Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kinijos vieno vaiko politika

Kinijos vieno vaiko politika

Vieno vaiko politika (计划生育政策 dú shēng zǐ nǚ zhèng cè) – tai šeimos planavimo ir populiacijos kontroliavimo politika Kinijoje, kuomet šeimos galėjo turėti tik vieną vaiką. Programa formaliais duomenimis buvo įgyvendinama 1979-2015 m. Jos pristatymas vyko 1978 m., tačiau nuo 1980 m. buvo pradėta vykdyti praktiškai, o nuo 2016 m. realiai nebefunkcionavo. Kadangi politika Kinijoje gyvavo beveik keturias dešimtis metų, per šį laikotarpį ji pasiekė aiškiai pastebimų rezultatų  – užkirto kelią 400 mln. gimimų, iššaukė daugybę demografinių bei socialinių pokyčių. Nacionalinės (šalies) ir lokalios (provincijų) valstybės institucijos kūrė komisijas, kurios rūpinosi įgyvendinimu, t.y. registracijomis ir kontroliavimu. Šeimos buvo skatinamos laikytis reikiamo gimstamumo rodiklio įvairiomis kompensacijomis, kurios stipriai lengvino šeimų buitį. Tačiau tėvams, kurie augino daugiau nei vieną atžalą, valdžia skyrė įvairias baudas už pažeidimus. Tiesa, politikos įgyvendinimui buvo numatytos įvairios išimtys, kurios leido šeimoms susilaukti ne vieną, o du vaikus, retais atvejais skatino turėti ir daugiau.

Priežastys

Remiantis statistika, aštuntajame dešimtmetyje Kinijoje moterys augino daugiau nei 5 vaikus, ko pasekmė tapo gyventojų augimo didėjimas, siekęs maždaug 3% per metus. Valdžia oficialiai išreiškė susirūpinimą, kad  šalis gali tiesiog žlugti nesiimant drastiškų priemonių. Gyventojų skaičiaus planavimo politiką paskatino ir kitų šalių praktikos, paremtos maždaug 1970 m. atsiradusiu žmonių pertekliumi. Tuo metu buvo vedami aršūs debatai ar žemė bus pajėgi globoti taip sparčiai augančią gyventojų populiaciją ir ar be šeimos planavimo kontrolės žmonija patenkins augantį įvairių išteklių (pvz. vandens, maisto) poreikį (Walsh 2015, p. 24). Kadangi Kinija 1958 m.-1961 m. dėl Didžiojo šuolio programos (大跃进 da yue jin)  išgyveno didžiulį badą, gyventojai sunerimo, kad jų šalis gali idealiai iliustruoti tuo laikotarpiu plačiai diskutuotą Maltuso katastrofą (Malthusian Catastrophe). Pagrindinė Tomo Maltuso (Thomas Malthus)  idėja buvo ta, kad visuomenės augimas yra greitesnis už maisto išteklių augimą  (Li 2012, p. 2), kas galėtų sukelti realią grėsmę šalies gerovei. Tuo pačiu metu, Kinija aktyviai konkuravo su JAV, o daugelis valdžios atstovų laikėsi nuomonės, kad didelis gyventojų skaičius trukdo ekonominiam augimui. Nors tais pačiais metais Indija jau eksperimentavo su priverstine žmonių sterilizacija, dėl minėtų priežasčių komunistų partijos valdoma Kinija tapo pirmąja šalimi, pradėjusia priverstinę ir ilgalaikę žmonių populiacijos kontroliavimo programą. Todėl nuo 1980 m. didžiajai daliai moterų buvo leista turėti tik vieną vaiką (Walsh 2015, p. 24).

Politikos įgyvendinimas

Svarbiausi vieno vaiko politikos kontroliavimo būdai buvo piniginės baudos bei kompensacijos. Šeimos, kurios laikydavosi programos, gaudavo ,,vieno vaiko tėvų šlovės‘‘ pažymėjimą (一孩父母光荣证 Yī hái fùmǔ guāngróng zhèng). Jis suteikdavo įvairias lengvatas: tėvai buvo apdovanojami papildomu mėnesio algos priedu kiekvienais metais kol vaikui sukanka 14 m., gaudavo didesnius atlyginimus, bankai jiems suteikdavo paskolas be palūkanų, pensijų fondus, pigesnes trąšas, geresnį būstą ir sveikatos priežiūrą. Vienintelėms atžaloms buvo taikomas prioritetas patenkant į mokyklas. Papildomai moterims, kurios ištekėdavo sulaukusios 25 m., buvo suteikiamos išplėstinės motinystės atostogos (Hays 2015). Tačiau jei šeimos susilaukdavo dviejų vaikų ar daugiau, jos gaudavo pinigines nuobaudas, kurių dydis svyravo nuo 370 iki 12800 dolerių. Šis intervalas galėjo siekti net kelis kartus didesnį skaičių už vidutinį Kinijos gyventojo metinį atlyginimą. Jeigu pora neišgalėdavo susimokėti, jie rizikuodavo prarasti savo darbo vietas, iš jų konfiskuodavo žemes bei gyvulius, buvo atvejų, kuomet sugriaudavo ir jų namus. Be to, jų vaikai prarasdavo teisę į mokslą, valstybines pašalpas, socialines garantijas, kartais atžalas tiesiog atimdavo. Moterims bei vyrams taikydavo ir sterilizaciją. Jei pareigūnai išsiaiškindavo, kad moteris yra nelegaliai nėščia, t.y. turi vaiką be gimimo sutikimo, jai grėsdavo priverstinis abortas (Tsintolas 2013). Be minėtų sankcijų, leistino gimstamumo rodiklio nesilaikymas sulaukdavo neigiamo valdžios požiūrio į šeimą. Turint daugiau nei vieną vaiką, valstybės institucijų propaguojama diskriminacija ir engimas atsispindėdavo per įvairių administracinių formalumų tvarkymą. Reikėtų paminėti, kad baudžiama būdavo ne tik pati šeima, bet ir visa jos artima giminė. Taip  pat sankcijų sulaukdavo ir pažeidimus ignoruojantys pareigūnai (Howden, Zhou 2014, p. 2).

