Tibeto mirusiųjų knyga
Tibeto mirusiųjų knyga – tai tibetietiškų mokymų rinkinys apie mirtį, mirties tarpsnio kelionės vadovas, atskleidžiantis ankstesnio, dabartinio ir būsimo gyvenimo nepertraukiamumą, – aiškiai parodo, kaip mirties tikrovė atsispindi tibetiečių pasaulyje. Šios knygos tibetietiškojo originalo sutrumpintas pažodinis vertimas – „Išsilaisvinimas pomirtiniame tarpsnyje klausantis pamokymų“ atskleidžia knygos turinį ir tikslą. Knygos autoriumi laikomas guru Padmasambhava. Pirmą kartą šią knygą į anglų kalbą išvertė tibetietis Lama Kazi Dawa-Samdupas, o redagavo jo mokinys W. Y. Ewans-Wentzas, kuris tokį pavadinimą pritaikė remdamasis pagal anksčiau išleistą „Egipto mirusiųjų knyga“.
Tibetas
Tibetiečiai savo šalį vadina Bö, kartais pridėdami Khavačen – „Sniegynų žemė“. Tibeto civilizacija yra unikali, atšiauraus klimato užgrūdinti gyventojai nuo senų laikų buvo linkę daugiau dėmesio skirti dvasiniams dalykams. Tokiam reiškiniui didelę įtaką darė aplinka: įspūdingas Himalajų kalnų kraštovaizdis, kuris savaime skatino daugelį tibetiečių susikaupti ir medituoti. Stiprus įsitikinimas, kad „stiprioji jėga“ yra dvasinė, o ne materiali, tibetiečius kreipia „į vidų“. Tibeto budistai tiki, kad išorinis pasaulis labai glaudžiai yra susijęs su vidiniu ugdymu, vykstančiu pradžios ir pabaigos neturinčioje gyvenimų tėkmėje, todėl aplinkos ir asmenybės vystymuisi nėra ribų. Žmogus gali pasiekti budos būseną (tai visiškai atvira, palaiminga ir atjauti dvasios būsena, kurioje pasiektos, įkūnytos visos įmanomos žmogaus tobulybės ir galios), pasiekti tobulą išminties ir atjautos būvį, o aplinka – tobula Budhos žeme, kurioje nėra kančios ir visi gyvena visų labui. Toks tibetiečių į vidų nukreiptas susitelkimas didesnį dėmesį skirdamas dvasiniams dalykams, kas tiesiogiai įtakojo gilinimąsi į pomirtines būsenas ir jų tyrinėjimą, materialųjį pasaulį paliko antroje vietoje (Thurmanas 2014, p. 30).
Guru Padmasabhava (पद्मसम्भव Padmdasambhava – „lotose gimęs“).
Kitaip žinomas kaip Guru Rinpočė. Jis laikomas Tibeto budizmo įkūrėju, vėliau sudievintas ir tapęs budizmo mitologijos dievybe, Tibete garbinama kaip Bodhisatva (atjautos apšviestas žmogus, pasiryžęs kitų labui pasiekti Budhos būseną ir todėl praktikuojantis įvairius Tantros (mahajanos budizmo atšaka) metodus bei kitas dvasios ugdymo priemones. Mokytojas Padmasambhava laikomas tibetiečių didvyriu. Jų įsitikinimu jis gali kada panorėjęs, nukeliauti į pomirtinį tarpsnį ar grįžti iš jo, dėl to Padmasamhavos pamokymais apie mirtį, tibeto budizmo išpažinėjai visiškai neabejoja.
Keletą amžių gyvenęs Indijoje ir, kaip tikima, atlikęs daug stebuklingų žygdarbių, VIII a. imperatoriaus Trisong Deceno pakvietimu atvyko į Tibetą padėti pastatyti pirmąjį vienuolyną. Tuo metu Tibeto žemėse vyravo nesantaika ir karai su aplinkinėmis šalimis, tačiau pagal legendą mokytojas Padmasabhava sutramdęs daugybę demonų, paskelbė įvairiausių budistinių mokymų, tarp jų ir „Savaiminį išsilaisvinimą“, išnyko erdvėje ir iškeliavo į savo žemišką rojų – Šlovingąjį Variaspalvį kalną, kuris yra kažkur Afrikoje ar Arabijoje. Anot mistinio tibetiečių įsitikinimo, mokytojas Padmasabhava ten gyvena iki šių dienų.
