Imdžino karas
Imdžino karas (Imjin war) – šis karas įsiplieskė kai Japonijos kariai, vadovaujami Tojotomio Hidejošio (Toyotomi Hideyoshi), įsiveržė į Džosono (Joseon) dinastiją (Korėjos pusiasalio teritorija) 1592 m., kuris truko iki 1598 m. Džosono dinastijai tai buvo lokalus karas prieš svetimas pajėgas, tačiau šis karas turėjo ir tarptautinio karo bruožų nes buvo įtraukta ir Mingų (Ming) dinastija (dabartinės Kinijos teritorija) iš kurios Japonija gabeno karo ginklus. Šio karo metu Japonijai nepavyko užimti Korėjos. Karas atnešė daug aukų, socialinių, politinių ir kultūrinių pokyčių šalyse (Chungmugong, 2008).
Priežastys
1392 m. Korėjos pusiasalyje nusistovėjo viduramžiška Korėjos valstybė, kuri palaikė diplomatinius ryšius su Japonija. Abi šalys 200 metų keitėsi pasiuntinių vizitais ir mėgavosi taika. Visos aplinkybės greitai pasikeitė kai Tojotomis Hidejošis (1536-1598 m.) pakeitė senąjį Japonijos valdovą, Odą Nobunagą (Oda Nobunaga). Tojotomis Hidejošis suvienijo Japoniją ir toliau mąstė užimti Kiniją (tuo metu dar valdomą Mingų dinastijos). Jo troškimas buvo tapti pirmuoju Japonijos valdovu, kuris užkariavo Kiniją. Be to, jis nerimavo, kad jo pavaldiniai ir gyventojai gali sukilti prieš jį (PRKorea.com, n. d.).
Tojotomis Hidejošis surinko geriausius karo vadus visoje Japonijoje, kad pradėtų žemyno užkariavimą. Tam, kad pamalonintų karo vadus, Hidejošis planavo įsiveržti į Korėjos pusiasalį ir padalyti užimtą teritoriją jiems. Kadangi japonai priklausė nuo grūdų, linų, ir medvilnės gaunamos iš Korėjos, Hidejošis pirmiausiai paprašė Džosono dinastijos atnaujinti mainus, kurie buvo nutraukti po Japonijos pirklių sukilimų Korėjos uostuose. Iš Džosono dinastijos jis gavo tik abejingą atsakymą. Dėl to Tojotomis Hidejošis pagrasino Korėjai invazija, jei karališkieji rūmai neleis jam naudotis Korėjos keliais, norint pervesti armiją Mingų dinastijos puolimui. Būtina paminėti, kad Korėjos valdžia buvo ištikima Mingų dinastijai, todėl ir atsakė neigiamai. Galiausiai Hidejošis mobilizavo armiją su apytiksliai 200 000 treniruotų karių (Kim 2005, p.80).
Istorija
1592 m. balandžio mėnesį prasidėjo Imdžino karas. Japonijos kariuomenė atvyko į Korėjos pusiasalį ir įsiveržė į Džosono dinastiją. (PRKorea.com, n. d.) Įsibrovėliai atvyko į Busano (Busan) teritoriją, esančią Korėjos šiaurės-rytuose.
