Vingčun kung fu
Vingčun (詠春) išvertus pažodžiui reiškia „niūniuojantis pavasaris“. Tai kinų kovos menas ir savigynos sistema, kurioje naudojami smūgiai ir sugriebimai.
Istorija
Vingčun kovos sistema sukurta Mingų (明) dinastijos pasipriešinimo Čingų (清) dinastijai laikotarpiu. Kad būtų suklaidinti priešininkai, paskleista daug legendų apie vingčun atsiradimą (Chu, Ritchie, Wu 1998, p. 4–5). Anksčiausiai vingčun paminėtas Raudonosios valties operos laikotarpiu (vėlyvasis XIX a.). Kadangi neliko rašytinių to laikotarpio šaltinių, istorija apie kovos meno atsiradimą perduota žodžiu – iš mokytojo mokiniams.
Populiariausia istorija ta, kurią pasakoja Jipas Manas (叶问). Čingų dinastijos laikotarpiu Fudziano (福建) provincijoje stovėjo Šaolino šventykla (少林寺 Shàolín Sì), joje vienuoliai praktikavo kovos menus. Čingų valdžia pasiuntė armiją šventyklos sunaikinti. Pabėgo tik šeši žmonės – penki vyrai ir moteris. Pabėgusios vienuolės, įvaldžiusios kovos menus, vardas buvo Ng Moy (吳梅). Vieną vakarą ji pamatė gervę, kovojančią su laukine kate. Katei niekaip nesisekė sužeisti gervės. Po kurio laiko katė pavargo ir pabėgo. Kovodama gervė nenaudojo daug energijos ir atrodė labai atsipalaidavusi, tai sužavėjo Ng Moy. Norėdama atkartoti tai, kaip gervė kovojo su kate, Ng Moy sukūrė naują kovos sistemą ir ją pavadino merginos Jim Ving Čun vardu. Jim Ving Čun išmokė šios kovos sistemos savo vyrą Leungą Bok Čau (Leung Bok Chau), jis šias žinias perdavė turtingam pirkliui iš Guango Si (Guang Xi), turėjusiam daug draugų Raudonojoje valtyje.
Pirklys parodė savo įgūdžius darbininkui Vongui Va Bo iš Raudonosios valties. Šis turėjo draugą Leungą Ji Tai, labai gerai kovojusį kartimi. Taip kovoti jis išmoko iš Raudonosios valties virėjo Dzi Sino, kuris buvo vienas iš vienuolių, pabėgusių su Ng Moy. Leungas Ji Tai ir Vongas Va Bo mokė vienas kitą kovos meno.
Garsus gydytojas iš Fošano, vardu Leungas Janas, susidraugavo su Leungu Ji Tai Raudonajai valčiai keliaujant per Fošaną. Kol trupė čia viešėjo, Leungas Janas išmoko vingčun sistemos. Nuo tada ji plėtojama Fošane. Leungas Janas – labai protingas ir išsilavinęs žmogus, todėl jis susistemino ir praplėtė vingčun sampratą, ją perdavė savo vaikams: Leungui Bikui, Leungui Čunui ir Leungui Ko. Leungas Janas turėjo dar vieną mokinį – Čaną Va Šuną, kurį vadino Pinigų keitėju Čanu. Čanas Va Šunas vingčun meno vėliau mokė visus žmones. Jo paskutinis ir jauniausias mokinys – Jipas Manas – nukeliavo į Honkongą ir toliau mokė vingčun. Tarp jo mokinių – dauguma garsiausių šiandienos meistrų: Bruce‘as Lee, Williamas Cheunngas, Hawkinsas Cheungas ir kiti (Tse, Ip 1998, p. 17–20).
Šakos
Kinijoje vingčun plito ir buvo perduodamas vienų žmonių kitiems. Skirtingi mokytojai vis kitose vietose tam tikrais aspektais modifikavo stilių, taigi, nors visos vingčun šakos yra iš esmės panašios, tačiau turi ir skirtumų. Pagrindinės vingčun šakos šiomis dienomis yra Jipo Mano ir Yueno Kay-Sano vingčun Kuen (Chu, Ritchie, Wu 1998, p. 2).
Principai
Pagrindiniai vingčun principai – centrinė linija (中线 Zhōngxiàn), nepajudinama alkūnė (不动产弯头 Bùdòngchǎn wān tóu), puolimas ir gynyba vienu metu (Lin Sil Die Dar), judesių ekonomiškumas, mažiausias kovos atstumas ir atsipalaidavimas (柔 Róu).
Centrine linija vadinamas žmogaus kūno centras nuo viršugalvio iki kojų, esantis tiesiai tarp krūtinės ir pilvo. Visi silpniausi žmogaus kūno taškai yra linijos, todėl vingčun kovotojams svarbiausia apsaugoti savo centrinę liniją ir smūgiuoti į priešininko (Yimm Lee, 1972, p. 18).
