Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Heinsa šventykla

Heinsa šventykla

Heinsa (해인사 Haeinsa) – tai budistų šventykla Pietų Korėjoje, esanti ant Gaja kalno Pietų Gjongsango provincijoje. Šventyklos pavadinimas kilęs iš budistinių raštų ir reiškia: „nuoširdžiai apšviestas Budos pasaulis ir mūsų iš prigimties nesuterštas protas“. Heinsa labiausiai žinoma kaip Tripitaka Koreana, dar vadinamos Gorjo Tripitaka (고려 대장경 goryeo daejanggyeong),  Korėjos budistų raštų kolekcijos, saugykla. Heinsa yra viena iš Trijų Korėjos šventyklų-brangakmenių ir ji skelbia Dharmas arba Budos mokymus.

Istorija

Heinsa šventykla buvo pastatyta trečiaisiais Karaliaus Edžiango (애장왕 Aejang-wang) valdymo metais (802 m.), suvienytos Šilos laikotarpiu. Ją pastatė du korėjiečiai vienuoliai Sunungas (순응,Suneung) ir Idžongas (이정 Ijeong). Šventykla Džiosono Dinastijos laikotarpiu buvo kelis kartus atstatinėjama ir dabar ji – viena iš trijų pagrindinių šventyklų Pietų Korėjoje, vadinamų Trimis budizmo brangakmeniais, kurios veikia kaip saugyklos budistiniams šventiesiems raštams.

Šventyklos pastatymą pina dvi legendos. Pirmoji teigia, kad du vienuoliai – Sunungas  ir Idžongas – išvyko į Kiniją susitikti su atsiskyrėliu Boči. Tačiau atvykę jie sužinojo, jog Boči mirė, bet paliko vienuoliams knygą ir prašymą, kad jie pastatytų ant Gajasano (가야산 Gayasan) kalno šventyklą. Vienuoliams grįžus į Šilą, Gajasano kalne pasklido palanki energija, kurią sekdama karalienė užkopė į kalną. Karalienė sunkiai sirgo ir čia atvyko ieškodama pagalbos. Vienuoliai pririšo vieną siūlo galą prie vietos, kurioje buvo auglys, o kitą galą – prie medžio. Jie tai darė giedodami budistines eiles ir karalienė stebuklingai išgijo, auglys pradingo, o medis nuvyto ir mirė. Atsidėkodamas karalius Edžiangas parėmė vienuolius ir buvo pastatyta Heinsa šventykla.

Taip pat 900 metais Čue Čivonas (최치원 Choe Chiwon) rašė, kad vienuoliai Sunungas ir Idžongas įgijo karalienės, kuri išgijusi tapo budiste, pasitikėjimą ir ji pati padėjo finansuoti šventyklos statybas. Ši teorija yra laikoma pačia patikimiausia.

Antroji legenda teigia, jog valdininkas, pavarde I, padėjo drakonui pakilti į dangų, atnešęs jam Jūrų Karaliaus Drakono Heino antsapudą iš požemio karalystės. Tai padaręs, valdininkas I pastatė Heinsa šventyklą. Ši legenda keliavo iš lūpų į lūpas, kol galiausiai buvo užrašyta ir virto keliomis skirtingomis istorijomis, tokiomis kaip Heino istorija ir šuniukas iš Karaliaus Drakono rūmų.

Šventyklos kompleksas buvo renovuojamas X amžiuje, 1488, 1622 ir 1644 metais. 1817 metais didelė dalis šventyklos sudegė, bet buvo atstatyta jau kitais metais ir tik per stebuklą ugnis nepalietė čia saugomų budistinių raštų. Per 1964 metų renovaciją šventykloje buvo atrastas karaliaus Kvangheguno (광해군 Gwanghaegun), kuris iniciavo 1622 metų renovaciją, apsiaustas. 1951 metais, Korėjos karo metu, Šiaurės Korėjos pajėgos buvo pasirengę susprogdinti šventyklą, bet pilotas, turėjęs numesti bombą, nepakluso įsakymui, nes negalėjo sunaikinti neįkainojamo kultūrinio paveldo, kuris saugomas šventykloje.

