Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Korėjos laidojimo papročiai

Korėjos laidojimo papročiai

Korėjos laidojimo papročiai yra paremti vietinėmis tradicijomis ir prietarais. Pats laidojimo procesas yra sudarytas iš keletos etapų, kurie šiek tiek skiriasi Korėjos pusiasalio Pietinėje ir Šiaurinėje dalyse.

Trijų dienų laidotuvės

Trijų dienų laidotuvės, arba samildžangas (kor. 삼일장, rom. samiljang), – tai tokios laidotuvės, kurių metu miręs žmogus yra palaidojamas trečią dieną po mirties (Kim, 2012). Laikotarpis, kai draugai ir pažįstami gali atvykti atsisveikinti ir atiduoti pagarbą, priklauso nuo to, kokią padėtį velionis užėmė visuomenės tarpe. Kuo svarbesnis buvo asmuo tuo didesnį poveikį jo mirtis turėjo žmonėms. Dėl šios priežasties gedintiems yra reikalingas ilgesnis laiko tarpas per kurį šie galėtų atiduoti savo pagarbą mirusiajam. Jei ši nelaimė nutiko korėjiečių krikščionių šeimoje, mirusysis negali būti laidojamas sekmadienį, nes krikščioniškoje tradicijoje ši diena yra laikoma šventa. Dėl šios priežasties siūloma trijų dienų laikotarpį prailginti iki keturių, kad šeima galėtų tinkamai pasiruošti laidotuvėms. Jeigu asmuo miršta anksti ryte arba vėlai vakare, laidotuvės gali užtrukti net iki penkių parų (Kim, 2012).

Tradiciniai laidojimo papročiai

Tradiciškai mirusiojo šeima paruošia mirusiojo kūną laidotuvėms savo namuose. Šis procesas yra sudarytas iš keletos etapų: pirmiausia, veliono kūnas yra nuplaunamas smilkalų vandeniu, vėliau sušukuojami jo plaukai, pasirūpinama manikiūru. Tada ant veliono akių uždedamos monetos, į ausis ir nosį įkišama vata, o į burną pripilama ryžių. Galiausiai mirusiojo kūnas yra susukamas į medžiagą ir įdedamas į karstą (Goldade, 2017). Korėjiečiai tiki, jog namų durys yra simbolinė, skiriamoji riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Tikima, jog pernešus veliono karstą pro duris prasideda jo pomirtinis gyvenimas. Vėliau karstas su mirusiuoju nešamas į kapines, kur giedamos giesmės ir atliekami kiti tradiciniai ritualai. Pabaigoje šalia mirusiojo kapo yra paliekamos aukos (Goldade, 2017).

Šiuolaikiniai laidojimo papročiai

Šiais laikais mirusiojo kūno paruošimu laidotuvėms dažniausiai rūpinasi laidotuvių namai. Vis dėlto, verta paminėti, jog ši paslauga ne visada gali būti suteikta. Laidojimo įstaiga gali atsisakyti suteikti laidojimo paslaugas, jei velionis gyvenime nebuvo religingas žmogus (Goldade, 2017).

Ligoninės teikiamos laidojimo paslaugos

Paprastai mirusiojo kūnas būdavo laikomas šeimos namuose, tačiau prieš keletą dešimtmečių ši tradicija pakito. Šiais laikais Korėjoje su laidojimu susijusias paslaugas teikia ir didžiosios šalies ligoninės.

Gydymo įstaigose yra įrengtos specialos patalpos, kuriose žmonės gali atiduodi pagarbą mirusiajam. Jose taip pat yra įrengtas poilsio kambarys bei valgomasis. Žmonės turi galimybę patys išsirinkti ligoninę, kuri atitinka jų finansines galimybes. Įstaigos dydis dažnai nulemia kainas bei suteikiamų paslaugų lygį. Šios ligoninių teikiamos paslaugos yra populiarios ir dėl to, kad žmonės gali sutaupyti laiko: jiems nereikia ieškoti patalpų, kuriose laidotuvėms būtų galimą paruoštų kūną, atvykę svečiai vienoje vietoje gali  ir atiduoti pagarbą, ir gedėti, ir pavalgyti. Paprastai mirusiojo šeimos nariai, artimi draugai turi gedėti ilgesnį laiko tarpą nei kiti mažiau su velionu susiję asmenys. Kai kuriems iš jų tai gali reikėti daryti ne vieną parą, todėl yra labai patogu, kad ligoninėse yra įrengtos vietos, kuriose galima pailsėti. Ligoninės teikiamos paslaugos nėra pigios, tačiau paprastai pinigus kolektyviai kompensuoja patys gedintieji. Jie į vokus įdeda tam tikrą pinigų sumą ir ant voko užrašo savo vardą. Tokiu būdu mirusiojo artimiesiems yra perduodama netiesioginė žinutė, kuri leidžia žinoti kiek pinigų šie turėtų duoti, jei netektis aplankytų pinigus aukojančio žmogaus šeimą (Chu, 2017).

