Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kinijos vieno vaiko politika

Kinijos vieno vaiko politika

Vieno vaiko politika (kin. 计划生育政策, Dú shēng zǐ nǚ zhèng cè) yra vadinama Kinijos Liaudies Respublikos šeimos planavimo ir populiacijos kontroliavimo politika, kurios įgyvendinimo metu šeimoms buvo leidžiama turėti tik po vieną vaiką. Programa buvo įgyvendinama 1979-2015 metų laikotarpiu. Jos metu nacionalinės ir vietinės Kinijos Liaudies Respublikos institucijos turėjo komisijas, kurios ir buvo atsakingos už šios politikos įgyvendinimą. Šeimos, kurios laikėsi šių taisyklių, gaudavo įvairias lengvatas, kurios padėdavo palengvinti šeimų buitį, o šeimoms, kurios jų nesilaikė ir augino daugiau nei vieną atžalą, valdžia skyrė įvairias nuobaudas. Vis dėlto, reikia paminėti, kad įgyvendinant šią politiką buvo numatytos įvairios išimtys, kurios suteikdavo teisę šeimoms susilaukti dviejų, o kartais ir daugiau vaikų. Programa realiai nustojo funkcionuoti 2016 metais. Vieno vaiko politika užkirto kelią 400 milijonams potencialių gimimų, sukėlė bei nulėmė nemažai socialinių bei demografinių pokyčių.

Priežastys

Statistiniai duomenys rodo, jog aštuntajame dešimtmetyje Kinijoje kiekviena moteris vidutiniškai turėjo kiek daugiau nei po penkis vaikus, o šalies vidutinis metinis populiacijos prieaugis siekė tris procentus. Šie statistiniai duomenys kėlė nerimą Kinijos valdžiai, kuri manė, kad šalis gali žlugti, jei nebus imtasi drastiškų populiacijos kontrolės priemonių. Gyventojų skaičiaus planavimo politikos atsiradimą taip pat paskatino ir kitų šalių, kurios 1970-aisiais bandė susitvarkyti su populiacijos problema, pavyzdžiai. Šiuo laikotarpiu taip pat virė aršūs debatai dėl Žemės planetos galimybių išlaikyti sparčiai augantį žmonijos skaičių. (Walsh 2015, p. 24). Kinijos valdžia nerimavo, jog 1958 m. – 1961 m. šalies Didžiojo šuolio programa (kin. 大跃进, Da yue jin) bei badas buvo puikiu Maltuso katastrofos (angl. Malthusian Catastrophe) pavyzdžiu. Pagrindinė Tomo Maltuso  (angl. Thomas Malthus) idėja buvo ta, kad visuomenės augimas, kuris yra spartesnis už maisto išteklių augimą, kelia grėsmę šalies gerovei (Li 2012, p. 2). Kinija taip pat siekė tapti aktyvia JAV konkurente, o didžioji dalis valdžios atstovų buvo įsitikinę, kad didelis populiacijos skaičius yra kliūtis, trukdanti sparčiam šalies ekonomikos augimui. Tuo metu Indija jau eksperimentavo su priverstine žmonių sterilizacijos programa, tačiau Kinijos Liaudies respublika tapo pirmąją valstybe, pradėjusia priverstinę ir ilgalaikę šalies populiacijos kontroliavimo programą. Dėl šių priežasčių, nuo 1980 m., didžiajai daliai Kinijos moterų buvo leista turėti tik vieną vaiką (Walsh 2015, p. 24).

Politikos įgyvendinimas

Kinijos vieno vaiko politikos įgyvendinimas buvo paremtas kompensacijų bei piniginių baudų principu. Šeimoms besilaikančioms vieno vaiko politikos, būdavo išduodamas ,,vieno vaiko tėvų šlovės‘‘ pažymėjimas (kin. 一孩父母光荣证, Yī hái fùmǔ guāngróng zhèng). Jis suteikdavo teisę į įvairias lengvatas: tėvams būdavo mokamas didesnis atlyginimas, bankai suteikdavo paskolas be palūkanų, šeimos galėdavo gauti geresnį būstą, sveikatos priežiūros paslaugos. Vienturčiams vaikams būdavo teikiama pirmenybė patekti į įvairias švietimo įstaigas. Taip pat, moterys, kurios ištekėdavo sulaukusios 25 metų, įgaudavo teisę į ilgesnes motinystės atostogas (Hays 2015).

