus (颐和园). Uždraustajame mieste buvo įsikūręs imperatorius ir jo patarėjai, visa imperijos valdžia. Vasaros rūmai buvo imperatoriaus rezidencija, joje jis praleisdavo vasaras. Juose buvo sukaupti šimtai meno kūrinių iš viso pasaulio. Dauguma jų buvo sunaikinti ar išgrobstyti. Kare mirė apie 2 300 vakariečių ir 30 000 kinų karių. Kinams teko priimti visas prieš tai pateiktas sąlygas ir keletą naujų. Rusams atiteko papildomos teritorijos iki Amūro upės. Visoje Kinijoje įsigaliojo religijos laisvė, legalizuotas opijaus vartojimas, Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai sumokėti 8 milijonai Kinijos sidabrinių taelių (12 milijonų JAV dolerių).

Naudota literatūra:

  • Hanes, W. T. ir Sanello F., 2002. The Opium Wars Nappervile: Sourcebooks, Inc.
  • Jay, J., 2010. China: The First Opium War. New York: City University of New York.
  • Martin, R. M., 1847. China: Political, Commercial, and Social; In an Official Report to Her Majesty’s Government. Volume 2. London: James Madden.

Redagavo Simona Survilaitė

9 votes