Palaikų kremavimas

Ilgą laiką kūno kremavimas korėjiečių visuomenėje buvo laikomas amoraliu elgesiu. Korėjiečiai tradiciškai rodo pagarbą vyresniems žmonės, net ir šiam mirus. Kūno deginimui nepritarė ir konfucianizmas. Ilgą laiką žmonių laidojimas žemėje buvo populiariausias laidojimo būdas, tačiau šalyje pritrūko laisvos žemės. 2000-aisiais Pietų Korėjos vyriausybė nusprendė neskirti naujos žemės žmonių laidojimui. Kaip alternatyvą vyriausybė pasiūlė pastatyti daugiau krematoriumų ir taip pakeisti žmonių laidojimo tradicijas.

2011 m. šalyje buvo sudeginta 71,1 % visų mirusiųjų kūnų. Šis metodas tapo toks populiarus, jog žmonėms tekdavo vykti į regionų centrus, juose papildomai laukti dieną ar dvi, kad galėtų susirasti laisvą krematoriumą. Šio metodo populiarumą taip pat nulėmė tai, kad žmonės panaudodami velionio pelenus gali pasidaryti artimą žmogų primenantį atminimą: apyrankes, pakabukus ir panašius daiktus. Vis dėlto, didžioji dalis pasirenka pelenus tiesiog išbarstyti gamtoje (Goldade, 2017).

Kremavimo minusai

Kremavimo paslauga sulaukė didelės paklausos, tačiau Pietų Korėjos vyriausybė mano, jog reikia ieškoti naujų alternatyvų. Sudeginto žmogaus pelenai šalyje dažniausiai laikomi kolumbariumuose. Šiose memorialinėse vietose galima laikyti daugiau negu vieno mirusiojo asmens pelenus. Nors kolumbariumai yra talpūs, jie vis tiek užima tam tikrą žemės plotą. Vyriausybė nori, jog šalies žmonės rinktųsi pelenų išbarstymą gamtoje vietoje to, kad laikytų juos kolumbariumuose. Vis dėlto, šiuos pakeitimus atlikti trukdo 2008 m. išleistas įstatymas, kuris draudžia barstyti pelenus miestų centruose, šalies gyvenamose bei tvarkomose teritorijose (Sung, 2013). Šis įstatymas taip pat draudžia barstyti pelenus šalia miškų. Miškai yra priskiriami prie rekreacinės zonos (vieta, kurioje žmonės gali pailsėti) kategorijos, o ne kapinių (Sung 2013).

Tradicijų ir šiuolaikinių papročių susidūrimas

Iki Čiosono (kor. 조선, rom. Chosun) dinastijos laikotarpio pradžios (1392–1910 m.), budizmo klestėjimo periodu, mirusiojo kūnas būdavo paprastai sudeginamas. Kitas populiarus laidojimo būdas buvo taip vadinamas dangaus palaidojimas – paprotys, kai mirusiojo kūnas buvo atituodamas sulesti paukščiams. Čiosiono dinastijos valdymo periodu įsigalėjo neokonfucionizmas bei paprotys mirusiuosius laidoti žemėje, o protėvių kapavietes šeimos vaikams prižiūrėti visą gyvenimą.

Tradicinės ir modernios visuomenės laidojimo papročių susidūrimas įvyko tada, kai Gohengune (kor. 고흥군, rom. Goheung-gun) buvo rastos kapinės, kuriose buvo panaudotas cementas. Dėl patogumo žmonės uždengė savo artimųjų kapus cementu. Šie vaizdai supriešino Korėjos visuomenę: vieni kritikavo žmones, dėl to, kad nesilaiko tradicijų, o kiti palaikė juos, teigdami, kad šeimos vaikai neprivalo gyventi toje pačioje vietoje tik tam, kad galėtų pastoviai rūpintis savo protėvių kapavietėmis.

Kapų priežiūros paslaugas Korėjoje gali atlikti ir samdomi darbuotojai (dažniausiai užsieniečiai), tačiau jų kiekis yra ribotas. To priežastis – potenciali grėsmė gyvybei. Atliekant darbus žmones neretai sugelia bitės ar sukanda nuodingos gyvatės.

Modernios visuomenės pokyčiai daro įtaką laidojimo papročių pokyčiams. Žmonės Pietų Korėjoje atidėlioja šeimos kūrimą, dažnai gyvena vieni, o tai lemia augantį apleistų kapų skaičių šalyje. Vis dėlto, kremavimas dalinai padeda išspręsti šią problemą (Sung, 2013).

Suvaidintos laidotuvės

Įdomu tai, jog Pietų Korėjoje žmonės turi galimybę sudalyvauti savo paties laidotuvėse. Ši paslauga kol kas neturi didelio populiarumo. Dažniausiai šia teikiama paslauga pasinaudoja smalsuoliai arba tie kurie nebeturi vilties pasveikti. Teigiama, jog šios laidotuvės padeda artimiesiems susitaikyti su artėjančia šeimos nario mirtimi. Šios paslaugos teikėjai teigia, jog sudalyvavimas savo paties laidotuvėse leidžia atsikratyti senojo „aš“ ir atgimti iš naujo (Goldade, 2017).

