Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kovo 1-osios judėjimas

Kovo 1-osios judėjimas

Kovo 1-osios judėjimas (dar vadinamas Samil judėjimu už nepriklausomybę) – tai 1919 m. kovo 1 d. Korėjos sostinėje Seule prasidėjęs ir po visą šalį išplitęs bei du mėnesius trukęs judėjimas už Korėjos nepriklausomybę nuo Japonijos (The Association of Korean History Teachers 2010, p. 241). Nors šis judėjimas nepasiekė savo pagrindinio tikslo – Korėjos nepriklausomybės, bet sugebėjo suvienyti korėjiečius ir privertė kolonistų vyriausybę sušvelninti savo politiką pusiasalyje.

Istorija

1910 m. Korėją aneksavo Japonija. Okupantai savo nuožiūra pertvarkė daugumą finansinių, mokslo bei valstybinių institucijų Korėjoje, įvedė autoritarinį režimą, kurio pagrindu buvo organizuojamos masinės mobilizavimo kampanijos ir priverstinė žmonių asimiliacija (Seth 2011, p. 265). Uždraudus spaudą buvo atimta raiškos laisvė (tiek individuali, tiek ir kolektyvinė), panaikinta teisė į žemės nuosavybę, o tai korėjiečius privedė prie greitos ekonominės bei socialinės krizės (Sohn, Kim, Hong 1970, p. 259).  Taip pat okupantų valdžia, pirmąjį valdymo Korėjoje dešimtmetį, stiprino savo politiką pasitelkdama rasinę diskriminaciją, sistemingą terorą ir kankinimus (Lee 2000). Tai stiprino korėjiečių norą atgauti nepriklausomybę.

Pirmojo pasaulinio karo pabaiga ir Versalio taikos konferencija suteikė viltį viso pasaulio žmonėms, kenčiantiems dėl okupacijos, susigrąžinti nepriklausomybę. Daugiausia įtakos tam turėjo JAV prezidento Vudrou Vilsono (Woodrow Wilson) paskelbta Keturiolikos punktų programa, kuri skelbė „tautų apsisprendimo teisę“. Nors programa buvo skirta tik europiečiams, korėjiečių diaspora, kaip ir kiti nevakarietiški kolonijiniai subjektai, pritaikė ją ir sau. Norėdami atkreipti pasaulio dėmesį į Korėjos situaciją, korėjiečiai du kartus bandė siųsti savo atstovus į Paryžių. Maža korėjiečių bendruomenė Havajuose mėgino deleguoti savo atstovą Ly Singmaną (이 승만 Rhee Syngman) į Paryžiaus taikos konferenciją 1918 m., bet šis sumanymas žlugo, kai JAV valdžia uždraudė jiems išvykti iš šalies (Seth 2011, p. 268). Nepaisant to, kad kitai išeivių iš Korėjos grupei, vadovaujamai Kim Kiūšiko (김 규식 Kim Kyu-sik) (1881–1950), pavyko nuvykti į Paryžių, Korėjos nepriklausomybės klausimas taip ir liko neaptartas. Prieš vykdami jie dar nežinojo apie JAV, Japonijos ir Prancūzijos susitarimą pašalinti Korėją ir Indokiniją iš Paryžiaus taikos konferencijos (Park 2009, p. 125).

1918 m. gruodį korėjiečiai studentai Tokijuje diskutavo Korėjos nepriklausomybės klausimu ir išrinko 10 narių komitetą, kuris turėjo jų planus paversti realybe. Du šio komiteto nariai grįžo į Seulą tartis su nepriklausomybės siekiančiųjų lyderiais tėvynėje. Kartu su tėvynainiais jie rengė Korėjos nepriklausomybės deklaraciją, ruošėsi jos spausdinimui ir rengė rezoliuciją. Dėl šių veiksmų buvo ieškomi Japonijos policijos. Grįžę į Japoniją komiteto nariai sušaukė Korėjos studentų draugijos susirinkimą Korėjos jaunuolių krikščionių bendrijos pastate, Tokijuje. Šio susirinkimo metu paskelbė apie Korėjos nepriklausomybę, tačiau nieko tuo nepasiekė. Tą kartą susirinkusieji po trumpo susidūrimo su japonų policija buvo išvaikyti. Organizacijos nariai nenuleido rankų. Vasario 23 d. Hibijos parke, Tokijuje, jie dalijo skrajutes ir skelbė mitingo, kurio metu reikalautų nepriklausomybės, ir kurį prižiūrėtų Korėjos jaunimo nepriklausomybės korpusas (korėjiečių studentų organizacija Japonijoje), būtinybę; rengė demonstracijas. Šie jaunuoliai siekė skatinti pasipriešinimo okupantams judėjimą ir atkreipti pasaulio dėmesį į Korėjos nepriklausomybės problemą (Sohn, Kim, Hong 1970, p. 260).