Tiesa, buvo taikomos ir tam tikros išimtys, kurios suteikė galimybę šeimoms susilaukti daugiau nei vieno vaiko. Vienos jų buvo taikomos tautinėms mažumoms, kurios gyveno Kinijoje. Šių šeimų planavimas buvo kontroliuojamas individualiai provincijų valdžios, kuriose jos gyveno. Daugumai etninių grupių nebuvo jokio atžalų skaičiaus apribojimo, kai kurios provincijos imtinai netgi skatino  jų gimstamumą. Didžioji dalis tautinių mažumų grupių gyvena šiaurės, pietų ir vakarų Kinijos pasieniuose, kuomet hanių (汉 Hàn, didžiausia Kinijos etninė grupė, viso sudaranti 92% visų gyventojų) paplitimas telkiasi centrinėje ir rytinėje šalies dalyse (Howden, Zhou 2014, p. 2).  Be to, nuo pat politikos įgyvendinimo pradžios abiems vienturčiams tėvams taikomas leidimas susilaukti antro vaiko. Vėliau padaryti pakeitimai suteikė galimybę susilaukti dar vienos atžalos ir tuo atveju, jei kuris iš poros buvo vienturtis. Devintajame dešimtmetyje kaimo bendruomenių tarpe buvo išleistas įstatymas leidžiantis šeimai susilaukti antros atžalos, jei pirmasis palikuonis gimė neįgalus ar moteriškos lyties. Neįgalumo ir moteriškos lyties poravimas nebuvo atsitiktinis. Kinijos visuomenės pagrindu yra laikomas vyras, nes būtent iš sūnaus tikimasi giminės pratęsimo bei finansinės paramos, skirtos jau pasenusiems tėvams. Tuo tarpu ištekėjusi  dukra įsipareigoja tik vyro šeimai, todėl vyresnio amžiaus globėjai pagalbos iš jos nesulaukia (Scutti 2014).

Pasekmės

Gyventojų populiacijos kontroliavimas sulaukė daugybės rimtų pasekmių. Pirmiausia, ši politika pasiekė pradinį siekį – sumažinti itin didelio gyventojų skaičiaus augimą. Įvairūs duomenys skelbia, kad tai užtikrino, kad Kinijoje gimtų 400 mln. žmonių mažiau. Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose šalis išnaudojo demografinio pokyčio pranašumą – didžiulė banga darbingo amžiaus šeimų, kurios turėjo rūpintis tik vienu vaiku, padėjo pagreitinti ekonominį augimą. Tikslinga pabrėžti, kad ne tik šis rodiklis pagelbėjo norint pasiekti tokį rezultatą (Walsh 2015, p. 24). Tačiau galima teigti, kad tuo ir pasibaigia teigiami vieno vaiko politikos aspektai.

Viena iš didžiausių šiandieninės Kinijos problemų tapo šeimos planavimo politikos išprovokuotas lyčių disbalansas bei abortų bumas. Per visą laikotarpį buvo įvykdyti nesuskaičiuojami skaičiai abortų bei sterilizacijų. Poros norėdamos turėti pilnavertį gyvenimą dažniausiai rinkosi turėti tik vieną vaiką, tad jie siekė susilaukti sūnaus, kuris padėtų užtikrinti pagalbą buityje ir senatvėje. Dėl šios priežasties šalyje buvo itin ištobulinti nėštumą sekantys prietaisai, nes poros norėdavo išsiaiškinti vaisiaus lytį kuo įmanoma anksčiau, kad prireikus būtų galima atlikti abortą ir po to vėl bandyti susilaukti atžalos. Be to, tai lėmė, jog vyrų šiuo metu Kinijoje yra apytiksliai 40 mln. daugiau nei moterų. Kartu gimė ir ,,plikos šakos‘‘ (光棍 Guānggùn) terminas, kuris apibūdina vyrą nepratęsusį savo šeimos medžio. Šie vyrai yra menkai vertinami savo bendruomenėse. Nuolat patiriama diskriminacija, dažniausiai lydima asmens tėvų, turi neigiamą poveikį sveikatai, taip pat žmonės greičiau tampa alkoholikais, kenčia nuo streso ir depresijos (Scutti 2014).