Nepajudinama alkūnė vingčun reiškia, kad ranka nuo alkūnės iki pirštų galų juda laisvai, bet alkūnė niekada nejudinama ginant centrinę liniją. Šis principas lyginamas su uraganu, kurio centras visada būna ramus, tačiau aplink jį nuolatos vyksta judėjimas, veikiamas milžiniškų jėgų. Geriau atsitraukti pačiam nei pajudinti alkūnę. Alkūnė laikoma maždaug 10 cm atstumu nuo kūno (Yimm Lee 1972, p. 21).
Pulti ir gintis vienu metu – labai svarbus, bet ne pagrindinis principas, kuris išskiria vingčun iš kitų kovos sistemų. Kovotojas taip pat siekia ir įsiterpti į priešininko smūgius (Chu, Ritchie, Wu, 1998, p. 26).
Judesių ekonomiškumas yra labai svarbi vingčun dalis, nes vienu metu ir ginamasi, ir puolama, o smūgiai būna trumpi bei greiti (Yimm Lee, 1972, p. 30).
Dauguma vingčun technikų naudojamos artimoje kovoje, esant labai arti savo priešininko. Taigi atstumas tarp kovotojų (įsiveržimas į priešininko zoną, kurioje jis nebegali efektyviai smūgiuoti naudodamas tradicines technikas) tampa labai svarbus (Tse, Ip, 1998, p. 50).
Kovoje žmogus turi būti atsipalaidavęs, lyg medituodamas. Jei kovotojas įsitempęs, jis švaisto energiją, o smūgiai pasidaro lėtesni ir silpnesni. Priešininkui lengviau valdyti įsitempusias galūnes (Tse, Ip, 1998, p. 51).
Smūgiai
Kadangi vingčun labai svarbūs centrinės linijos ir judesių ekonomiškumo principai, tiesus smūgis dažniausiai naudojamas puolant ir ginantis. Abu veiksmus atlikdamas vienu metu, kovotojas sudaro galimybę bet kuriam tiesiam judesiui, kuriam nepasipriešinama, tapti smūgiu. Vingčun smūgiai atliekami taip: alkūnė nuleidžiama prieš kūną, kumštis laikomas nuo vertikalios iki horizontalios (delnu aukštyn) padėties (priklauso nuo to, kuriai kung fu šakai kovotojas priklauso). Smūgiai dažnai jungiami vienas su kitu, taip atliekant greitą smūgių seriją tarsi šaudant iš kulkosvaidžio. Smūgiuodamas kovotojas būtinai turi atsipalaiduoti ir naudoti pečius, nes smūgius reikia atlikti ne ranka, o visu kūnu. Atakuojama iš gynybinės pozicijos, ranką ir alkūnę laikant priešais kūną. Dažnai naudojami ir smūgiai pirštais, taikoma į akis arba kaklą. Spyriai, nors ir naudojami rečiau negu smūgiai rankomis, taip pat taikomi vingčun sistemoje. Pagrindiniai spyriai – tiesus ir žemas šoninis spyriai. Vis dėlto dauguma spyrių naudojami gynybai, kad būtų nutrauktas priešininko puolimas (Yimm Lee, 1972, p. 122–130).
Formos
Formos – tai pratimai, naudojami pusiausvyrai, atsipalaidavimui per kovą ir jautrumui išvystyti. Formos taip pat naudojamos treniruojant pagrindinius judesius ir tinkamai išgaunamą jėgą. Yra šešios formos: trys tuščių rankų, viena medinio manekeno, dvi formos, naudojančios ginklus, taip pat San Sik (atskiros formos), naudojamos pagrindiniams įgūdžiams ir jautrumui. Kiekviena vingčun šaka formas ir pagrindines technikas supranta skirtingai, todėl toliau pateikiamas visoms šakoms bendras formų aprašas.
Siu Lim Tao (小練頭, mažoji idėja) – pirma ir pagrindinė vingčun forma. Visi dažniausiai naudojami rankų judesiai mokomi per Siu Lim Tao, tačiau judesių kojomis beveik nėra, kojos juda tik stovėsenos pradžioje. Siu Lim Tao mokoma pagrindinių vingčun principų. Ši forma nurodo centrinę liniją ir moko kovotojus, kur turėtų būti jų rankos, lyginant su linija. Taip pat mokomasi taisyklingai atlikti smūgius, laikant alkūnę reikiamoje padėtyje, taisyklingai kvėpuoti ir smūgiuojant išgauti reikiamą jėgą. Atlikdami Siu Lim Tao, kovotojai daug dėmesio skiria tam, kad atsipalaiduotų (Yimm Lee, 1972, p. 42–48).