Tuo metu Korėjoje radikalesni ir aktyvesni nacionalistai slapstėsi arba buvo uždaryti į kalėjimą. Kai Japonijos valdžia leido savo kolonijų gyventojams burtis religiniais tikslais, nepriklausomybės siekiantys politiniai judėjimai pradėjo telktis aplink įvairias religines organizacijas – krikščionių, budistų ir Čondoizmo (천도교 Chondogyo, liet. „Dangaus kelio religija“) išpažinėjų. Visų šių trijų religinių grupuočių lyderiai palaikė ryšius su jaunais korėjiečių nacionalistais ir buvo įkvėpti Korėjos jaunimo nepriklausomybės korpuso Tokijuje parengtos Korėjos nepriklausomybės deklaracijos. Jų dėka, planai surengti didžiulę, korėjiečius suvienysiančią demonstraciją, pasklido po visą šalį (Peterson 2010, p. 153).

Korėjoje judėjimas įgavo jėgų ir aiškumo, kai 1919 m. sausio 22 d. (kituose šaltiniuose nurodoma sausio 21 d. (Seth 2011, p. 268)), būdamas 71 metų amžiaus mirė paskutinis Čiosono dinastijos karalius Kodžiongas (고종 Kojong), kuris jau dvylika metų buvo atsistatydinęs (Peterson 2010, p. 153). Gandai, kad japonai nunuodijo karalių arba privertė jį nusižudyti be paliovos sklandė šalyje (Seth 2011, p. 268) Nors istorikai netiki, kad šios kalbos yra tiesa, bet jos sužadino emocijas net ir tiems korėjiečiams, kurie įprastai būdavo apatiški ir nedalyvaudavo politinėse demonstracijose. Kol Kodžiongas buvo gyvas, jis nesugebėjo būti stipriu lyderiu, bet miręs jis tapo tam tikru simboliu nepriklausomybės išsiilgusiems korėjiečiams. Demonstracijų organizatoriai pasinaudojo šia žmonių būsena (Peterson 2010, p. 153). Tikėdamiesi, kad į kovo 3 d. Seule vykstančias karaliaus laidotuves atvyks daug žmonių, įvairių grupuočių atstovai nusprendė paskelbti nepriklausomybės deklaraciją anksčiau, kovo 1 d. Pagodos parke Seule (Seth 2011, p. 268). Data buvo paankstinta, nes norėta išvengti galimos išdavystės arba informacijos nutekėjimo (Peterson 2010, p. 153).

33 žmonės pasirašė Korėjos nepriklausomybės deklaraciją: šešiolika krikščionių, penkiolika Čondoizmo išpažinėjų ir du budistai (kituose šaltiniuose nurodoma: 16 krikščionių, 16 Čondoizmo išpažinėjų bei vienas budistas (Peterson 2010, p. 153)). Žmonių mobilizacija visos šalies mastu remiantis religiniais sumetimais buvo pats patogiausias ir saugiausias būdas, atsižvelgiant į šalyje vykdomą japonų kolonijinę politiką (Sohn, Kim, Hong 1970, p. 261). Pasirašius deklaraciją taip pat buvo išsiųstos ir peticijos Japonijos ir JAV vyriausybėms bei į Paryžiaus taikos konferenciją. Signatarai buvo atsargūs pabrėždami, kad jų protestas yra taikus, jo metu nebus naudojamas smurtas. Jie neketino sukelti masinio sukilimo. Saugumo sumetimais viešo deklaracijos skaitymo vieta ir laikas buvo pakeisti – tai įvyko vasario 28 d. restorane. Vis dėlto, didžiulė minia kovo 1 d. popiet susirinko išklausyti deklaracijos Pagodos parke, Seule. Ten būta žmogaus, turėjusio dokumento kopiją ir perskaičiusio ją susirinkusiųjų miniai, kuri, vos tik deklaracija buvo perskaityta, pradėjo žygiuoti pagrindine gatve link Seulo centro. Per kelias dienas demonstracijos išplito visoje šalyje (Seth 2011, p. 268). Po Korėją pasklidęs nepriklausomybės judėjimas, pritraukė daugybę žmonių, nepaisant jų gyvenamosios vietos ar socialinio statuso (Sohn, Kim, Hong 1970, p. 261). Apytikriai apskaičiuota, kad demonstracijose, kurios tęsėsi visą pavasarį, dalyvavo nuo 500 tūkst. iki 1 mln. žmonių. Buvo pranešta apie 667 taikias demonstracijas, kurias taip sekė šimtai smurtinių incidentų kiekvienoje provincijoje ir mieste. Maža radikali grupuotė, žinoma kaip Nacionalinis kongresas (국민 대회 Kungmin Taehoe), ragino imtis smurtinių veiksmų, bet didžioji dalis judėjimo lyderių siekė išlaikyti Kovo 1-osios judėjimą taikų (Seth 2011, p. 269). Eidami gatvėmis žmonės skandavo „Manse!“ (만세 manh-seh, pažodžiui reiškia dešimt tūkstančių metų ir dažnai verčiama kaip „ilgai gyvenk“. Šiuo atveju „ilgai gyvuok, Korėjos nepriklausomybe!“). Japonai šias demonstracijas pradėjo vadinti „Manse judėjimu“ (Peterson 2010, p. 154).