1962 metais Heinsa šventykla ir Tripitaka Koreana lentelių saugykla buvo paskelbti nacionaliniu Pietų Korėjos turtu, o 1995 metais – pripažinti UNESCO ir įtraukti į pasaulio kultūrinio paveldo sąrašus. UNESCO komitetas pripažino, kad statiniai, saugantys Tripitaka Koreana, yra unikalūs, nes joks kitas istorinis statinys nebuvo pastatytas būtent istorinių artefaktų išsaugojimui, o statybos technika buvo itin sąmoninga.

Tripitaka Koreana

Tripitaka (skr. त्रिपिटक tripiṭaka; liet. „trys krepšiai“) – formalus kanoninių budizmo raštų rinkinio (kanono) pavadinimas.

XIII a. į Korėją keletą kartų buvo įsiveržę Čingischano vedami mongolai, kurie tuo laikotarpiu valdė vieną iš didingiausių pasaulio imperijų, besitęsusių nuo Rytų Azijos iki pat Europos. Karo laikotarpiu korėjiečiams prireikė dvasinės pagalbos. Budizmas atkeliavo į Korėją iš Kinijos IV a., bet tik Gorjo dinastijos laikotarpiu (918-1392) budizmas  korėjiečiams tapo itin artimas. Budistai tikėjo, kad atspausdinę visą Tripitaką jie užsitarnaus dievišką apsaugą nuo mongolų atakų. 1231 m. mongolai sunaikino originalius medinius Tripitakos rinkinius. 1232 m., dėl mongolų įsiveržimo, karalius Kodžiongas (고종 Gojong) ir visa jo karališkoji taryba buvo priversti pasitraukti į Ganghvado (강화도 ganghwado) salą vakarinėje Korėjos pusiasalio dalyje. Karališkuoju paliepimu, norint apsiginti nuo mongolų, 1236 m. raštų drožinėjimas buvo pradėtas iš naujo.

Raštų sudarinėtojai rėmėsi pačiais geriausiais ir autentiškiausiais autorių raštais korėjiečių, kinų ir mandžiūrų kalbomis. Vienuoliai dirbo iki 1251 metų, kol galiausiai pabaigė šį milžinišką darbą ir išdrožinėjo raštus ant 81 258 medžio lentelių. Šiuolaikiniai mokslininkai išstudijavo lenteles ir teigia, kad iš daugiau nei 52 milijonų kiniškų rašmenų, lentelėse nėra nei vieno išdrožto netaisyklingai. Taigi, darbas yra atliktas tiesiog tobulai. Nors kai kurie šaltiniai teigia, kad šį darbą atliko vienas žmogus, tai nėra įmanoma. Šventieji budistų raštai, korėjietiškoji Tripitaka, užrašyta kiniškais rašmenimis, dabar yra vadinami vienais iš svarbiausių ir išbaigtų budistinių šventųjų raštų pasaulyje.

Korėjiečių nelaimei, budistiniai raštai neapsaugojo jų nuo visą amžių trukusios mongolų priespaudos. Jie labai nukentėjo, ypač kai buvo priversti mongolų vado Chubilajaus prisijungti prie dviejų nepasisekusių mėginimų užimti Japoniją. Nepaisant to, pati Tripitaka buvo išsaugota Ganghvado saloje. Ji buvo du kartus perkelta į kitą vietą, o nuo 1398 m. Tripitaka buvo saugiai atgabenta į kalnus Korėjos pietryčiuose, į Heinsa šventyklą. Lentelėms buvo pastatyta speciali biblioteka, kuri apsaugo šiuos raštus nuo drėgmės, vasaros karščių ir žiemos šalnų. Tiek lentelės, tiek pati šventykla yra laikomos vienomis iš brangiausių šalies kultūrinių vertybių.