Kita vertus, šeimos, kurios susilaukdavo dviejų ar daugiau vaikų, turėdavo valstybei sumokėti pinigines nuobaudas, kurių dydis svyravo nuo 370 iki 12800 JAV dolerių. Šios sumos galėjo siekti net keletą kartų didesnį skaičių už vidutinį Kinijos Liaudies Respublikos gyventojo metinį atlyginimą. Pora, kuri buvo finansiškai nepajėgi susimokėti, rizikuodavo prarasti savo darbo vietas, iš jų būdavo konfiskuojama žemė bei gyvuliai, kartais netgi sugriaunami jų namai. Taip pat, jų vaikai prarasdavo teisę į mokslą, valstybines pašalpas, socialines garantijas. Neretai atžalos iš tėvų tiesiog būdavo atimamos. Moterims ir vyrams dažnai būdavo taikoma sterilizacijos procedūra. Moterims grėsdavo priverstinis abortas, jeigu valstybės pareigūnams pavykdavo išsiaiškinti, jog šios yra nėščios ir neturi leidimo gimdyti (Tsintolas 2013). Vieno vaiko politikos nesilaikymas šeimoms sukeldavo problemų tvarkant reikalus su įvairiomis valstybinėmis institucijomis. Tokios šeimos buvo diskriminuojamos, engiamos, administraciniai bei biurokratiniai formalumai buvo vilkinami. Reikia pabrėžti, kad baudžiama buvo ne tik pati šeima, bet ir visas jos artimųjų ratas. Nuobaudos taikytos ir pažeidimus ignorojantiems pareigūnams (Howden, Zhou 2014, p. 2).

Vis dėlto reikia paminėti, kad įgyvendinant vieno vaiko politiką buvo daromos išimtys, suteikiančios galimybę šeimoms turėti daugiau nei vieną vaiką. Jos dažniausiai taikytos Kinijos tautinių mažumų atžvilgiu. Daugumai etninių grupių nebuvo jokių apribojimų, o kai kurios provincijos netgi skatino gimstamumą. Didžioji dalis tautinių mažumų yra apsigyvenę šalies Šiaurės, Pietų ir Vakarų pasienio teritorijose, o haniai (kin. 汉 Hàn) – didžiausia Kinijos etninė grupė, sudaranti 92% visų gyventojų, susitelkusi centrinėje ir Rytinėje šalies teritorijoje (Howden, Zhou 2014, p. 2).

Nuo pat vieno vaiko politikos įgyvendinimo pradžios abiems tėvams, kurie savo šeimose buvo vienturčiai, buvo leidžiama susilaukti antro vaiko. Vėliau ši išimtis pradėta taikyti ir toms poroms, kuriose bent vienas asmuo buvo vienturtis. Devintajame dešimtmetyje buvo padaryta dar viena išimtis: šeimai, kurioje gimė neįgalus vaikas arba mergaitė, buvo leidžiama susilaukti antros atžalos. Šis poravimas nebuvo atsitiktinis. Kinijoje visuomenės pagrindu yra laikomas vyras, kuris yra atsakingas už giminės pratęsimą bei finansinę paramą pasenusiems tėvams. Tuo tarpu ištekėjusi moteris įsipareigoja tik vyro šeimai, o tai reiškia, jog vyresnio amžiaus tėvai pagalbos iš jos nesulaukia (Scutti 2014).

Pasekmės

Gyventojų populiacijos kontrolė Kinijoje turėjo rimtų pasekmių. Pirmiausia, Kinijos Liaudies Respublika pasiekė savo pradinį tikslą – jai pavyko sumažinti itin spartų šalies gyventojų skaičiaus augimą. Skirtingi šaltiniai teigia, jog vieno vaiko politikos įgyvendinimo laikotarpiu Kinijoje buvo užkirstas kelias 400 milijonų potencialių naujagimių atėjimui į šį pasaulį. Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose šalis sėkmingai išnaudojo demografinių pokyčių teikiamus pranašumus: didžiulis kiekis darbingo amžiaus šeimų, auginančių tik vieną vaiką, svariai prisidėjo prie spartaus ekonomikos augimo proceso (Walsh 2015, p. 24).

Vis dėlto, ši politika turėjo ir neigiamų pasekmių. Vieno vaiko politika išprovokavo vieną didžiausių šiandieninės Kinijos problemų – lyčių disbalansą bei bei abortų skaičiaus išaugimą. Poros, norinčios turėti pilnavertį gyvenimą rinkosi turėti vieną vaiką. Šeimos siekė susilaukti sūnaus, kuris padėtų užtikrinti pagalbą senatvėje. Dėl šios priežasties Kinijoje paplito moteriškos lyties vaisių abortai, kurie lėmė, jog vyrų šiuo metu Kinijoje yra apytiksliai 40-čia mln. daugiau nei moterų. Taip pat imtas vartoti ,,plikos šakos‘‘ (kin. 光棍, Guānggùn) terminas, kuris apibūdina vyrą, nesugebantį pratęsti savo šeimos linijos. Jie sulaukia nemažos kritikos, dažniausiai iš savo tėvų pusės, kuri neigiamai veikia asmenų sveikatą, sukelią stresą, depresiją ir kitus šiuos reiškinius lydinčius simptomus (Scutti 2014).

