Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Princesė Dokje

Princesė Dokje

Princesė Dokje (kor. 덕혜옹주 Deokhye Ongju) buvo paskutinė Džiosono dinastijos (13921910 m.) princesė. Jos tragiška gyvenimo istorija, kuomet būdama dar jauna prievarta buvo išvežta į Japoniją ir laikyta ten metų metus, atspindi liūdną paskutinės Korėjos monarchijos likimą.

Ankstyvas gyvenimas

Dokje gimė 1912 m. Čangdoko rūmuose (창덕궁 Changdeokgung, liet. „Klestinčių dorybių rūmai“), Seule. Ji buvo jauniausia senstančio karaliaus Godžiongo (고종Gojong) ir jo sugulovės dukra (Godžiongas vėliau turėjo dar vaikų, bet nė vienas jų ilgai neišgyveno). Tuo metu Korėja jau buvo tapusi Japonijos kolonija ir jokių galių nebeturintis karalius gyveno nuošaliai nuo kitų žmonių savo rūmuose. Jis paskyrė savo energiją šeimai, o Dokje, kuri gimė jam esant jau daugiau nei 60-ies metų, buvo ypač mylima. Princesė buvo vienas iš nedaugelio dalykų, kuris priversdavo jį nusišypsoti. Ji ne tik buvo jauniausia šeimoje, bet ir labiausiai panaši į karalių. Šios merginos gimimo proga Godžiongas iškėlė didelį vakarėlį, ko joks Džiosono karalius anksčiau dėl savo naujagimės princesės nebuvo padaręs, ir net specialiai jai įsteigė darželį Doksu rūmuose (덕수궁 Deoksugung), kad galėtų kiekvieną dieną ją lankyti. 1919 m. karalius suplanavo slaptas sužadėtuves tarp princesės Dokje ir Kim Džanghano, kuris buvo teismo valdininko Kim Hvangdžino sūnėnas (Chung 2010). Godžiongas šiomis sužadėtuvėmis stengėsi apsaugoti savo dukrą nuo japonų, tačiau Japonijai įsikišus sužadėtuvės iširo. Kim Hvangdžinui nebebuvo leista įeiti į Doksu rūmus, o karalius Godžiongas tais pačiais metais netikėtai ir įtartinai mirė. Po jo mirties mergaite iš pradžių rūpinosi jos brolis ir įpėdinis karalius Sundžiongas, tačiau 1925 m., būdama 13-os metų, princesė buvo išvežta į Japoniją, nes buvo teigiama, kad ten ji galės tęsti savo mokslus. Visa karališkoji šeima buvo perkelta į Tokiją, kur jie greitai tapo Japonijos įkaitais (Chun 2005).

Gyvenimas Japonijoje

Būdama viena svetimame krašte, kadaise guvi princesė pradėjo nykti. Atvykusi į Japoniją jauna mergaitė patyrė šoką: staiga ji atsidūrė nepažįstamoje šalyje, kurioje neturėjo, kuo pasikliauti. Manoma, kad būtent šis įvykis ir buvo pirmas kartas, kai princesės psichinė sveikata buvo stipriai paveikta. Tokijuje Dokje lankė tą pačią mokyklą kaip ir jos broliai. Ten ji buvo apibūdinama kaip tyli, atsiskyrusi ir silpna. Privalomas mokslas Japonijoje buvo svarbi japonų strategijos dalis: buvo manoma, kad Korėjos princai ir princesės taip bus „japonizuoti“ (Lankov 2007). 1929 m. atėjus žiniai apie motinos mirtį, princesei buvo duotas laikinas leidimas aplankyti Korėją, kad galėtų dalyvauti jos laidotuvėse. Po motinos mirties Dokje prasidėjo stiprūs nerviniai priepuoliai. Kai tik jai šiek tiek pagerėjo, Japonijos valdžia paskubomis nusprendė princesę ištekinti.

