Prancūzų koncesija Šanchajuje

Neretai asocijuojama su „kolonializmo laikotarpiu pasaulyje“ (Cambridge University Press 1999, p. 621), Prancūzų konsesija Šanchajuje – tik viena iš keleto buvusių koncesijų šiame didmiestyje. Dabar ši teritorija – turistų traukos centras, pasižymintis išskirtine, Azijos šalims nebūdinga architektūra ir kavinių, parduotuvėlių labirintais (Foster 2008).

Istorija

Kinijos imperijos, Čing dinastijos laikotarpiu, 1842 metais buvo pasirašyta Nandžingo sutartis, teisiškai įgaliojusi tam tikras užsienio tautas įsikurti Šanchajuje (Cambridge University Press 1999,^, p. 131). Tuo metu Šanchajus buvo mažas žvejybos kaimas (Cady 1942, p. 73). Yra manoma, kad ši sutartis ir konsesijų kūrimasis prisidėjo prie miestelio transformacijos į vieną iš Azijos didžiausių metropolių pradžios (Camus 2009, p. 205).

Šanchajus, jau tada būdamas itin patrauklus prekybos uostas dėl tiesioginio susisiekimo su Jangdzės upe ir Rytų Kinijos jūra, užėmė strateginę poziciją ir buvo įdomus britams, prancūzams, amerikiečiams ir japonams (Camus 2009, p. 206).

Taipingų sukilimo (1851-1864) laikotarpiu, ypač Mažų Kardų Visuomenei okupavus miestą 1853-iaisiais, daugiau nei 20 tūkst. vietinių gyventojų saugaus prieglobsčio ieškojo konsesijose, taip transformuodamos konsesijas į sino-vakarų miestelius. Dėl šio staigaus populiacijos padidėjimo, konsesijose atsirado administravimo reikmė. 1854 m. D. Britanijos, Prancūzijos ir Amerikos konsulai kartu įsteigė savivaldos reglamentus, taip suteikdama užsieniečių gyventojų grupėms valdymo galias. 1861 m. vietinei Šanchajaus valdžiai įvedus urbanistinių projektų ir policijos pajėgų įkūrimo mokestį, prancūzai atsisakė ratifikuoti naują savivaldybės reglamentą ir įkūrė savarankišką Paryžiaus Užsienio Reikalų Ministeriją, o 1863 m. britų ir amerikiečių konsesijos susijungė ir pasivadino Šanchajaus Tarptautine Sutartimi (angl. Shanghai International Settlement).

Šanchajus tapo uostu, per kurį buvo transportuojama daugiau nei pusė viso Kinijos eksporto ir importo. Per 5 metus (nuo 1909 iki 1914) parduotuvių kiekis Šanchajuje patrigubėjo. 1869 m. atidarius Sueco kanalą ir sutrumpėjus kelionei iš Europos į Kiniją, kroviniai iš Europos į Aziją keliavo daug dažniau, naujesniais garlaiviais. Šanchajus buvo atnaujintas į vieną svarbiausių Pasaulio uostų – su užsienio inžinierių pagalba (Camus 2009, p. 207).

1848 m. į Šanchajų atvykus pirmajam Prancūzijos konsului Šarliui de Montigni, jo pagrindė misija buvo prancūzų visuomenės grupės atstovavimas. Montigni derybų metu prancūzai gavo 66 hektarų teritoriją, rytuose besiribojančią su Huangpu upe, o šiaurėje – su Šanchajaus Tarptautine Sutartimi, kurios plotas buvo 199 hektarai (Cambridge University Press 1999, p. 622).

Infrastruktūra

Nuo 1862 m. buvo imti tiesti nauji keliai, nuotekų sistema. 1887 m. Prancūzų koncesija buvo pirmoji pradėjusi registruoti žemę norint surinkti žemės mokestį. Buvo pastatyta skerdykla, kapinės, gaisrinės vandens bokštas, o eismo ir policijos taisyklės turėjo centralizuotą sistemą (Qing, 2016).

1930 m. Šanchajaus Prancūzų tramvajų kompanijos pastangomis Šanchajuje atsirado 100 tramvajų, 60 autobusų ir 38 troleibusai, o gyventojai buvo aprūpinti elektros ir vandens tiekimu. Nors įmonėje darbo užmokestis buvo mažesnis, nei kitose kompanijose, ji žiūrėjo į ateitį ir darbuotojams siūlė daug geresnes socialines sąlygas – apgyvendinimą, paramos fondą, medicininių išlaidų padengimą ir edukacinę paramą (Camus 2009, p. 207).