Vieno vaiko politika įtakojo ir dar vieno demografinio pokyčio (spartaus Kinijos visuomenės senėjimo proceso) atsiradimą. Dabartinė jaunoji kinų karta susiduria su vadinamuoju ,,4-2-1‘‘ (kin. 四二一, Sì’èryī) fenomenu, kuomet jaunoji šeimos atžala privalo paremti ne tik abejus savo tėvus, bet ir keturis senelius. Statistinės prognozės rodo, jog 2050 metais vienas iš trijų kinų bus vyresnis nei 60. Pagrindinė užduotis Kinijai dabar yra pasiekti aukštą ekonominį išsivystymo lygmenį iki tol, kol jos visuomonė netapo stipriai pasenusi (Walsh 2015, p. 25).

Be to, vieno vaiko politika sukėlė dar vieną visuomenės problemą. Vargingos šeimos, kurios negalėdavo sumokėti piniginių baudų už gimusius vaikus, paprasčiausiai oficialiai jų neįregistruodavo. Asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų „Hukou“ (kin. 户口) neturintys vaikai, neturi teisės į nemokamą mokslą, medicinos paslaugas ir pan. Tokie asmenys negali lankytis bibliotekose, imti paskolos, prisijungti prie kariuomenės ar paprasčiausiai skristi lėtuvu. Tokių vaikų atsiradimas apsunkino kovą ir pastangas pažaboti prekybą vaikais Kinijoje. Kiekvienais metais Kinijoje tūsktančiai mažų vaikų, paprastai iš skurdžiai gyvenančių šeimų yra pagrobiami, gabenami tūsktančius kilometrų, kur yra parduodami už 500-5000 JAV dolerių. Jie paverčiami moderniais šių laikų vergais.

Kinijoje taip pat pastebėtas išaugęs prostitucijos atvejų skaičius. Vieno tyrimo metu paaiškėjo, jog 14.7% nevedusių Kinijos vyrų pripažino mokantys už sekso paslaugas. Sparčiai auganti paklausa didina prekybos apimtis moterimis iš kaimyninių šalių tokių kaip Mianmaras, Vietnamas, Laosas, Singapūras, Mongolija ir Šiaurės Korėja. Pagal kovos su prekyba žmonėmis rodiklius Kinija yra viena iš viena iš blogiausiai vertinamų pasaulio valstybių (Scutti 2014).

Kinijos vieno vaiko politikos pabaiga jokiu būdu nereiškia, kad kinai nuo šiol planuoja turėti daugiau vaikų nei iki šiol buvo leidžiama. Tą patvirtina ir valdžios darytos apklausos. Pavyzdžiui, 2008 metais Kinijos šeimos planavimo komisijos atlikta apklausa parodė, jog 19% apklaustųjų norėtų turėti daugiau nei vieną vaiką savo šeimoje (Walsh 2015, p. 24). Visa tai rodo, jog Kinijoje per mažiau nei keturiasdešimt metų kardinaliai pasikeitė šeimos požiūris į šeimos planavimą. Tai gali tapti dar vienu iššūkiu, kuris dar labiau apsunkintų Kinijos vieno vaiko politikos sukeltas neigiamas pasekmes.

Naudota literatūra

  1. Hays, J., 2015. One-child policy in China. Factsanddetails.com. [internete] 2015 birželis. Prieiga per internetą: <http://factsanddetails.com/china/cat4/sub15/item128.html> [žiūrėta 2016 m. kovo 20 d.].
  2. Howden, D., Zhou, Y., 2014. China’s One-Child Policy: Some Unintended Consequences. Ebsco.com. Prieiga per internetą: <https://www.ebscohost.com> [žiūrėta 2016 m. kovo 23 d.].
  3. Li, A., 2012. China’s One-Child Policy and Implementation. Ebsco.com. Prieiga per internetą:<https://www.ebscohost.com> [žiūrėta 2016 m. kovo 23 d.].
  4. Scutti, S., 2014. One-child policy is one big problem for China. Ebsco.com. Prieiga per internetą: <https://www.ebscohost.com> [žiūrėta 2016 m. kovo 23 d.].
  5. Tsintolas, A., 2013. Penalties for Failing to Comply with the Policy. Alexatsintolas.weebly.com. Prieiga per internetą: <http://alexatsintolas.weebly.com/penalties-for-failing-to-comply.html> [žiūrėta 2016 m. kovo 20d.].
  6. Walsh, B., 2015. POPULATION It may be too late to reverse the damage of China’s onechild policy. Timeinc.com. Prieiga per internetą:<http://www.timeinc.com> [žiūrėta 2016 m. kovo 20 d.].

Redagavo Andrius Bimbiras

10 votes