Japonų kolonijinės valdžios organai, vadovaujami Hasegavos Jošimičio (長谷川 好道 Hasegawa Yoshimichi) (1850-1924), Korėjos generalinio gubernatoriaus 1916-1919 m., stengėsi nuslopinti judėjimą visomis įmanomomis priemonėmis. Kadangi demonstracijose dalyvavo tiek vyrai, tiek moterys ir vaikai, nieko nebuvo pasigailėta – visi buvo sumušti ir nužudyti (Peterson 2010, p. 155).  Viena iš judėjimo kankinių – Riu Kvansun (류관순 Ryu Gwansun), šešiolikmetė mokinė, kuri dalino deklaracijos kopijas ir vadovavo demonstracijoms pietų Seule. Ji buvo suimta, įkalinta ir kankinta, kol galiausiai mirė kalėjime (Sohn, Kim, Hong 1970, p. 265). Japonų valdžios žiaurumo neišvengė ir  grupė žmonių, susirinkusių į bažnyčią skaityti deklaracijos ir apie ją diskutuoti. Atvykusi policija jiems liepė skirstytis namo, bet žmonės atsisakė paklusti, remdamiesi tuo, kad bažnyčia yra šventa vieta. Tuomet japonų policija, neatsižvelgdama į bažnyčios statusą arba iš dalies dėl to, kad bažnyčia teikė judėjimui paramą, sudegino ją iki pamatų su visais joje buvusiais žmonėmis, įskaitant moteris ir vaikus (Peterson 2010, p. 155). Daug pastangų buvo dedama norint palaužti krikščionis, kurie, kartu su Čondoizmo išpažinėjais, žymiai prisidėjo prie judėjimo. Daugiau nei 400 bažnyčių buvo sunaikintos (Seth 2011, p. 269). Daugybė krikščionių kovo 9 d. buvo pritvirtinti prie kryžių, mirtinai sumušti japonų policijos. Norėdami įbauginti demonstrantus, japonai kartais mirtinai nukankindavo judėjimo dalyvius minios akivaizdoje.

Prieš japonų pajėgas korėjiečiai kovojo žemės ūkio padargais ir akmenimis. Šių išpuolių metu 8 pareigūnai nužudyti, 158 sužeisti ir sunaikintos 278 įstaigos (policijos nuovados, apskričių kontoros ir pan.) (Sohn, Kim, Hong 1970, p. 264). Oficialiai teigiama, kad 553 žmonės buvo nužudyti, 1 409 sužeisti, daugiau nei 14 000 suimti. Korėjiečių nacionalistai teigė, kad skaičiai buvo daug didesni: daugiau nei 7 000 nužudyti ir dešimtys tūkstančių demonstrantų suimti (Seth 2011, p. 269).

Visi 33 žmonės, pasirašę Korėjos nepriklausomybės deklaraciją, buvo atvesti į Japonijos teismą, kartu su kitais 48-iais, kurie su jais artimai bendradarbiavo, rengė ir palaikė judėjimą už nepriklausomybę. Vienas iš sulaikytųjų, Han Jongunas (한용운 Han Yong Un) parašė „Korėjos nepriklausomybės laišką“, kuriame nurodė priežastis, kodėl korėjiečiai turi atgauti nepriklausomybę. Šis raštas vienas iš nedaugelio, kurie paklojo dvasinį pamatą 1919 m. nepriklausomybės judėjimui (Sohn, Kim, Hong 1970, p. 265-266). Galiausiai, kovo 1-ąją prasidėjęs judėjimas po poros mėnesių buvo numalšintas.

Pasekmės

Kovo 1-osios judėjimas buvo pagrindinis lūžio taškas Korėjos istorijoje. Kai kurie istorikai teigia, kad būtent tą dieną gimė modernus Korėjos nacionalizmas. Kiti tikina, kad tai buvo ne nacionalizmo gimimas, o jo transformacija – iš mažo judėjimo, kuriame dalyvavo atskiros, išblaškytos intelektualų grupės ir mažos išeivių bendruomenės, į masinį judėjimą, kuris panaikino visuomenės klasių ribas. Nors demonstracijos buvo nuslopintos dar nepasiekus nepriklausomybės, bet jos privertė Japonijos vyriausybę pakeisti savo politiką Korėjoje (Seth 2011, p. 269).