Deja, dėl šios politikos šiuo metu Kinijai gresia spartus gyventojų senėjimas. Jau dabar jaunoji kinų karta susiduria su vadinamuoju ,,4-2-1‘‘ (四二一 Sì’èryī) fenomenu, kuomet atžala turi paremti ir saugoti ne tik du tėvus, bet ir keturis senelius. Apskaičiuota, kad 2050 m. vienas iš trijų kinų bus senesnis nei 60 m., iš viso tai sudaro t.y. 430 mln. žmonių. Didžiausia bėda yra ta, kad senesnės šalys kaip Japonija, kurios gyventojų vidutinis amžius yra 45 m., auga lėčiau ekonomiškai. Dabar Kinijai yra kilęs uždavinys, kaip tapti pakankamai turtinga iki tol, kol jos visuomenė staigiai pasens (Walsh 2015, p. 25).

Be to, po vieno vaiko politika slypi ir kita problema, jau senokai tapusi vieša paslaptimi – neišgalėdamos sumokėti didelių baudų už gimusius vaikus, vargingos šeimos jų paprasčiausiai oficialiai neįregistruoja. Asmens dokumentų, vadinamųjų „Hukou“ (户口), neturintys vaikai neturi teisės į nemokamą mokslą, jiems neteikiamos medicinos paslaugos, pavyzdžiui, jie negauna privalomų skiepų. Vėliau toks asmuo negali atlikti paprasčiausių dalykų, kaip lankytis bibliotekoje, imti paskolą, eiti į kariuomenę ar skristi lėktuvu. ,,Nematomi vaikai‘‘ sukėlė dar vieną didžiulę problemą – prekybą vaikais. Kiekvienais metais tūkstančiai mažų vaikų – paprastai iš skurdžiai gyvenančių šeimų – yra pagrobiami, nugabenami tūkstančius kilometrų ir parduodami už 500–5000 dolerių. Kai kurie jų verčiami užsiimti prostitucija ar paverčiami vergais.

Augantis prostitucijos skaičius taip pat pastebėtas pačioje Kinijos teritorijoje. Vieno tyrimo metu paaiškėjo,  kad 14,7% nevedusių vyrų prisipažino mokantys už seksą. Tokių vyrų skaičius yra gana sparčiai augantis, tuo pačiu metu didindamas ir moterų prekybą iš viso pasaulio, išskirtinai iš kaimyninių šalių kaip Mianmaras, Vietnamas, Laosas, Singapūras, Mongolija ir Šiaurės Korėja. Šiuo metu Kinija yra pirmaujanti tarp blogiausiai vertinamų šalių kovojant su prekyba žmonėmis (Scutti 2014).

Tačiau pasibaigus vieno vaiko politikai dar nereiškia, kad kinų tėvai planuoja turėti daugiau atžalų nei buvo leidžiama. 2013 m. valdžia sulaukė atsakymų, kad iš 11 mln. gyventojų, kuriems išimties tvarka yra leidžiama susilaukti antrojo vaiko, tik 1,5 mln. padavė tam paraišką. 2008 m. vykdyta Kinijos šeimos planavimo komisijos apklausa rodo, kad tik 19% žmonių norėtų turėti daugiau nei vieną atžalą (Walsh 2015, p. 24). Visa tai rodo, kad per mažiau nei keturiasdešimt metų kardinaliai kito šalies visuomenės požiūris į šeimos planavimą ir tai gali tapti vienu didžiausių sunkumų norint išspręsti visas sukeltas neigiamas vieno vaiko politikos pasekmes.

 

Literatūros sąrašas:

  1. Hays, J., 2015. One-child policy in China, [internete] rasta: http://factsanddetails.com/china/cat4/sub15/item128.html [žiūrėta 2016 kovo 20 d.].
  2. Howden, D., Zhou, Y., 2014. China’s One-Child Policy: Some Unintended Consequences, [internete] rasta: <https://www.ebscohost.com> [žiūrėta 2016 kovo 23 d.].
  3. Li, A., 2012. China’s One-Child Policy and Implementation , [internete] rasta: <https://www.ebscohost.com> [žiūrėta 2016 kovo 23 d.].
  4. Scutti, S., 2014. One-child policy is one big problem for China, [internete] rasta: <https://www.ebscohost.com> [žiūrėta 2016 kovo 23 d.].
  5. Tsintolas, A., 2013. Penalties for Failing to Comply with the Policy, [internete] rasta: http://alexatsintolas.weebly.com/penalties-for-failing-to-comply.html [žiūrėta 2016 kovo 20d.]
  6. Walsh, B., 2015. POPULATION It may be too late to reverse the damage of China’s onechild policy, [internete] rasta: <http://www.timeinc.com/> [žiūrėta 2016 kovo 20 d.].
4 votes