Prancūzijoje prabangaus šilko paklausa buvo didesnė, nei pasiūla. Prancūzijos turtingieji ir per industrializaciją praturtėję vidurinės klasės atstovai buvo pagrindiniai prabangos prekių pirkėjai. Prancūzijai nusprendus pirkti šilką tiesiogiai iš Kinijos, 1848-1873 m. laikotarpyje 15 Prancūzijos šilko prekybininkų įsikūrė Šanchajuje (Cambridge University Press 1999, p. 634). 1900 m. Šanchajus turėjo „16 šilko gamyklų, o ši industrija traukė daugiausiai užsienio investuotojų” (Camus 2009, p. 207).

Bankai

1860 m. Šanchajuje atidarytas Prancūzijos banko padalinys. Banque de l’Indochine tapo pagrindiniu Prancūzijos banku Kinijoje ir konkuravo prieš HSBC ir britų Hong Kongo bankų, vienų iš seniausiai isteigtų bankininkystės grupių, hegemoniją (Camus 2009, p. 207).

Visuomenės sveikata

Visuomenės sveikatos problemos Šanchajuje buvo siejamos su vakariečių atvykimu, tačiau be jokios abejonės tam įtaką darė klimatas, kuriame lengvai plinta užkratas, o ir vietovėje esančios pelkės bei kanalai sanitarinės apsaugos taip pat negarantavo (Jackson, 2018, p. 165-166). Visuomenės sveikatos būklės gerinimas buvo vienas iš būdų, kaip vakariečiai galėjo užsitarnauti vietinių gyventojų pasitikėjimą. 1844 m. anglų misionieriai įkūrė Šanchajaus ligoninę, pirmą tokią įstaigą konsesijose, o po kelių metų prancūzų misionieriai atidarė Generalinę Šanchajaus ligoninę. Jų pavyzdžiu pasekė ir amerikiečių misionieriai, įkūrę Hongkju ligoninę. Moderniai medicinai įsikūrus, netrukus buvo atidaryta vis daugiau sveikatos priežiūros įstaigų, kuriose dirbo ir užsienio, ir Kinijos daktarai. Šanchajus tapo miestu su didžiausia daktarų koncentracija Kinijoje. 1930 m. Šanchajuje dirbo 1300 vakarų medicinos daktarų ir 5600 kiniškos medicinos atstovų (Camus 2009, p. 207).

Prancūzų mokyklos, išsilavinimas

1847 m. prancūzų jėzuitai atidarė Šv. Ignaco koledžą, pirmąją katalikišką mokyklą Kinijoje. Po 10 metų jis turėjo 82 mokinius, besimokančius kinų rašto, prancūzų kalbos, muzikos ir piešimo. Šv. Ignoto katedra buvo pastatyta tarp 1905 ir 1910 m. (Cambridge university press 1999) Katalikų šeimos gavo ir religinį, ir literatūrinį išsilavinimą, o jų vaikai galėjo įgyti bakalauro laipsnį, pripažįstamą Kinijoje. Buvo įsteigta savotiška mainų sistema – surinkus lėšas ir įsteigus franko-kinų vietinę mokyklą, jauni darbininkų klasės kinų vaikai buvo mokomi verslo, administravimo, geležinkelio infrastruktūros, galėjo gauti stipendiją ir keliauti mokytis į Prancūziją, kur išmokdavo prancūzų kalbos ir kultūros. Jėzuitų veikla Šanchajuje atnešė daug nuopelnų švietimo srityje – įsteigti našlaičių namai, vienuolynai, observatorija, bibliotekos. 1902 m. jėzuito Ma Siangbas (Ma Xiangbo) pastangomis buvo įsteigtas ir Auroros universitetas, kuriame buvo dėstoma literatūra, filosofija, matematika, gamtos mokslai, o nuo 1914 m. – menai, teisė, inžinerija, medicina. Pabaigus 6 metų medicinos kursą, studentai galėjo įstoti į 5-ąjį medicinos kursą Paryžiaus universitete. 1905 m. Ma Siangbas įsteigė Fundano universitetą, o šį universitetą baigusių studentų diplomai buvo pripažįstami ir Prancūzijoje, ir Prancūzijos vyriausybės.
1938 m. konsesijose veikė 2487 knygynai, kai tuo pačiu metu Pekine – vos 136. 1920 – 1945 m. laikotarpyje Šanchajuje gyveno didžiausias intelektualų skaičius visoje Kinijoje (Camus 2009, p. 205-211).