Stipri Japonijos armija nugalėjo Džosono armiją pirmuosiuose mūšiuose. Džosono dinastija tuo metu buvo nepasiruošus šiam karui. Korėjiečiai nuvertino nacionalinę gynybą, todėl kariuomenė buvo menka. O turimiems kariams trūko paprasčiausio pasiruošimo. Priešingai nei Korėjos kariuomenei, Japonų kariai buvo gerai treniruoti ir turėjo daug dagiau patirties dalyvaudami ilgai trukusiuose karuose Japonijoje. Be to Japonijos kariuomenė buvo daug geriau apsiginklavusi. Jie turėjo muškietas, kurios buvo įsigytos iš Portugalų pirklių šešiolikto amžiaus pradžioje. Todėl Japonijos pajėgos greitai sutriuškino paskubomis suruoštas Korėjos gynybines pajėgas. (Kim 2005, p.80)
Kai Karaliui Sendžo (Seonjo) buvo pranešta apie dideles Japonų pajėgas ir menką Korėjiečių gynybą, jis išsiuntė labiausiai patikimą generolą Sin Rip (Sin Rip ), kuriam paskyrė nugalėti Japonus. Generolas Sin Rip buvo žymus dėl žygių prieš Mandžiūrus, šiaurinėje Džosono dinastijos dalyje. Generolas Sin Rip susidūrė su Gonišio Jukinagos (Gonishi Yukinaga’s) armija, kuri traukė link Tanguėmde (Tanguemdae), Čungdžu (Chungju), bet ir jo kavalerija negalėjo įveikti japonų armijos. Po šio mūšio niekas negalėjo sustabdyti Hidejošio armijos žygio į Hanjangą (Hanyang), tuometinės Džosono dinastijos sostinę. Balandžio 30 d. karalius Sendžo pasitraukė į šiaurės vakarus ir po dviejų dienų japonai užgrobė Hanjango miestą. Japonai toliau žygiavo į šiaurę ir birželio mėnesį pasiekė šiaurinę Džosono dinastijos sieną (PRKorea.com, n. d.)
Situacija jūroje buvo visiškai priešinga. Jungtinis Džosono laivynas mūšyje įveikė Japonijos karinį laivyną. Jiems nugalėti padėjo tai, kad Džosono laivyną sudarė gerai apmokyti kariai ir jūreiviai, o laivuose buvo įrengtos gero vidutinio ir ilgo nuotolio šaudymo patrankos. Taip pat jie turėjo vieną iš geriausių laivyno vadų, admirolą I Sunšiną (Yi Sunsin) (1545-1598 m.). Kuris tam, kad įveiktų Japonijos plėšikavimą, išrado medinius karinius laivus, padengtus geležimi (vadinamus „Vėžlių laivais“ dėl jų formos), kurie tapo galingu pasipriešinimo ginklu prieš Hidejošio armiją vandens mūšiuose (Kim 2005, p.81). Po to, kai I Sunšino laivynas ryžtingai įveikė japonus, Hansando (Hansando) mūšyje, liepos 8 dieną, Hidejošio armijai teko keisti karo strategiją. Jų strategija buvo atgabenti daugiau Japonijos karinių pajėgų ir maisto į Korėjos pusiasalį jūros keliu. To jiems reikėjo norint toliau žygiuoti į Mingų dinastijos teritoriją. Dėl nepasisekusio strateginio plano įvykdymo, šiaurinėje Džosono dinastijos dalyje esantys Japonijos kariai kentėjo dėl bado ir resursų trūkumo. Veliau japonai bandė pergabenti maistą ir karines pajėgas žemės keliais, bet juos blokavo Uibjongo (Uibyeong) armija, kuri tiesiogiai išvertus reiškia teisingumo armija. Uibjongo armiją susidarė iš savanorių civilių miesto gyventojų ir vienuolių, kurie ir užpuolė japonų karius (PRKorea.com, n. d.).
