Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Pansoris

Pansoris

Pansoris (kor. 판소리) yra korėjietiškos muzikos žanras arba solo opera, kurioje šoka, dainuoja ir pasakoja vienas dainininkas sori-ggun (kor. 소리꾼). Šiam dainininkui akompanuoja būgnininkas gosu (kor. 고수). Taip pat didelę reikšmę turi ir trečiasis pansorio elementas – publika. Pasirodymo metu žiūrovai gali ne tik mėgautis muzika, bet ir atlikti tam tikrą vaidmenį. Klausydamiesi pansorio, žiūrovai savanoriškai palaiko atlikėją: šaukia eolssigu (kor. 얼씨구) arba jotta (kor. 좋다)todėl pasirodymas tampa dar malonesnis ne tik žiūrovams, bet ir atlikėjams (21 Icons of Korean culture, p. 255).

Pansorio pavadinimas yra dviejų žodžių junginys: pan (kor. 판), reiškiantis „vieta, kurioje susirenka žmonės“, ir sori (kor. 소리), kurio reikšmė – „garsas“. Taigi pansoris iš esmės reiškia „tradicinė daina, atliekama didelei auditorijai“.

Kilmė. Šio muzikos žanro pradžia nėra tiksliai žinoma; manoma, kad pansoris atsirado XVIII a. vid. (vėlyvojoje Josenono eroje), kai pannoreum (kor. 판놀, „liaudies pramogos“) buvo sujungtas su kaimo egzorcizmo ritualais ir taip sukurta nauja meno forma (Exploring Korean History through World Heritage, p. 155).

Kad pansoris išliktų kaip meno forma, jis nemažai transformuotas. Šio žanro atlikėjai turėjo įdėti daug pastangų ir darbo, kad išlavintų savo muzikinius talentus ir atitiktų išprususios publikos skonį, jos standartus. Dėl šių pastangų XVIII a. pab. atsirado 12 pansorio numerių (21 Icons of Korean Culture, p. 263).

Iš pradžių pansorį mėgo tik žemesnių socialinių klasių atstovai, bet XIX a., augant jo populiarumui, šį žanrą pamėgo visos socialinės klasės. Pagausėjus aristokratų publikai, atlikėjai pradėjo plėtoti pansorį, kad  jis suklestėtų ir įsitvirtintų kaip meno forma. Pansorio atlikėjus kviesdavo pasirodyti karališkuosiuose rūmuose, taip pat jie galėdavo eiti tam tikras pareigas vyriausybėje ir užsitarnauti meistro vardą (An Illustrated Guide to Korean Culture: 233 traditional key words, p. 366).

Dainininko paruošimas. Pansorio atlikėjai privalo labai ilgai treniruotis, kad sugebėtų maksimaliai išlavinti savo įgūdžius ir tobulai dainuoti. Idealiai išlavinti dainininkų balsai vadinami deugeum (kor. 득음, „nepaprastas balsas“) (21 Icons of Korean Culture, p. 255). Paskirti mokytojai padeda atlikėjams tobulėti, tačiau jie nenaudoja jokių specialių pamokų, nes virtuozinių įgūdžių mokiniai turi įgyti kasdienybėje. Treniruotes, skirtas vokaliniams įgūdžiams tobulinti, sudaro daugybę metų atliekama individuali praktika izoliuotose vietose: rėkaujama priešais tekantį krioklį, balsas lavinamas kalnuose (An Illustrated Guide to Korean Culture: 233 traditional key words, p. 366).

Sunkios treniruotės taip sustiprina dainininkų balso stygas, kad dainuodami jie geba lengvai keisti tonacijas ir atlikti labai ilgus kūrinius, pvz., Chunhyang-ga, laikomą vienu žinomiausių pansorio numerių. Jį reikia dainuoti penkias–aštuonias valandas, priklausomai nuo numerio versijos ir atlikimo tempo. Tik virtuozas gali sėkmingai pavaizduoti įvairius veikėjus skirtinguose pansorio numeriuose (21 Icons of Korean culture, p. 255).

Atlikimas. Pansoris padalytas į dvi dalis, jos dainuojamos pakaitomis. Šios dvi dalys vadinamos aniri ir chang.

Aniri (kor. 아니리) – tai kalba arba pasakojimas be melodijos, įterpiamas tarp dainavimų. Aniri taip pat skirstoma į dvi dalis: viena iš jų yra paprasčiausias pasakojimas, artimesnis kasdieniams dialogams; kita – panašesnė į deklamavimą, kuris atitinka aukštus ir žemus melodijos tonus. Pagrindinė aniri funkcija – perteikti įvykių raidą, veiksmo laikotarpį, veikėjų psichologiją, dialogus ir monologus. Dainininkams aniri taip pat suteikia galimybę trumpai pailsėti nuo ilgų dainavimo valandų (21 Icons of Korean Culture, p. 256).

Chang (kor. 창) dalyje atlikėjas dainuoja akompanuojant būgnininkui. Dainos bei jų žodžiai išreiškia įvykio aplinkybes, apibūdina veikėjus, suderina muziką ir literatūrą (21 Icons of Korean Culture, p. 257).

Pansorio numeriai. Iš 12 originalių pansorio numerių tik penki buvo perduoti iš kartos į kartą: Sugung-ga („Povandeninių rūmų daina“), Chunhyang-ga („Chunhyang daina“), Heungbo-ga („Heungbo daina“), Simcheong-ga („Simcheong daina“) ir Jeokbyeok-ga („Raudonosios uolos daina“) (21 Icons of Korean Culture, p. 260).