Tripitakos saugyklos

Budistinė Heinsa šventykla yra įrengta ant kelių skirtingų terasų, iškaltų ant stataus kalno šlaito. Į šventyklą įeinama žemiausiame sklypo lygyje, o bibliotekos kiemas – aukščiausioje terasoje. Biblioteka susideda iš dviejų ilgų medinių paviljonų, vadinamų Džangjong Pandžionu (장경 판전 Janggyeong Panjeon), kurie pastatyti vienas priešais kitą, o juos skiria nedidelis kiemas, kurio kraštuose – dar du mažesni paviljonai. Pirmas iš ilgųjų statinių yra padalintas į dvi dalis, perskirtas koridoriumi, kuris veikia kaip vartai nuo laiptų iki kiemo, ir jam iš abiejų pusių yra po kambarį. Antrajame statinyje yra maldų salė, o už jos yra ilgas koridorius, kuriuo lengvai galima patekti į bet kurį kitą kambarį pastate. Abu statiniai yra tvirtai užrakinti ir paprastai neprieinami.

Pastatas, kuriame laikoma Tripitaka Koreana, yra neįprasta biblioteka dėl joje esančių knygų formos. Dailiai išrikiuoti objektai lentynose – medinės lentelės, visos vienodo dydžio ir svorio. Lentelės pagamintos iš dešimties skirtingų medžių rūšių. Lentelės buvo verdamos sūriame vandenyje, tuomet paliktos trejiems metams, kad išdžiūtų. Tuomet buvo atrinktos kiečiausios, geriausiai išsilaikę lentelės, joms pritaisomos nugarėlės ir sutvirtinamos metalu ir galiausiai buvo kruopščiai iždrožinėtos, kiekviena iš abiejų pusių. Pabaigus drožinėti, lentelės buvo padengtos storu sluoksniu nuodingo lako, kuris saugo lenteles nuo vabzdžių.

Džangjong Pandžiono priekis atsuktas į pietvakarių pusę, taip išvengia drėgno pietrytinio vėjo, pučiančio nuo žemiau esančio slėnio, o kalno viršūnė užkerta kelią šaltam šiauriniam vėjui. Skirtingų dydžių langai šiaurinėse ir pietinėse pagrindinių salių dalyse yra skirti vėdinimui. Langai buvo įtaisyti kiekvienoje salėje, kad kiek įmanoma padidintų vėdinimą ir reguliuotų temperatūrą. Molinės grindys buvo pripildytos medžio anglimi, kalcio oksidu, druska, žaliąja citrina ir smėliu. Visa tai sumažina drėgmę po lietaus – drėgmės perteklius susigeria į šias medžiagas ir išsilaiko sausaisiais žiemos mėnesiais. Stogas taip pat molinis, o medinės plokštės neleidžia greitai pasikeisti temperatūrai. Be to, nei viena komplekso dalis nėra atvira tiesioginiams saulės spinduliams. Gyvūnai, vabzdžiai ir paukščiai dėl nežinomų priežasčių vengia komplekso.

Sąmoningas medienos paruošimas lentelėms, sudėtingos apsaugos priemonės ir saugyklų architektūra, kurie Džiosono laikotarpiu buvo gana pažangios technologijos, yra minimos kaip priežastys, kodėl visas lentelių rinkinys vis dar yra nuostabios būklės, nors buvo pagamintas beveik prieš 800 metų.

1970 m., naudojant modernesnes išsaugojimo technikas, buvo pastatytas modernus saugojimo kompleksas. Čia laikytos bandomosios lentelės pradėjo pelyti, todėl planuotas lentelių perkėlimas buvo atšauktas ir jos liko Heinsa šventykloje.

 

Naudota literatūra

  1. Campbell, W. P., 2013. The Library: A World History. Chicago: University of Chicago Press.
  2. Gosling, A., 2011. Asian Treasures. Canberra: National Library of Australia.
  3. Kyung, M. H., 2010. A History of Korea. Basingstoke: Palgrave Macmillan.
  4. Lee, S. H., 2000. Architectural characteristics of Haeinsa. Koreana, 14 (1), p. 4-15.
  5. Lee, Y. S., Kim, S. N., Lee, J. D., 2015. Analysis of Narrative for Mobile e-book Applications with Haeinsa Buddhist Tales. Journal of Korea Multimedia Society, 18 (3), p. 429-436.
  6. Mason, D. A., 2010. Tripitaka Koreana: ural Treasure. The Korean Times. [internete] 2010 kovo 4. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 28 d.].
  7. Haeinsa Temple Janggyeong Panjeon, the Depositories for the Tripitaka Koreana Woodblocks. UNESCO. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. balandžio 28 d.].
2 votes