Princesei vyrą išrinko Japonijos imperatoriškųjų namų biurokratai. Nors Korėjoje sklido gandai, kad mergina buvo priversta ištekėti už kuproto neūžaugos, iš tikrųjų ji 1931 m. susituokė su So Takejukiu (武志 Sō Takeyuki), Cušimos salos (対馬 Tsushima) lordo sūnumi (Chun 2005). Jis nebuvo imperatoriškųjų namų narys, o tik paprastas žmogus nors ir pačios seniausios, bet jokiu būdu ne galingiausios ar įtakingiausios šeimos palikuonis. Buvo viena priežastis, kodėl nuspręsta, kad So Takejukis, So šeimos palikuonis, būtų tinkamas santuokos partneris princesei. Šimtmečius santykiai su Korėja daugiausiai buvo tvarkomi Cušimos kunigaikščių, arba kitaip – daimių (大名 Daimyō), kurie veikė kaip Japonijos centrinės valdžios atstovai. Taigi Korėjos princesė buvo logiškas pasirinkimas. Be to, ši santuoka parodė Korėjos karališkosios šeimos padėtį: ji ne tokia kaip imperatoriškųjų namų narių, bet kaip vietos japonų aristokratų, valdžiusių dalinai nepriklausomus feodus (dabar kontroliuojamus Tokijo). Cušimos saloje 1932 m., pažymėti tuo metu įvykusią santuoką tarp Korėjos karaliaus Godžiongo dukros princesės Dokje ir So klano, kurio protėviai valdė Cušimos salą beveik septynis šimtmečius, palikuonio So Takejukio, buvo pastatytas paminklas. Pastačius paminklą, santuoka tarp šių dviejų žmonių buvo paskelbta kaip „sąjungos“ ir „vienybės“ tarp Korėjos ir Japonijos simbolis. Tačiau japonai nenorėjo pripažinti vieno dalyko: sąjunga tarp Korėjos ir Japonijos, kaip ir sąjunga tarp jauno vaikino ir merginos, buvo nevalinga (Lankov 2007). Princesės santuoka nebuvo laiminga, nors vyras stengėsi, kad ji tokia būtų. Galiausiai jai išsivystė psichinė liga ir buvo diagnozuota ankstyvoji demencija. Tačiau, nepaisant to, Dokje vis tiek pastojo ir 1932 m. pagimdė dukrą.

Gimusi mergaitė buvo pavadinta Masae (正惠 Masae) arba korėjietiškai Džiongje (정혜 Jeonghye). Nors Dokje santuoka buvo nelaiminga, o gimdymas sunkus, bet ji savo dukrą mylėjo. Princesė nuo pat priverstinio perkėlimo į Japoniją kentėjo nuo nervinių priepuolių, tačiau nėštumas apramino nervus ir ji sugebėjo pasirūpinti, kad kūdikis būtų sveikas. Pasak Song Čionmo, miuziklo Deokhye, the Last Princess (liet. „Dokje, paskutinioji princesė“) režisieriaus, nors princesės santuoka ir nebuvo tobula, tačiau kūdikis davė jai priežastį gyventi ir simbolizavo tiek jai, tiek jos vyrui viltį. Dėl to ji taip rūpinosi savimi ir kūdikiu nėštumo metu, o tie devyni mėnesiai jai tikriausiai buvo pats laimingiausias laikotarpis Japonijoje (KBS World Radio 2014). Vis dėlto po gimdymo princesės trapi psichinė būklė pablogėjo, pasireiškė pogimdyvinė depresija ir galiausiai jai buvo diagnozuota šizofrenija; kartais ji negalėdavo atpažinti net savo vyro ar dukros. 1945 m. Japonijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą ir Amerikos kariniam režimui areštavus japonų aristokratų turtus, Dokje vyras tapo beturtis. Jų santuoka taip pat nebeteko prasmės. Dėl prastos princesės psichinės būsenos Takejukis nusprendė uždaryti princesę į psichiatrinę ligoninę. Taip Dokje buvo atskirta nuo savo vaiko ir palikta vyro. Istoriniuose šaltiniuose randama informacijos, kad, kol princesė buvo uždaryta psichiatrinėje ligoninėje, jos dukra Džiongje 1956 m. dingo. Apie jos dingimą sklandė daug gandų, tačiau nėra žinių apie tai, kas Džiongje tiksliai nutiko. Vieni sako, kad ji buvo nužudyta, kiti – kad pati nusižudė, o treti – kad mergina tiesiog nusprendė pradingti. Po nelaimingos santuokos, kuri buvo nutraukta Dokje pagaliau išsiskyrus 1953 m., žinia apie dukros dingimą princesę stipriai paveikė ir dar labiau pablogino jos būseną. Uždaryta ligoninėje per 15 metų Dokje tapo apgailėtina, pamiršta moterimi, kuri niekam neberūpėjo ir kurios niekas negalėjo atpažinti.

