Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Inčiono mūšis

Inčiono mūšis

Korėjos karas: Inčiono mūšis (한국전쟁: 인천상륙작전)– 1950 metų rugsėjo 10 – 19 dienomis vykęs mūšis, kardinaliai pakeitęs Korėjos karo linkmę ir suteikęs pranašumą Jungtinėms Tautoms (toliau – JT).  Šis mūšis vyko Pietų Korėjos mieste Inčione (인천 Incheon), prie Geltonosios jūros, vienoje fronto pusėje stovint Šiaurės Korėjos armijai, o kitoje – gen. mjr. E. M. Elmondo (ang. E. M. Almond) vadovaujamoms JT (Pietų Korėjos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos) karinėms pajėgoms. Inčiono mūšis – vienas svarbiausių 3 metus vykusio karo mūšių, suteikusių Pietų Korėjai progą po kelių savaičių atgauti savo sostinę Seulą (Norgėla 2006, p. 64).

Mūšio priežastys

Dar pirmosiomis Korėjos karo dienomis iš Pietų Korėjos įtakos sferos buvo pagrobta šalies sostinė – Seulas. Tai nulėmė Šiaurės Korėjos įsiveržimą ir sėkmę ateinančiuose mūšiuose, kadangi priešininkai turėjo svarbiausią Pietų Korėjos miestą savo rankose. Pietų Korėjos pusei atgauti sostinę buvo kritiškai svarbi misija, todėl kad tokią susidariusią situaciją pakeistų, JT armijos generolas D. MacArthur‘as (ang. D. MacArthur) ilgai galvojo, kaip iš oponentų reiktų atgauti šį svarbų regioną. Kovoti su priešininkų pajėgomis Seulo regione nebuvo protingas sprendimas – ten buvo sutelkta per daug Šiaurės Korėjos pajėgų, todėl Pietų Korėjos armija, kuriai stigo galios ir motyvacijos bei pasitikėjimo savo valdžia, nebūtų įveikusi priešų gynybos (MacArthur 1964, p. 333). Būtent todėl generolas D. MacArthur‘as  sugalvojo pulti savo priešų gretas ten, kur šie tokios atakos nesitikėtų, bei ten, kur stigtų jų karinių pajėgų. Būtent šiuos kriterijus atitiko vakarinėje Korėjos pakrantėje įsikūręs Inčiono miestas.

Pasiruošimas mūšiui

Prieš oficialią mūšio pradžią, JT į Inčioną pasiuntė savo šnipus ir oro bei jūros pajėgomis bombardavo miestą. Kartu su JAV, jūroje taip pat kariavo ir kanadiečių pajėgos (Karališkasis Kanados karinis jūrų laivynas). Siekiant nukreipti priešų dėmesį nuo pagrindinio puolimo, buvo rengiamos netikros atakos ir maži išpuoliai. Labai svarbu JT veiksmuose buvo „siurprizo efektas“, kadangi netikėtas puolimas reiškė nepasiruošusius priešus. JT bei Pietų Korėjos generolai siekė išlaikyti puolimą paslaptyje, kad Šiaurės Korėjos pajėgos nespėtų sustiprėti ar pasiruošti mūšiui. Amerikos kariai suincenizavo, jog JT karinių pajėgų desantas vyks Gunsano (군산 Gunsan) mieste (Utz 1994, p. 20 – 22).

Be apgaulingų puolimų, daug laiko ir dėmesio taip pat buvo skiriama ir šnipų infiltravimui į Šiaurės Korėjos gretas. Buvo vykdoma daug slaptų misijų, renkama informacija, kurią vėliau Amerikos kareiviai ketino panaudoti prieš savo priešininkus. Nors JT bei Pietų Korėjos pusė savo planus slėpė ganėtinai gerai, buvo sučiupti keli šnipai, bandantys pernešti informaciją iš JT fronto į Šiaurės Korėjos, todėl galima manyti, jog šnipų misijas vykdė ne tik JT bei Pietų Korėja, tačiau ir jų priešininkai.

Prie Pietų Korėjos bei JT pasiruošimo mūšiui prisidėjo ir vietiniai Inčiono gyventojai, bandydami karinėms pajėgoms kuo daugiau pasitarnauti kovojant prieš Šiaurės Korėjos režimą. Nors vietinių žmonių suteikta informacija ir nebuvo visiškai teisinga, ji vis tiek pagelbėjo karinių pajėgų orientacijai. Šiaurės Korėjos kariai, sužinoję apie civilių pagalbą amerikiečių armijai, surengė kelias atakas ir nužudė apie 50 civilių, kurie buvo apkaltinti pagalba bei informacijos nutekinimu JT pajėgoms (Fleming 2002, p. 323).

