Minhva

Minhva (kor. 민화, minhwa) yra viena iš Korėjos meno paveldo rūšių, kuri labiausiai buvo paplitusi nuo XVII a. iki XIX a., t. y. iki Didžiojo Džiosono Karalystės (kor. 조선국, Choseon) eros pabaigos (Koehler et al. 2010). Minhva įprastai yra vadinamas Korėjos liaudies menu, kadangi žmonės, kūrę meno kūrinius šiuo stiliumi, buvo nežinomi arba dažnai keliaujantys. Nepaisant to, jog jie turėjo sugebėjimų tapyti, negalėjo mokytis profesionalaus meno dėl finansinio nepritekliaus ir socialinės padėties. Minhva buvo tapoma ne tik keliaujančių po kaimus dailininkų, bet ir karališkuose rūmuose dirbančių profesionalų (sud. Brown ir Hutton 2011).

Nors minhva galėtų būti vadinama keistu, vaikišku ar primityviu menu dėl spalvų ryškumo, įvairumo ir kontrastingumo, karikatūriško stiliaus piešimo būdo, tačiau Didžiojo Džiosono dinastijos metais atliko svarbų vaidmenų. Paveikslai ne tik buvo naudojami kaip dekoracijos, bet jie įamžino paprastų žmonių norus, įsitikinimus ir moralines vertybes (Koehler et al. 2010). Tačiau minhva piešiniai, nupiešti karališkųjų dvaro rūmų profesionalų, vadinamų hvavon (kor. 화원, hwawon) bei sadebu (kor. 사대부, sadaebu), dėl rafinuoto piešimo stiliaus buvo per daug sudėtingi, kad juos suprastų išsilavinimo neturintys žmonės, o tai paskatino ir pačius kaimo žmones užsiimti menu ir perduoti išmintį suprantamu būdu. Nors šie piešiniai dažnai kartodavosi dėl panašios simbolikos ar rafinuotų detalių trūkumo, paprastiems individams jie buvo priimtinesni, nes minhva atspindėdavo tikras gyvenimo pamokas, svajones, įsitikinimus. Jie buvo kupini sąmojo bei humoro, satyrinių detalių ir buvo neapriboti taisyklių bei kitų suvaržymų (Koehler et al. 2010).

Kaip jau ir minėta, minhva buvo naudojama ne tik kaip dekoracinė detalė – plačiai buvo naudojama ir kasdieniniame gyvenime. Žmonės tikėjo, jog šie liaudiško meno piešiniai atnešdavo laimę, sėkmę, sveikatą, turtus, derlingumą, šeimos pagausėjimą ir net turėjo galių apsaugoti gyvenamąją vietą nuo blogų dvasių (Korean Cultural Center New York n.d.), tad piešiniai būdavo priklijuojami ant priekinių namo vartų, virtuvėje bei ant maisto sandėliuko durų arba naudojami šamanų apeigų metu (Koehler et al. 2010).

Minhva turi daugybę tipų, kurie yra skirstomi pagal kūrybos atlikimo techniką, tematiką, minties perteikimą – tikslą. Įprastai šis liaudies menas yra skirstomas pagal tematiką, kurioje atsispindi tam tikri simboliniai elementai – hvadžodo (kor. 화조도 hwajodo) (gėlių bei paukščių piešiniai), sibdžangsengdo (kor. 십장생도 sipjangsaengdo) (dešimties ilgaamžiškumo simbolių piešiniai), hodžakdo (kor. 호작도 hojakdo) arba džakhodo (kor. 작호도 jakhodo) (tigro, šarkos ir pušies piešiniai), jonhvado (kor. 연화도 yeonhwado) (lotoso piešiniai) ir daugybė kitų (Korean Cultural Center New York n.d.)‌.

Hodžakdo arba džakhodo (tigro, šarkos ir pušies piešiniai)