Sugung-ga (kor. 수궁가). Susirgus Povandeninių rūmų karaliui, gydytojai jam rekomendavo suvalgyti kiškio kepenis, nes tai vienintelis vaistas, kuris gali jį pagydyti. Karaliui ištikimas vėžlys nukeliavo į žemę, apgavo triušį ir sėkmingai nugabeno jį į Povandeninius rūmus. Triušis buvo išmintingas, todėl apgavo vandens gyvūnus ir saugiai grįžo namo. Nestokojanti sąmojo, anekdotų ir humoro, ši pasakėčia puikiai atskleidžia nemažai gyvūnų alegorijų (21 Icons of Korean Culture, p. 260).

Chunhyang-ga (kor. 춘향가). Chunhyang-ga yra meilės istorija tarp Čunjang (Chunhyang), gisaeng (kor. 기생, taip anksčiau Korėjoje vadintos artistės, kurios linksmindavo turtingus klientus) dukros, ir Mong-ryongo, vietinio teisėjo sūnaus. Jie slapta susituokia, bet netrukus turi išsiskirti, nes Mong-ryongas turi vykti kartu su savo tėvu, kuris paskiriamas į aukštesnes pareigas ir todėl perkeliamas į Hanyangą (dabartinį Seulą). Čunjang dabar gyvena viena ir atsisako permiegoti su naujai paskirtu vietiniu teisėju Byeongu Hak-do, todėl patenka į kalėjimą. Vėliau Mong-ryongas išlaiko valstybinės tarnybos egzaminą, pasirodo miestelyje kaip slaptasis karališkasis inspektorius ir išgelbėja Čunjang. Dėl muzikos, literatūros ir dramos,  Chunhyang-ga laikomas geriausiu pansorio numeriu (21 Icons of Korean Culture, p. 261).

Heungbo-ga (kor. 흥보가). Tai pasaka apie neišprususį bei naivų Heung-bo ir jo gobšų vyresnįjį brolį Nol-bo. Vieną dieną Heung-bo išgelbėja kregždę, kurią užpuolė gyvatė. Atėjus kitam metų laikui, kregždė nori atsidėkoti, todėl atneša Heung-bo moliūgo sėklą. Išaugus moliūgui paaiškėja, kad jame yra daugybė brangakmenių ir norus pildančių nimfų, todėl vaikinas tampa turtingas. Nol-bo sulaužo kregždei koją, nes pavydi jaunesniajam broliui. Paukštis nori pamokyti Nol-bo, todėl atneša kitą moliūgo sėklą, o iš jos pradeda lįsti pabaisos. Galiausiai Heung-bo atleidžia vyresniajam broliui ir jie ilgai ir laimingai gyvena (21 Icons of Korean Culture, p. 261).

Simcheong-ga (kor. 심청가). Tai pasakojimas apie merginą, vardu Sim Čeong (Sim Cheong). Ji praranda motiną, tad merginą užaugina aklas tėvas Sim Hak-gyu. Vieną dieną ji sužino, kad gali padėti tėvui atgauti regėjimą, bet turi Budai paaukoti tris šimtus didelių maišų ryžių. Ji parduoda savo kūną jūreiviams, ieškantiems 15 metų merginos, kad galėtų ją paaukoti jūrai. Jūreiviai įmeta Sim Čeong į Indango vandenis, tačiau merginą išgelbėja Dangaus karalius. Sim Čeong tampa karaliene ir surengia labdaros vakarą akliesiems, kad galėtų surasti savo tėvą. Jis atvyksta į šį renginį ir, išgirdęs dukros balsą, praregi (21 Icons of Korean Culture, p. 261).

Jeokbyeok-ga (kor. 적벽가). Ši istorija paremta garsiu Jeokbyeoko mūšiu iš Sanguozhi („Trijų karalysčių romansas“) istorijos, kurią parašė Luo Guanzhongas. Šioje istorijoje Zuche Liangas nugali Cao Cao ir tampa žmonių teisėju, tačiau galiausiai Guanas Ju (Guan Yu) išgelbsti Cao Cao (21 Icons of Korean Culture, p. 262).

Be šių penkių pansorio numerių, 1980-aisiais buvo sukurtas naujas – Changjak pansori („naujai sukurtas pansoris). Iš pradžių jis buvo skirtas politikams pajuokti, tačiau dabar šis numeris rodomas tam, kad būtų išgirstas žmonių balsas (21 Icons of Korean Culture, p. 262).

Reikšmė. Pansoris apibūdino engiamos socialinės klasės gyvenimo realijas, sudarė sąlygas viešai nuomonei išreikšti ir reprezentavo viltis sulaukti geresnės visuomenės. Kaip meno forma, pansoriu žavėjosi visų klasių atstovai, jis buvo mėgstamas todėl, kad į pasirodymus įtraukdavo publiką.

Dėl pasirodymų metu išreiškiamo džiaugsmo, pykčio ir liūdesio pansoris laikomas korėjiečių kultūros esme. Taip pat šis žanras sulaukė tarptautinio pripažinimo dėl to, kad yra originalus ir išaukština artistines savybes. 2003 m. lapkričio 7 d. UNESCO paskelbė pansorį žodinio ir nematerialaus žmonijos paveldo šedevru (Exploring Korean History through World Heritage, p. 159).

 

Naudota literatūra:

  • The Academy of Korean Studies, 2009. 21 Icons of Korean Culture. Seoul: Kyung-in Publishing Co.
  • The Academy of Korean Studies, 2005. Exploring Korean Heritage through World Heritage. Seongnam: Academy of Korean Studies.
  • The National Academy of the Korean Language, 2002. An Illustrated Guide to Korean Culture: 233 traditional key words. Seoul: Hakgojae Publishing Co.

 

Redagavo Kristina Tutlytė

4 votes