Mūšio pradžia ir karinės pajėgos

Mūšis prasidėjo 1950 rugsėjo 15 dieną, JAV specialiosioms pajėgoms išsilaipinus rytinėje pakrantėje, netoli Inčiono. JT pajėgas sudarė 40000 pėstininkų, 4 kreiseriai, 7 eskadiniai minininkai, 1 ginkluotas sampanas bei nežinomas kiekis jūros pajėgų, o Šiaurės Korėjos – 6500 pėstininkų, 19 orlaivių, 1 tvirtovė, 1 patrulinė valtis ir nežinomas kiekis artilerijos (Loudermilk 2017). Kadangi Šiaurės Korėjos karinės pajėgos nebuvo pasiruošusios tokiai atakai, Amerikiečių 1-oji jūrų pėstininkų divizija lengvai įveikė itin silpną Šiaurės Korėjos gynybą ir rugsėjo 17 d. užėmė Gimpo oro uostą (Norgėla 2006, p. 64). Toks ryžtingas gen. D. MacArthur’o oro ir jūrų desantų išlaipinimas Inčione sukėlė oponentų pusėje paniką ir baimę, kuri pakeitė iki tol vyravusią pergalingą, savimi pasitikinčia nuotaiką (Rėklaitis 1953).

Mūšio eiga

Pagrindinė mūšio eiga susidarė iš trijų skirtingų dalių, atspindinčių tris skirtingus smogimo taškus. Visos jos buvo pavadintos skirtingų spalvų paplūdimių vardais: Žaliasis paplūdimys, Raudonasis paplūdimys bei Mėlynasis paplūdimys. Taip pat vykstant jūros pajėgų desantui, buvo vykdomos ir oro pajėgų atakos.

Žaliasis paplūdimys

Šiame regione mūšis prasidėjo anksti ryte, Rugsėjo 15-ąją, amerikiečių karių laivams užpuolus pakrantę. Žaliąjį paplūdimį amerikiečiai puolė su laivais, kuriuose buvo gabenami tankai, paruošti mūšiui krante. Nors mūšis tikrai nebuvo lengvas, tačiau JT pajėgos čia buvo šešis kartus didesnės nei priešininkų, todėl jau vidurdienį visa pakrantė buvo amerikiečių įtakos sferoje. Šio desanto metu JT pusėje buvo prarasta tik 14 žmonių, kol Šiaurės Korėjos pusėje aukų skaičius jau siekė 200 (Hickman 2017). Visoms JT karinėms pajėgoms iš karto išsilaipinti nepavyko, kadangi uostui didžiulę įtaką darė milžiniški potvyniai bei atoslūgiai. Kadangi antrosios pajėgos į uostą atvykti galėjo tik vėliau vakare, Šiaurės Korėjos valdžia ėmė galvoti, jog didysis puolimas bus nukreiptas į Gunsaną. Būtent dėl šios priežasties Šiaurės Korėjos pajėgos į Inčiono pakrantę pasiuntė tik ganėtinai mažą dalį savo karių, kurią tuo metu jau buvo užėmę JT ir Pietų Korėjos kareiviai (taip pat, kaip ir Raudonąjį bei Mėlynąjį paplūdimius). JT kruopščiai suplanuota apgaulės ir dėmesio nukreipimo taktika pasiteisino.

Raudonasis paplūdimys

Šį regioną puolė jungtinės amerikiečių bei korėjiečių karinės pajėgos, tik šį kartą puolimas vyko ne ryte, kaip vykdant Žaliojo paplūdimio misiją, o vėlyvą popietę. Čia mūšis buvo daug sunkesnis bei intensyvesnis, mat Šiaurės Korėjos pajėgos buvo labiau apsirūpinusios sunkiosios artilerijos šaunamaisiais ginklais. Nors Pietų Korėjos priešininkai ir stengėsi aktyvia ugnimi nugalėti savo užpuolėjus, amerikiečių bei korėjiečių pajėgos vis tiek buvo pranašesnės, bei lenkė besiginančią pusę savo karių skaičiumi. Iki 15-tos dienos vakaro Pietų Korėjos kareiviai užėmė visą pakrantę, o rugsėjo 16-osios rytą galiausiai puolė Inčiono miestą, kuriame susidūrę su Šiaurės Korėjos kareiviais, užėmė miestą, išplėšdami šį iš Šiaurės Korėjos įtakos sferos. Rugsėjo 17-osios dienos naktį buvo užgrobtas Gimpo aerodromas (Sheldon 1973).