Architektūra – tada ir dabar

1920 m., kartu su Bundu, Huangpu upės pakrantėje įsikūrė elegantiški, puošnūs pastatai. Vakariniame Huangpu upės krante įsikūrę europinio stiliaus statiniai ir vyraujantis Art Deco stilius iki pat šių dienų puošia tokius pastatus kaip Čungo Vai (Chung Wai) banką. Bundas šiuo metu yra laikomas Šanchajaus centru, viena iš labiausiai turistų lankoma vieta, kartu su kitame upės krante įsikūrusiame Pudongo rajonu (Foster 2008). Nors didelė dalis Prancūzų konsesijos senamiesčio buvo prarasta, buvo įdėta nepaprastai daug pastangų norint išlaikyti ir atkurti tai, kas liko. Iki pat šių dienų ši vieta ir visas Šanchajus dėl išsilaikiusių prancūziško bei normandiško stiliaus rezidencijų yra vadinami „Rytų Paryžiumi“ (Camus 2009, p. 205).

Prancūzų konsesijos egzistavimo pabaiga ir dabartis

1937 m. Šanchajus buvo okupuotas Japonijos Imperijos armijos, o vietiniai gyventojai prieglobsčio ieškojo konsesijose, ypač Prancūzų – vienintelėje laisvoje nuo Japonijos okupacijos (Qing 2016, 11 min. 4 sek.). 1943 m. Sino-britų draugystės sutartis sugrąžino Tarptautinės sutarties žemes į kinų rankas, o 1943 m. liepos 30 d.  generalinis konsulas Rolandas de Margeri oficialiai perdavė Prancūzų koncesijos raktą į Šanchajaus mero rankas (Camus 2009, p. 210).

Dabar Prancūzų koncesija egzistuoja kaip mitas, neoficialus vienetas, tačiau prancūziška dvasia teritorijoje vis dar jaučiama (Foster 2008). Gatvės buvo pervadintos kiniškais vardais, tačiau prancūzų pasodinti londono platanai išliko ir išplito visame Šanchajuje, net už buvusios Prancūzų konsesijos ribų (Cady 1942, p. 86). Nuo šio amžiaus pradžios Šanchajaus savivalda aktyviai stengiasi išsaugoti bet kokį prancūzų palikimą ir restauruoja senus pastatus. Prancūzų architektų įtaka Šanchajuje išplito – Pudongo oro uostą suprojektavo prancūzų architektas Paulas Andriu, Žmonių Skverą puošia Žano-Mari Šarpentiero kūrinys – Šanchajaus Didysis Teatras (Camus 2009, p. 211).

Bibliografinis sąrašas

1. Cady, J., 1942. The Beginnings of French Imperialism in the Pacific Orient, Journal of Modern History, Nr. 14, p. 71-87, Čikaga. Prieiga per internetą: The University of Chicago Press Journals http://www.journals.uchicago.edu/doi/pdfplus/10.1086/236591 [žiūrėta 2017 m. lapkričio 20 d.]
2. Cambridge University Press, 1999. The Cambridge History of China, Volume 12, Republican China 1912-1949, Part 1, 131, New York: Cambridge university press.
3. Camus, D., 2009. „Paris of the Orient“ The Shanghai French Concession (1849-1946). Medicographia, Issue 99 Vol 31 No. 2, p. 205-211, Paryžius. Prieiga per internetą: Medicographia Archives https://www.medicographia.com/wp-content/pdf/Medicographia99.pdf. [žiūrėta 2017 m. lapkričio 18 d.]
4. Foster, S., 2008. Shanghai, China and Surroundings Adventure Guide, New York: Hunter Publishing. Prieiga per internetą: Google Books https://books.google.lt/books?id=zZXwVwTpu38C&pg=PT136&lpg=PT136&dq=french+concession+shanghai+history&source=bl&ots=uYu8lST1kI&sig=ZTmEMMswZ5fieAIjIJ1enI-76v0&hl=en&sa=X&ved=0ahUKEwiUnMvQ2c3XAhXsO5oKHWlpAAc4KBDoAQhHMAk#v=onepage&q&f=false . [žiūrėta 2017 m. lapkričio 18 d.]
5. O‘Brien, H., 2014. Shangai‘s colonial quarter: making concessions. The Independent News. [internete] Prieiga per internetą: The Indepenent http://www.independent.co.uk/travel/asia/shanghais-colonial-quarter-making-concessions-9846126.html . [žiūrėta 2017 m. lapkričio 18 d.]
6. The French Concession in Shanghai –Tales from the police station, Part 4, 11:04, CNTV, Šanchajus: Qing, Z. Prieiga per internetą: http://english.cntv.cn/2016/10/30/VIDEdve3RGBzmmyEpaY1o7kz161030.shtml . [žiūrėta 2017 m. lapkričio 18 d.]
7. Worldstatesmen.org, Buvusios Prancūzų konsesijos Šanchajuje žemėlapis [reprodukcijos nuotrauka]. Prieiga per internetą: http://www.worldstatesmen.org/China_Foreign_colonies.html#French-Shanghai [žiūrėta sausio 18 d.]
8. Jackson, I., 2018. Shaping Modern Shanghai. Colonialism in China’s Global City. Kembridžas, Cambridge University Press.