1592 m. spalį generolas Kim Šiminas (Kim Si-min) Džindžu mūšyje nugalėjo daugiau nei 20 000 Japonijos karių. Sustiprėjus Džosono armija sugebėjo sutrukdyti japonų žygiui. Vėliau Kim Šiminas taip pat nugalėjo Hengdžu (Haengju) mūšyje. 1592 m. pabaigoje į mūšį įsitraukė ir Mingų dinastijos kariuomenė. Jungtinė Džosono ir Mingų dinastijų armija perėmė Pchenjano (Pyongyang) pilį, kuri buvo užgrobta Japonijos. Tuo metu Japonijos kariai buvo nugalėti Džosono laivyno ir jungtinės Mingų dinastijos ir Džosono dinastijos kariuomenės. 1593 m. Japonija paprašė paliaubų, bet jos nesitęsė ilgai. 1597 m. Japonija vėl įsiveržė į Džosoną. Tuo metu, karaliaus Sendžo įsakymu, I Sunšinas buvo paskirtas vyriausiuoju karo vadu. Admirolo I Sunšino laivynas gynė šiaurinę jūrą iki pat Imdžino karo pabaigos, kad galėtų apsaugoti Džosono žemes nuo Japonijos invazijos. 1598 m. rugpjūtį mirė Tojotomis Hidejošis, bet žinia apie jo mirtį buvo laikoma paslaptyje. Spalio mėnesį I Sunšino laivynas susidūrė su Japonijos laivynu prie pat karinės jūrų bazės, dabartiniame Henamgun (Haenamgun) regione. Admirolas dislokavo savo laivus jūroje, nes žinojo, kad Japonijos karinis laivynas turės plaukti į Uldolmoką (Uldolmok), jūra prie Džindo (Jindo) ir Huauono (hwawon) pusiasalio. Žemiausias šios jūros lygis yra apie 1,9 m, o srovės srauto greitis yra 11,5 m/s. Pasinaudodamas šiomis žiniomis ir turėdamas tik 13 karinių laivų, admirolas I Sunšinas Mjongrjango (Myeongryang) mūšyje paskandino apytiksliai 133 japonų karinius laivus. Šio mūšio pergalė visą situaciją pakeitė dramatiškai. Po kelerių mėnesių žinia apie Tojotomio Hidejošio mirtį išaiškėjo ir Japonijos valdžia įsakė kariams trauktis iš Džosono. 1598 m. lapkritį Ji Sunšin laivynas užpuolė Japonijos karinį laivyną, kuris buvo pakeliui atgal į gimtąją žemę. Šis mūšis buvo pavadintas Nojrango (Noyrang) (PRKorea.com, n. d.). I Sunšinas kovojo herojiškai, degindamas šimtus Japonijos armijos laivus ir žudydamas nesuskaičiuojamai daug karių. Nelaimei, mūšio metu jis buvo kliudytas paklydusios kulkos, iš jau besitraukiančių priešininkų (Kim 2005, p. 83). Paskutinio I Sunšino mūšio metu buvo nuskandinti beveik 200 Japonijos karinių laivų. Ir po kelių dienų, visi Japonijos kariai pasitraukė iš Pusano, pražūtingas Imdžino karas baigėsi (PRKorea.com, n. d.).
Pasekmės
Imdžino karas daugiausiai žalos padarė Džosono dinastijai. Džosono dinastija buvo nukamuota 7 metus trukusio karo. Buvo nuniokos gyvenvietės, nužudyti tūkstančiai žmonių. Dešimtys tūkstančių žmonių buvo paimti kaliniais, sunaikinta daug namų, gyvenviečių, šventyklų, ariamos žemės plotų ir vertingo kultūrinio paveldo. Nors karas ir buvo tragiškas, bet istoriniu aspektu tai buvo viena iš nedaugelio sąveikų tarp Korėjos, Japonijos ir Kinijos per senųjų laikų Rytų Azijos istoriją.
Šalyse pasiliko daug karo belaisvių. Daugumai Japonijos kalinių, esančių Korėjoje, vėlesniame laikotarpyje buvo suteikta gyventojų pilietybė per santuokas. O šalyje vėliau susikūrė japonų bendruomenės. Dešimtys tūkstančių Džosono dinastijos gyventojų buvo išvežti kaip kaliniai į Japonijos salynus. Tarp Korėjos kalinių buvusius mokslininkus, amatininkus garbingai priėmė Japonijos karo vadai. Kurie juos apdovanojo oficialiais pranešimais, atlyginimais ir žemės sklypais. Japonijos XVII a. neo-konfucianizmas buvo stipriai paveiktas Korėjos amatininkų karo kalinių, kurie tapo Japonijos karo vadų mokytojais. Po karo Japonijos keramikos gamyba nepaprastai išsiplėtojo dėka korėjiečių amatininkų.
Imdžino karas taip pat lėmė valdžios pasikeitimą Japonijoje ir Kinijoje. Bet labiausiai kare nukentėjusioje Korėjoje jokių dinastijos pokyčių nebuvo matyt. Nors atstatyti šalį užtruko daug metų, bet Džonsono dinastiją po karo gyvavo dar apytiksliai 300 m. (PRKorea.com, n. d.). Šis dinastijos išlaikymo veiksnys yra svarbus bruožas Korėjos istorijoje (Kim 2005, p. 83-85).
Literatūra ir šaltiniai