Knygos atsiradimo istorija
Numatydamas didįjį ankstyvojo Tibeto budizmo niokojimą IX a., Padmasabhava visoje šalyje paslėpė daug tekstų, tarp jų ir „Knygą apie savaiminį išsilaisvinimą“. Vėliau, atsigavus šalyje budizmui, atsirado dvasios lobių radėjų (tib. tertonų) tradicijos. Tertonai naudojosi ypatingomis aiškiaregystės galiomis. Jie dažnai pristatomi kaip Padmasabhavos arba dvidešimt penkių jo tantrinių mokinių įsikūnijimai. Yra daug pasakojimų apie tai, kaip jie pasitelkę spindulinį regėjimą, rasdavo budistinius tekstus aukštų kalnų urvuose, po žeme, uolose ar medžiuose. XIV a. gyvenęs Karmalingpa (kai kurie jį laiko Padmasambhavos įsikūnijimu) rado „Knygos apie savaiminį išsilaisvinimą“ tekstų rinkinį Centriniame Tibete, Gampodaro kalno oloje. Tiek Tibete, tiek Vakaruose buvo daug ginčų dėl tokio „mokymų lobio“ autentiškumo, tačiau šiame veikale aprašyti mokymai neprieštarauja jokioms budistinėms tiesoms, dera su budizmo intelektualine, psichologine ir dvasine tradicija ir dėl to yra priimami kaip autentiški budizmo mokymai, mokslinis traktatas ir budizmo tikėjimo testamentas. Taigi, rastas tekstas atgimusiame Tibete buvo labai aukštai įvertintas. Nuo XV a. Jis buvo kopijuojamas ir spausdinamas, platinamas ir imituojamas, o pastaruoju metu didelio populiarumo susilaukęs ir Vakaruose.
Tibetiečių požiūris mirtį
Nors ir turėdami tokius stiprius, su mirtimi susijusius įsitikinimus, tibetiečiai mirtį laiko gyvenimo pabaigos tragedija ir jos bijo. Jie turi įvairių būdų, leidžiančių nustatyti mirimo laiką, atšaukti nesavailaikę ar net savailaikę mirtį ir pratęsti gyvenimą. Sekdami Indijos tradicija, Tibeto budizmo išpažinėjai, mirtį įsivaizduoja kaip nuožmų ir siaubingą mirties dievą Jamą, požemių karalystės valdovą ir mirusiųjų teisėją. Taigi, nors tibetiečiai ir yra susikūrę labai ryškų įasmenintą mirties vaizdinį, labiausiai juos gąsdina ne pats Jama, o jo teismas ir galima nelaiminga dalia, tačiau požiūris, kad gyvenimas yra begalinis, – neatsirandama iš nieko ir nieku nevirstama, nors ir nesumažina mirties baimės, bet suteikia gyvenimui skatinančios energijos (Thurmanas 2014, p. 40). Tibetiečiai, suvokdami, kad kiekvienas gali mirti bet kada ir bet kur, jaučiasi daug laisvesni ir neprisiriša prie materialių pasaulio malonumų.
Tibetiečių mirimo menas
Apie pomirtinio tarpsnio perėjimo metodiką, kurios mokoma „Knygoje apie savaiminį išsilaisvinimą“, seniai žinota iš gausios tantrų literatūros. „Joks protingas turistas neišvyktų į svetimą šalį be gero vadovo, patariančio, kaip pasiruošti, ką pasiimti į kelionę ir įspėjančio apie galimus pavojus bei kliūtis. Joks protingas tibetietis neiškeliautų iš gimtojo šio gyvenimo krašto be pomirtinio tarpsnio kelio vadovo.“ (Thurmanas 2014, p. 87). Mirimo menas prasideda pasiruošimu mirčiai, o tam, kad būtų galima jai pasiruošti, būtina suprasti pagrindinius etapus, kurie veda link išsilaisvinimo.
Būties tarpsniai
‘Bardo’ iš tibetiečių kalbos išvertus reiškia tarpsnį. Tai būvis, įsiterpęs tarp dviejų gyvenimų, trunkantis nuo mirties iki atgimimo. Tibeto budizmo tradicijos visą būtį skirsto į keturis pagrindinius tarpsnius – Gyvenimo, Mirties prieangio, Esmės ir tapsmo, kurie knygoje yra viso mokymo pagrindas.
Šeši tarpsniai:
- Gyvenimas
- Sapnavimas
- Meditacija
- Mirties prieangis
- Esmė
- Tapsmas
Patiriamas tarp:
- Gimimo ir mirties
- Gilaus miego ir budėjimo būsenų
- Dvilypio suvokimo ir nušvitusios sąmonės
- Gyvenimo ir Esmės
- Mirties prieangio ir Tapsmo
- Esmės ir Gimimo
Ši schema „Tibeto mirusiųjų knygos“ pasekėjams leidžia greičiau suprasti, kad visos būties akimirkos tėra tarpsniai bei suprasti ir taip geriau pasiruošti artėjančiai mirčiai.