Vieni iš labiausiai paplitusių ir žinomiausių minhva meno piešinių temų yra hodžakdo (dar kitaip vadinami džakhodo), kuriuose vaizduojamas tigras po pušies šaka, ant kurios tupi šarka. Šie piešiniai, namuose pakabinami naujųjų metų pradžioje, atliko apsaugos nuo blogų dvasių, velnio vaidmenį (Korean Cultural Center New York n.d.)‌. Piešiniuose vaizduojamas tigras karikatūriška, komiška išraiška šypsosi šarkai. Viena iš šios šypsenos priežasčių – korėjiečiai nuo senų laikų buvo įsitikinę, jog šis plėšrus gyvūnas yra kalnų dievybių pasiuntinys,  padedantis žmonėms (Koehler et al. 2010). Tuo tarpu šarka – gerų naujienų pranašas bei šventovių dievybių, kurios numato žmogaus sėkmę ir nelaimę, pasiuntinys (Koehler et al. 2010). Buvo sakoma, jog šarka, pasiųsta pastarųjų dievybių nukeliauti į keturis pasaulio taškus, turėjo perduoti gautas pranašystes tigrui (Koehler et al. 2010). Ant pušies šakos ji tupi saugiu atstumu nuo tigro – pasak vienos korėjiečių liaudies pasakos, vieną kartą tigras buvo apgautas protingo paukščio, o dėl gyvūno kvailumo buvo išgelbėtas medkirtys, kurį ruošėsi suėsti tigras. Tad jo kvailumas atsiskleidžia ir jo kvailoje išvaizdoje; o ant šakos tupėdama šarka bara pastarąjį už nedėkingą elgesį (Yoon 2002). Nepaisant to, tigras buvo ir stiprybės bei drąsumo simbolis (Hammer 2001), o suporuotas kartu su šarka – simbolizuoja gerą likimą, nutiksiantį ateinančiais metais (Korean Cultural Center New York n.d.)‌.

Jonhvado (lotoso piešiniai)

Pirmieji piešiniai su lotoso simbolika buvo rasti budistų piešiniuose, tačiau vėliau šie elementai pradėti naudoti ir karališkųjų rūmų dailininkų ar mėgėjų piešiniuose (Koehler et al. 2010). Įprastai lotosas ir jo žiedai nėra vaizduojami kaip atskiros detalės – jie išreiškiami kaip vandens telkinio elementas, kartu vaizduojamas su žuvimis, paukščiais danguje ar kitais gyviais. Šių piešinių spalvų paletėje įprasta žema spalvų saturacija, ramios bei švelnios spalvos, ne tokios ryškios, kaip būdinga hodžakdo spalvų diapozonui. Dėl minėtų priežasčių šie meno kūriniai buvo naudojami vasarą dekoruojant namus (Koehler et al. 2010). Taip pat širmos su lotoso elementais buvo dažnos dekoracijos karališkųjų vestuvių metu (sud. Brown ir Hutton 2011). Tai simbolizavo meilę, o lotoso išsišaknijimas reiškė vaisingumą, šeimos gausumą bei gerovę, todėl dažnai lotoso detalės buvo vaizduojamos ant nuotakos rūbų, juvelyrikoje, keramikoje bei piešiniuose (sud. Brown ir Hutton 2011). Nepaisant to, lotosas naudotas ne tik pastarajam tikslui – Didžiojo Džiosono Karalystės mokslininkai, intelektualai šį elementą įtraukdavo ir į rūmų dizainą, kadangi lotoso žiedas su ilgu, tiesiu stiebu reiškė kilnumą, skaistumą bei tyrumą, o kartais ir idilišką pasaulį (sud. Brown ir Hutton 2011).

Kiekvienai kultūrai svarbus kultūrinis paveldas. Minhva, kaip jau minėta, yra Korėjos meno paveldas, kuris pirmiausia įsigalėjo karališkuose rūmuose, tačiau greitai paplito tarp žemesnio socialinio sluoksnio atstovų, nes šis menas atspindėjo gyventojų įsitikinimus, jų puoselėjamas vertybes bei požiūrį į pasaulį, gyvenimą.

Naudoti šaltiniai ir literatūra:

 

1. Brown, R. M. sud. ir Hutton, D. S 2011, A Companion to Asian Art and Architecture, Wiley-Blackwell, Chichester.
2. Hammer, E. ir Smith, J. G. sud. 2001, „The Arts of Korea: A Resource for Educators“. The Met. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2022 m. rugsėjo 20 d.].
3. Koehler, R et al. 2010, Traditional Painting: Window on the Korean Mind. Seoul Selection, Seoul.
4. Korean Cultural Center New York (n.d.) „MINHWA & minhwa: Korean Folk Paintings in Dialogue With the Contemporary“. Korean Cultural Center New York. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2022 m. rugsėjo 20 d.].
5. Yoon, Y. S. 2002, Folk Painting: Handbook of Korean Art, Yekoyong Publishing Co., Seoul.

Gabija Saniukaitė