Čum Kiu (尋橋,„ieškantis tiltas“) – antroji forma, kuri aiškina, kada smūgiuodami kovotojai turi sumažinti atstumą tarp savęs ir priešininko. Čum Kiu moko judėti į bet kurią pusę, atsisukus kūnu į priešininko centrinę liniją. Čum Kiu taip pat aiškina, kaip kovotojai turi spirti, išlaikydami centrinę liniją, kaip keisti poziciją ir koks atstumas tarp priešininkų yra tinkamas (Chu, Ritchie, Wu, 1998, p. 13–14).
Biao Dži (鏢指,„smeigiantys kovotojai“) – trečia ir paskutinė tuščių rankų kovos forma. Pavadinimas reiškia, kad naudojami smeigiamieji judesiai, smūgiai pirštais. Biao Dži moko keisti poziciją ir stovėseną priklausomai nuo priešininko, taip pat „avarinių“ technikų, skirtų tiems atvejams, kai kovotojų centrinė linija pažeidžiama. Kadangi tradiciškai Biao Dži mokomi tik mokiniai, dažnai naudojamas posakis „Biao Dži neišeina pro duris“, kurį galima interpretuoti dvejopai: Biao Dži turi likti paslaptimi arba šios formos reikėtų niekada nenaudoti (Chu, Ritchie, Wu, 1998, p. 14–15).
Muk Yan Džong („medinis manekenas“, kin. 木人樁) – forma, atliekama prieš medinį manekeną – storą medinį stulpą su trimis rankomis ir koja. Manekenas uždėtas ant šiek tiek spyruokliuojančio pagrindo, imituojančio stovintį žmogų. Skirtingai nei daugumoje kitų kovos menų, vingčun manekenas neskirtas rankoms stiprinti – jis naudojamas, kad kovotojai geriau suprastų pirmas tris formas ir sujungtų jas į visumą. Muk Yan Džong tradiciškai mokoma trimis dalimis: pirmos dvi iš jų, kurias parodo mokytojas, – svarbiausios, o likusi dalis – kovotojo interpretacija, kurios mokinys išmoksta iš vyresnių mokinių. Dėl to, kad egzistuoja trys dalys, Muk Yan Džong turi labai daug skirtingų variacijų (Chu, Ritchie, Wu, 1998, p. 15–16).
Liu Dim Bun Gun („šešių su puse taškų kartis“, kin. 六點半棍) yra viena iš dviejų formų, naudojančių ginklus vingčun sistemoje. Naudoti ginklus mokomasi tik įvaldžius tuščių rankų formas, kadangi į ginklus žiūrima kaip į pailgintas rankas, nes energija perduodama iš rankų į ginklą. Liu Dim Bun Gun pavadinimas kilo iš septynių pagrindinių principų naudojant kartį: keliant, kliudant, šokiruojant, nukreipiant, smūgiuojant žemyn, sukant ratu ir priimant. Kartis – didelis ir sunkus ginklas, todėl reikia daug treniruotis, kad kovotojas ją įvaldytų. Taiklumui gerinti su kartimi bandoma pataikyti į monetas arba riešutus, o įgudęs mokinys gali kovoti taip, lyg laikytų ne ilgą ir sunkią kartį, o dantų krapštuką (Chu, Ritchie, Wu, 1998, p. 16–18).
Ba Džan Dao („aštuoni kertantys peiliai“, kin. 八斬刀) – paskutinė vingčun forma, naudojanti du didelius drugelio formos peilius, truputį mažesnius nei trumpi kardai. Ba Džan Dao dažnai laikoma toliausiai pažengusia vingčun forma, ji visada laikoma paslaptyje – net ir dabar tik keli atsidavę mokiniai gali mokytis šios formos. Ji dar labiau pagerina judesių taiklumą ir tikslumą. Ši forma pritaikoma labai paprastai – kai peiliai ką nors paliečia, jie sužeidžia (Chu, Ritchie, Wu, 1998, p. 18–19).
Či Sao / Či Gerk (黐手/黐腿,„limpančios rankos / kojos“) yra San Sik dalys, skirtos lavinti refleksus ir jautrumą. Nepatyrę mokiniai mokosi Či Sao naudodami tik vieną ranką, kol įgauna pakankamai patirties, kad naudotų abi. Či Sao ir Či Gerk atliekama dviejų vingčun kovotojų, kurie stovi priešais, liečia vienas kito galūnes ir taip jaučia energiją, kūno judesius. Dėl šių treniruočių padidėjęs jautrumas padeda tiksliai ir greitai išvengti priešininko judesių arba į juos įsiterpti (Tse, Ip 1998, p. 121–128).
Naudota literatūra:
Chu, Ritchie, Wu, 1998, Complete Wing Chun: The Definitive Guide to Wing Chun’s History and Traditions, 1st edn. Boston, Massachusetts.
Lee, Y., 1972, Wing Chun Kung-Fu, 1st edn. United States of America.
Tse, Ip, 1998, Wing Chun Kung Fu: Traditional Chinese Kung Fu for Self-Defense and Health, 1st edn. New York, N.Y.
Papildomai žiūrėti:
Redagavo Simona Bagdonaitė