Grįžimas į Korėją

Japonijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, Korėja buvo išvaduota, tačiau princesei tai neturėjo didelės reikšmės. Kadangi Džiosono dinastijos jau nebebuvo, ji nebeturėjo ko susigrąžinti. Vis dėlto sugrįžti į savo gimtinę Dokje troško, tačiau jos prašymas naujos šalies valdžios buvo atmestas. 1948 m. Korėjai tapus respublika, jos pirmajam prezidentui Li Singmanui (이승만 Lee Seungman) nepatiko idėja leisti iš Japonijos sugrįžti likusiems karališkosios šeimos nariams, kadangi tai galėtų sukelti politinį chaosą. Prasidėjus Korėjos karui (1950–1953 m.) princesės viltis sugrįžti namo dar labiau sumažėjo. Tačiau po 1961 m. karinio perversmo naujoji valdžia išdavė princesei leidimą (Chun 2005). Po 37 metų, praleistų Japonijoje, Dokje 1962 m. pagaliau sugrįžo į savo gimtinę ir, nepaisydama savo nestabilios psichinės būsenos, tiksliai prisiminė karališkųjų rūmų etiketą (Chung 2010). Iš pradžių princesė buvo nuvežta į Seulo universitetinę ligoninę, kur prabuvo apie dešimtmetį ar ilgiau. Per tą laiką šizofrenija beveik nė kiek nepagerėjo. Galiausiai ji paliko ligoninę ir persikėlė į Čangdoko rūmus, kuriuose gimė. Nuo tada ji retai buvo matoma už rūmų sienų. Princesė gyveno atsiskyrusi nuo kitų, o XX a. 8–9 dešimtmečiais, šalyje sparčiai vystantis ekonomikai, vykstant perversmams, demokratiniam judėjimui ir Olimpinėms žaidynėms, visuomenė beveik pamiršo apie vis dar gyvą, bet vis labiau senstančią paskutinę Džiosono dinastijos princesę. 1989 m. balandžio 21 d., būdama 78 metų, pragyvenusi visus savo brolius ir seseris, Dokje savo rūmuose mirė. Jos psichinei būklei pablogėjus, ji susirgo gripu, kuris komplikavosi į plaučių uždegimą (pneumoniją) ir galiausiai mirtį. Tik nedidelė istorija, informuojanti visuomenę apie princesės mirtį, buvo publikuota laikraštyje (Chun 2005).

Populiariojoje kultūroje

Nors Dokje buvo paskutinė Korėjos imperijos princesė, tačiau ilgą laiką net ir po savo mirties didelio žmonių susidomėjimo nesulaukė. Visuomenė atkreipė dėmesį į jos liūdną gyvenimą tik 2009 metais, išleidus apie ją romaną. Šio romano Princesė Dokje autorė Kvona Bijong buvo įkvėpta parašyti apie Dokje tada, kai aplankė Cušimos salą, vietą, kurioje princesė ištekėjo. „Turėjau parašyti istoriją apie Dokje iškart, kai su ja susipažinau. Negalėjau nustoti galvoti apie princesę, kuri gimė karališkojoje šeimoje, bet negalėjo gyventi kilmingo gyvenimo ir visų buvo užmiršta,“ – teigia autorė savo knygoje. Išleidus šį istorinį romaną, jis tapo bestseleriu keturias savaites iš eilės visuose didžiuosiuose šalies knygynuose (Chung 2010). Tai taip pat yra pirmasis grožinės literatūros kūrinys apie princesę. Autorės teigimu, būtent ieškoti informacijos buvo sunkiausia, kadangi šios beveik nebuvo, tačiau K. Bijong džiaugiasi, kad dabar jos atsiranda vis daugiau (Lee 2010). Išleidus romaną atsirado ir daugiau darbų apie princesę. 2010 m. dainininkė Ho Džinsul korėjiečių ir anglų kalbomis išleido dainą The Rose of Tears (liet. „Ašarų rožė“), paremtą Princesės Dokje gyvenimu, o 2013 m. režisierius Song Čionmo pastatė apie ją miuziklą. Pagal Kvonos Bijong romaną 2016 m. buvo pastatytas filmas The Last Princess (liet. „Paskutinė princesė“), kuriame pagrindinį princesės Dokje vaidmenį atliko dvi gerai Pietų Korėjoje žinomos aktorės Kim Sohjun ir Sona Jedžin. Filmas sulaukė daug teigiamų atsiliepimų iš kritikų. Song Sojong iš leidinio Korea JoongAng Daily pagyrė filmą už tai, kad jis buvo „pakankamai įdomus, kad išlaikytų auditorijos dėmesį nuo pradžios iki pabaigos“. Ji taip pat pastebėjo, kad didžiausias filmo privalumas yra tas, jog jis sudomina auditoriją tiek, kad norisi sužinoti daugiau apie princesę Dokje (Sung 2016).

Naudota literatūra

  1. Chun, S. J. 2005, „[THIS WEEK IN HISTORY]A life of tears and regret for last Korean princess“, Korea Joongang Daily. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9 d.].
  2. Chung, A. Y. 2010, „Life of Joseons Last Princess Revisited“, The Korean Times. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 5 d.].
  3. KBS World Radio 2014, „Musical “Deokhye, The Last Princess”“, KBS World Radio. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 5 d.].
  4. Lankov, A. 2007, „Marriage of Convenience“, The Korean Times. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9 d.].
  5. Lee, C. 2010, „Late Joseon Princess Deokhye’s life revealed“, The Korean Herald. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 5 d.].
  6. Sung, S. Y. 2016, „Hur Jin-ho talks finding muse other than heartbreak: Director says life of the ‘Last Princess’ was too emotional not to tell“, Korea JoongAng Daily. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 19 d.].
  7. Yun, S. Y. 2016, „Tragic life of Korea’s last princess on screen“, The Korean Times. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9 d.].
0 votes