Kūno ir proto visuma
Tibetiečiai kūną ir protą skirsto į tris lygmenis: grubųjį, subtilųjį ir ypač subtilų. Grubųjį kūną sudaro raumenys, kraujas, kaulai. Grubusis protas – tai šešių pojūčių visuma, kurių penkios atitinka penkis fizinius – regos, uoslės, klausos, lytėjimo ir skonio – pojūčius, o šeštoji, proto sąmonė, veikia centrinėje nervų sistemoje, visus pojūčių siunčiamus duomenis derindama su sąvokomis, mintimis, vaizdiniais ir valios paskatomis. Subtilusis kūnas atitinka centrinę nervų sistemą. Nervai – tai energijos kanalų sistema, kurią sudaro tūkstančiai gijų, išsišakojančių iš apytikriai šešių rezginių, vadinamų ratais (čakromis) arba lotosais, kurie žmogaus kūne yra išsidėstę nuo antakių tarpo iki lyties organo galo. Subtilųjį protą sudaro trys būsenos, kurios pasireiškia sąmonėje. Ypač subtilus kūnas vadinamas nesuyrančiuoju lašu, kuris yra subtiliosios energijos darinys ir yra tik širdies centre (čakroje). Ypač subtilus protas – tai Vaiskiąją Šviesą suvokianti sąmonė. Ypač subtiliame lygmenyje kūno ir proto skirtumas pranyksta, nes pagal tibetiečius, kūnas ir protas yra neatskiriami. Sąmoningas susitapatinimas su šiuo kūnu–protu prilygsta budhos būsenos pasiekimui ir yra tikrasis „Knygos apie savaiminį išsilaisvinimą“ tikslas.
Mirties stadijos
Praktikuojant „Knygą apie savaiminį išsilaisvinimą klausant pamokymų“ labai svarbu žinoti mirties stadijas, bei su jomis susijusius regėjimus, kadangi tik taip galima padėti mirusiajam pasiekti išsilaisvinimą. Knygoje aprašomos aštuonios stadijos, kurios vadinamos aštuoniais tirpimo proceso etapais, kuriuos tyrinėję tibetiečiai teigia, kad mirštančiajam juos pereinant pasireiškia schemoje nurodyti potyriai. Žinodami šiuos potyrius praktikuojantys „Tibeto mirusiųjų knygos“ mokymus gali lengviau orientuotis pomirtiniame pasaulyje ir taip greičiau pasiekti išsilaisvinimą.
Tirpimai
- Žemė tirpsta vandenyje
- Vanduo – ugnyje
- Ugnis – vėjyje
- Vėjas –sąmonėje
- Grubioji sąmonė – švytėjime
- Švytėjimas – spindesyje
- Spindesys – „artume“
- „artumas“ – vaiskiojoje šviesoje
Regėjimai
- Miražas
- Dūmai
- Jonvabaliai
- Skaisti lempelės liepsna
- Mėnesienos nutviekstas dangus
- Saulės šviesos nužertas giedras dangus
- Dervos juodumo tamsa
- Giedro aušros dangaus vaiskumas
Knygos paskirtis
„Tibeto mirusiųjų knyga“ supažindina su Mirties prieangio tarpsniu ir pomirtiniais Esmės bei tapsmo bardo. Taip pat moko sėkmingai panaudoti paprastą pomirtinį tarpsnį budhos būsenai greičiau pasiekti . Knygos originalą tibetiečiai laiko teoriniu vadovu, supažindinančiu su mirties tikrove bei potyriais. Jame aiškinamas mirties procesas, jį paveikti galintys konkretūs veiksniai ir deramas elgesys jo metu. Taip pat šis vadovas padeda tibetiečiams suprasti, pasirengti ir tinkamai sutikti artimųjų mirtį. Į šią knygą žiūrima ir kaip į dvasinės praktikos vadovą. „Tibeto mirusiųjų knyga“ padeda išsiugdyti sugebėjimus, reikalingus sumaniai ir ryžtingai pereiti kankinantį mirties procesą, o tiems, kurie jaučiasi negalintys gerai pasiruošti artėjančiai mirčiai ir nepasitiki savimi bei savo sugebėjimais, knyga suteikia religinę nuovoką, kaip ieškoti nušvitusių dieviškų būtybių pagalbos, kurios pasirodo pomirtiniuose regėjimuose. Bet kurių religijų pasekėjai gali naudotis Tibeto tradicija, nes jai būdingas metodų sistemiškumas ir aštri įžvalga, kas ir lėmė tokį didžiulį šios knygos populiarumą vakaruose. Paskalio garsusis aforizmas apie riziką: „Jeigu mirę pavirsime nieku, neteks apgailestauti, jog kažkam ruošėmės. Tačiau jei išliksime po mirties ir nebūsime deramai pasirengę, mes ilgai ir skaudžiai gailėsimės.“ puikiai paaiškina šios knygos naudą.
Literatūra:
Tibeto mirusiųjų knyga, 2014. Kaunas: Obuolys
Šaltiniai:
Rinpoche, Ch. L. N., 2007. Karma Chang Chub Choephel Ling, Heidelberg. [internete] rasta: <http://www.dharmadownload.net/pages/english/Natsok/0010_Teaching_English/Teaching_English_0064.htm> [žiūrėta: 2015-05-17]
French, R., 1996. Tibetans. Encyclopedia of World Cultures. [internete] Gale Group. rasta: <http://www.encyclopedia.com/topic/Tibet.aspx> [žiūrėta: 2015-05-20]