Laidojimo tradicijos Šiaurės Korėjoje

Skirtingai nuo Pietų Korėjos, Šiaurės Korėjoje ligoninės neteikia laidojimo paslaugų, todėl su mirusiuoju atsisveikinama namuose. Vis dėlto, yra tam tikrų išimčių. Pavyzdžiui, jei žmogus numirė būdamas užsienyje – jis gali būti pašarvotas tik savo darbovietėje, o ne namuose. Ši taisyklė galioja ir tiems asmenims, kurie užėmė aukštas pareigas. Jiems pagarba atiduodama partijos centriniuose biuruose, kuriuose paprastai yra didelės ir erdvios salės.

Kaip ir Pietų Korėjoje, laidotuvės dažniausiai užtrunka tris dienas. Šiaurės korėjiečiai yra prietaringi žmonės: jie tiki, kad velionį būtina palaidoti tą patį mėnesį, kurio metu jis ir numirė. Pavyzdžiui, jeigu žmogus miršta mėnesio 29-ąją dieną, jo karstas laidotuvėms turi būti išneštas jau sekančią dieną. Tačiau neretai šio prietaro nėra paisoma dėl šalyje galiojančių įvairių apribojimų. Vienas iš jų – keliavimas iš vieno miesto į kitą. Norint tai padaryti, Šiaurės Korėjoje reikia gauti leidimą. Tai reiškia, jog giminaičiai, norintys atvykti atsisveikinti su mirusiuoju, turi laukti keletą dienų norėdami gauti leidimus, o tai savo ruožtu lemia užsitęsusią laidotuvių ceremoniją.

Pasitaiko atvejų, kai artimieji neturi progos atsisveikinti su brangiu žmogumi. Pavyzdžiui, jei mirusiojo tėvai gyvena šalies provincijoje, dažnai būna taip, kad jie dėl kelionės apribojimų fiziškai nespėja atvykti į pačią laidotuvių ceremoniją. Viskas, ką jie gali padaryti, tai atvykti į kapines, kuriose jau būna užkastas mirusiojo kūnas.

Šiaurės Korėjoje nėra teikiamos laidojimo paslaugos – nėra ir asmenų, kurie pasirūpintų pačiu mirusiojo kūnu. Šiuos darbus dažniausiai atlieka vyresnio amžiaus žmonės, kurie neretai neturi jokių dokumentų, suteikiančių teisę jiems atlikti šias paslaugas.

Šiaurės Korėjoje taip pat negalioja joks specialaus laidotuvių aprangos kodas.

Kaip užuojautos ženklą gedintieji į laidotuves paprastai atneša pupelių ar kukurūzų, retais atvejais – pinigų. Mainais mirusiojo artimieji duoda maisto, kuriuo gedintieji galėtų namuose pasidalinti su savo šeima.

Dažnai velionio kūnas šeimos vežimu yra nugabenamas į kalnus, kur jį šeimos nariai patys ir palaidoja. Turintieji papildomų finansinių resursų gali leisti sau išsinuomoti sunkvežimį, kuris ir nugabena kūną į pasirinktą laidojimo vietą. (Yoon, 2014).

Apibendrinimas

Tiek Pietinėje, tiek Šiaurinėje Korėjos pusiasalio dalyse yra laikomasi trijų dienų laidotuvių tradicijos, nors neretai procesas užtrunka ir ilgesnį laiko tarpą. Šiaurės Korėjoje, dėl sunkių ekonominių sąlygų, žmonių laidotuvių tradicijos yra kuklesnės . Tuo tarpu Pietų Korėjoje teikiamos visos paslaugos, kurios parengia velionį pomirtiniam pasauliui. Šalyje auga kremavimo paslaugų populiarumas, yra sudarytos galimybės sudalyvauti savo paties laidotuvėse.

Naudota literatūra

  1. Goldade, J., 2017. Cultural spotlight: South Korean funeral traditions. Frazer consultants. [internete] 2017 spalio 6. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. rugpjūčio 21 d.].
  2. Marian, C., 2017. Korea‘s funeral culture. Korea biomedical review. [internete] 2017 vasario 24. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. rugpjūčio 20 d.].
  3. Siduk, K., 2012. Three-day funeral (三日葬). Encyclopedia of Korean Folk Culture. [internete]  Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. rugpjūčio 8 d.].
  4. SO-YOUNG, S., 2013. Burial traditions changing fast. Korea joongang daily. [internete] 2013 lapkričio 12. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. rugpjūčio 22 d.].
  5. Yoon, M., 2014. What happens when you die in North Korea? A funeral system explained. NK News. [internete] 2014 balandžio 4. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 spalio 18 d.].

Redagavo Andrius Bimbiras

0 votes