Vienas pirmųjų pokyčių įvyko, kai ministro pirmininko Hara Takašio (原 敬 Hara Takashi) vyriausybė 1919 m. rugpjūtį išleido Korėjos Generalinės vyriausybės Patikslintas organinių produktų taisykles (Revised Organic Regulations of the Government-General of Korea). Tai žymėjo naują posūkį politikoje pagal šūkį „Harmonija tarp Japonijos ir Korėjos“ (Nissen y wa).

Po Kovo 1-osios judėjimo buvo panaikinta žandarmerija, jos vietoje įsteigiant reguliarias policijos pajėgas. Japonai mokytojai ir civiliai pareigūnai nebenešiojo karinių uniformų ir kardų. Už mažus nusikaltimus žmonės nebebuvo baudžiami nuplakimu. Įstatymai, reguliuojantys gyvūnų laidojimą, skerdimą bei valstiečių turgus, kurie neatitiko tradicinių papročių ir kėlė didelį pasipiktinimą, buvo panaikinti arba pakeisti. Korėjiečiai, kurie dirbo vyriausybėje, pradėjo gauti tokius pačius atlyginimus kaip ir japonai, nors ir negaudavo priedų, kaip kad kiti jų kolegos. Korėjiečiai paskirti dirbti miestų, apygardų bei provincijų tarybose. Verslas ir prekyba taip pat buvo liberalizuoti. Japonijos vyriausybė pašalino tarifinius barjerus tarp Japonijos ir Korėjos, todėl korėjiečių rinka tapo atvira japonų investicijoms ir prekybai (Seth 2011, p. 270).

Nors atmosfera buvo laisvesnė, režimas vis dar buvo stiprus. Kolonijinė administracija padidino policijos pajėgas, įkūrė šimtus naujų policijos nuovadų. Nepaisant to, kad buvo grąžinta spauda, jai galiojo griežti suvaržymai. Korėjiečiai negalėjo atvirai propaguoti nepriklausomybės; jų kritika nukreipta prieš administraciją taip pat turėjo būti labai atsargi. Nors vis dar suvaržyti, korėjiečiai išsikovojo, kad jų gyvenimas taptų lengvesnis.

Kovo 1-osios atminimas

Dabar kovo 1-oji Korėjoje yra valstybinė šventė. Pagodos (dar vadinama Tapgolo (탑골 Tapgol)) parke, kuriame prasidėjo nepriklausomybės judėjimas, galima išvysti nemažai monumentų, skirtų šiam įvykiui atminti. Taip pat Korėjos Nepriklausomybės menėje (The Independence Hall of Korea) eksponuojama šio nepriklausomybės judėjimo paroda. Dar galima apsilankyti ir Sodemuno (서대문 Seodaemun) istoriniame kalėjime, kuriame buvo kalinami judėjimo dalyviai.

 

Literatūros sąrašas

  • Lee, T. S., 2000. A Political Factor in the Riseof Protestantism in Korea: Protestantism and the 1919 March First Movement. EBSCOhost, [internete] rasta: <http://web.b.ebscohost.com.ezproxy.vdu.lt/ehost/detail/detail?sid=bc835a67-64dd-45f1-9118-6c0e5fe8abc1%40sessionmgr102&vid=0&hid=115&bdata=JnNpdGU9ZWhvc3QtbGl2ZSZzY29wZT1zaXRl&preview=false#db=hlh&AN=2912026> [žiūrėta 2016 kovo 12]
  • Park, Y., 2009. Korea and the Imperialists: In Search of a National Identity. [e-knyga] Bloomington: AuthorHouse. Rasta: Google Books <https://books.google.lt> [žiūrėta 2016 kovo 20].
  • Peterson, M., 2010. Brief history – Brief History of Korea. [e-knyga] New York: Infobase Publishing. Rasta: Google Books <https://books.google.lt> [žiūrėta 2016 kovo 15].
  • Seth, M. J., 2011. A History of Korea. From Antiquity to the Present. Maryland: Rowman & Littlefield Publishers.
  • Sohn, P. K., Kim, Ch. Ch., Hong, Y. S., 1970. The history of Korea. Seoul: Korean National Commission for Unesco.
  • The Association of Korean History Teachers, 2010. A Korean History for International Readers: What Do Koreans Talk About Their Own History and Culture? Seoul: Humanist Publishing Group Inc.
2 votes