Mėlynasis paplūdimys

Paskutinioji puolimo vieta buvo kiek toliau nuo prieš tai esančių pakrantės vietovių, kadangi kariai, pasiųsti į Mėlynąjį paplūdimį, puolė pietinę Inčiono pakrantės dalį. Būtent dėl šios priežasties čia pajėgos atvyko vėliausiai. Pulkininko Luiso Pulerio (ang. Lewis Puller) vedamos pajėgos iškart susidūrė su Šiaurės Korėjos ugnimi, tačiau pasiruošę kontratakai, amerikiečių kariai greitai įsiveržė į priekį, užimdami ir šią Inčiono pakrantės dalį, nors dar jūroje teko prarasti vieną laivą (Hickman 2017). Kadangi šios pajėgos į pakrantę atvyko daug vėliau nei kitos, puolusios prieš tai, pagrindinė šios komandos užduotis buvo sustiprinti savo įtaką Inčiono pakrantės placdarme. Būtent ten ir buvo susitelkta, iki kol rugsėjo 18-tą dieną Inčiono jūrinė dalis tapo visiškai priklausoma, kontroliuojama bei prižiūrima JT ir Pietų Korėjos.

Mūšio pasekmės

Mūšio baigtis ir Jungtinių Tautų pergalė lėmė galimybę atgauti Pietų Korėjos sostinę Seulą. Nors kova dėl sostinės truko ilgas bei įtemptas dvi savaites, galiausiai JT nugalėjo priešininkų pajėgas, saugojusias sostinę ir atsiėmė Seulą, imdamos plėstis šiaurėn. Mūšis nesibaigė be aukų. JT savo pusėje prarado 566 žmones, buvo sužeista 2713 žmonių, taip pat  prarado didesnę dalį savo karinės įrangos, laivų. JT priešininkai Šiaurės Korėja prarado 35000 vyrų (kai kurie iš jų buvo nužudyti, kai kurie paimti į nelaisvę) bei 1 orlaivį (Loudermilk 2017). Be karo aukų šis mūšis taip pat turėjo didžiulę reikšmę Pietų Korėjos pajėgoms. Šis mūšis padėjo užbaigti didžiulę, ilgai besitęsusią Šiaurės Korėjos pergalių eilę, suteikiant JT ir Pietų Korėjai pranašumą. Mūšio laimėjimas leido Pietų Korėjos bei JT interesų zonoms plisti į šalies šiaurę, užimant vis daugiau teritorijų, iki kol plitimas buvo sustabdytas Šiaurės Korėjoje atsiradusių Kinijos pajėgų. Taip pat šis mūšis leido Pietų Korėjos pusei užgrobti Gimpo oro uostą, kas daugumos istorikų nuomone yra viena svarbiausių Pietų Korėjos bei JT pergalių Korėjos kare (Loudermilk 2017).

Naudota literatūra

  1. CNN Library, 2017, Birželis – Korean War Fast Facts. Prieiga per internetą: <http://edition.cnn.com/2013/06/28/world/asia/korean-war-fast-facts/index.html> [žiūrėta 2017 11 10 d.]
  2. Fleming, T., epilogue to The Secrets of Inchon, 2002, p. 323.
  3. Hickey, M. 2011, Kovas – The Korean War: An Overview. Prieiga per internetą: <http://www.bbc.co.uk/history/worldwars/coldwar/korea_hickey_01.shtml> [žiūrėta 2017 11 10 d.]
  4. Hickman, K., 2017, Korean War: Inchon Landings Prieiga per internetą: <https://www.thoughtco.com/korean-war-inchon-landings-2360845>[žiūrėta 2017 12 04 d.]
  5. Loudermilk, B. 2017, Balandis – http://www.worldatlas.com/articles/battle-of-incheon-korean-war.html
  6. MacArthur, D., 1964, Reminiscences, L: Ishi Press, Niujorkas, Niujorkas, ISBN 987-4-87187
  7. Norgėla, J. Naujausiųjų laikų kariniai konfliktai 1945-1991: mokomoji knyga. Vilnius, 2006. 59 – 69 p. Prieiga per internetą: <http://www.lka.lt/download/1279/norgelos_konfliktai.pdf> [žiūrėta 2017 11 10 d.]
  8. Rėklaitis, A. 1953, Lapkritis – Korėjos karas. Prieiga per internetą: <http://www.partizanai.org/karys-4-12-1953m/4411-korejos-karas> [žiūrėta 2017 11 10 d.]
  9. Sheldon, W., 1973, Hell Or High Water: MacArthur’s Landing at Inchon. L: Ballantine Books.
  10. Stueck, W. The Korean War in World History. L.: University Press of Kentucky, 2004. – 61 – 93 p. Prieiga per Google Books: <https://books.google.lt/books/about/The_Korean_War_in_World_History.html?id=9yqLZUITEI0C&redir_esc=y> [žiūrėta 2017 11 10 d.]
  11. Utz, C., 1994, Assault from the Sea: The Amphibious Landing at Inchon, ISBN 978-0-16-045271-0.
  12. Paveikslėliai: Prieiga per internetą: <https://en.wikipedia.org/wiki/Battle_of_Inchon> [žiūrėta 2017 01 18 d.]
0 votes