Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Princesė Dokje

Princesė Dokje

Princesė Dokje (kor. 덕혜옹주 Deokhye Ongju) buvo paskutinė Džiosono dinastijos (13921910 m.) atstovė. Tragiška jos gyvenimo istorija (dar vaikystėje princesė prievarta išvežta į Japoniją ir ten laikyta daugybę metų) atspindi liūdną paskutinės Korėjos monarchijos pabaigą.

Ankstyvasis gyvenimas

Dokje gimė 1912 m. Čangdoko rūmuose (창덕궁 Changdeokgung, liet. „klestinčių dorybių rūmai“) Seule. Ji buvo jauniausia senstančio karaliaus Godžiongo (고종 Gojong) ir jo sugulovės dukra (vėliau Godžiongas susilaukė ir daugiau vaikų, bet nė vienas jų ilgai neišgyveno). Tuo metu Korėja jau buvo tapusi Japonijos kolonija ir jokių galių nebeturintis karalius gyveno nuošaliai savo rūmuose. Daugiausia dėmesio Godžiongas skyrė šeimai, o Dokje, gimusi jam esant daugiau nei 60-ies metų, buvo ypač mylima. Princesė viena iš nedaugelio sugebėdavo karalių pralinksminti. Ji ne tik buvo jauniausia šeimoje, bet ir panašiausia į tėvą. Šios merginos gimimo proga Godžiongas iškėlė didelį vakarėlį (joks Džiosono karalius dėl savo naujagimės princesės to anksčiau nebuvo daręs) ir specialiai jai įsteigė darželį Doksu rūmuose (덕수궁 Deoksugung), kad galėtų kiekvieną dieną ją lankyti. 1919 m. karalius suplanavo slaptas sužadėtuves tarp princesės Dokje ir Kim Džanghano, jis buvo teismo valdininko Kim Hvangdžino sūnėnas (Chung 2010). Šiomis sužadėtuvėmis Godžiongas stengėsi apsaugoti dukrą nuo japonų, tačiau Japonijai įsikišus sužadėtuvės iširo. Kim Hvangdžinui nebebuvo leista įeiti į Doksu rūmus, o karalius Godžiongas tais pačiais metais netikėtai ir neaiškiomis aplinkybėmis mirė. Po tėvo mirties iš pradžių mergaite rūpinosi jos brolis ir įpėdinis – karalius Sundžiongas, – tačiau 1925 m. trylikmetė princesė išvežta į Japoniją, tvirtinant, kad ten ji galės tęsti mokslus. Visa karališkoji šeima buvo perkelta į Tokiją, kur jie greitai tapo Japonijos įkaitais (Chun 2005).

Gyvenimas Japonijoje

Atvykusi į Japoniją, jauna mergaitė patyrė šoką: staiga atsidūrė nepažįstamoje šalyje, kur jautėsi vieniša, neturėjo, kuo pasikliauti. Manoma, kad būtent šis įvykis pirmą kartą stipriai paveikė princesės psichinę sveikatą. Tokijuje Dokje lankė mokyklą kartu su broliais, joje princesė buvo apibūdinama kaip tyli, atsiskyrusi ir silpna. Japonijoje privalomasis mokslas buvo svarbi valdžios strategijos dalis: manyta, kad Korėjos princai ir princesės taip bus „japonizuoti“ (Lankov 2007). 1929 m. atėjus žiniai apie motinos mirtį, princesei duotas laikinas leidimas aplankyti Korėją ir dalyvauti laidotuvėse. Po motinos mirties Dokje prasidėjo stiprūs nerviniai priepuoliai. Kai tik jai šiek tiek pagerėjo, Japonijos valdžia paskubomis nusprendė princesę ištekinti.

Princesei vyrą išrinko Japonijos imperatoriškųjų namų biurokratai. Nors Korėjoje sklido gandai, kad mergina buvo priversta tekėti už kuproto neūžaugos, iš tikrųjų 1931 m. ji susituokė su So Takejukiu (武志 Sō Takeyuki), Cušimos salos (対馬 Tsushima) lordo sūnumi (Chun 2005). Jis buvo ne imperatoriškųjų namų narys, o paprastas žmogus  nors ir seniausios, bet tikrai ne galingiausios ar įtakingiausios šeimos palikuonis. Viena priežastis lėmė, kad So Takejukis, So šeimos palikuonis, būtų laikomas tinkamu santuokos partneriu princesei. Šimtmečius santykiai su Korėja dažniausiai buvo tvarkomi Cušimos kunigaikščių, arba kitaip – daimio (大名 Daimyō), veikusių kaip Japonijos centrinės valdžios atstovai. Taigi vedybos su Korėjos princese buvo logiškas pasirinkimas. Be to, ši santuoka parodė Korėjos karališkosios šeimos padėtį: jie prilyginti ne imperatoriškųjų namų nariams, o vietos japonų aristokratams, valdžiusiems iš dalies nepriklausomus feodus (dabar juos kontroliuoja Tokijas). 1932 m. Cušimos saloje pastatytas paminklas, žymintis santuoką tarp Korėjos karaliaus Godžiongo dukros Dokje ir So klano, valdžiusio Cušimos salą beveik septynis šimtmečius, palikuonio So Takejukio. Pastačius paminklą, šių žmonių santuoka paskelbta „sąjungos“ ir „vienybės“ tarp Korėjos ir Japonijos simboliu. Vis dėlto japonai nenorėjo pripažinti, kad sąjunga tarp valstybių, kaip ir sąjunga tarp vaikino ir merginos, įvyko ne abipusiu noru (Lankov 2007). Nepaisant vyro pastangų, princesės santuoka nebuvo laiminga.

Nors galiausiai Dokje išsivystė psichinė liga (diagnozuota ankstyvoji demencija), ji vis tiek pastojo ir 1932 m. pagimdė dukrą. Mergaitė pavadinta Masae (正惠 Masae), arba korėjietiškai Džiongje (정혜 Jeonghye). Nors Dokje santuoka buvo nelaiminga, o gimdymas sunkus, ji savo dukrą mylėjo. Į Japoniją priverstinai perkelta princesė kentėjo nuo nervinių priepuolių, tačiau nėštumas ramino ir ji sugebėjo pasirūpinti, kad kūdikis būtų sveikas. Pasak miuziklo Deokhye, the Last Princess (liet. „Dokje, paskutinioji princesė“) režisieriaus Song Čionmo, nors princesės santuoka ir nebuvo tobula, kūdikis davė priežastį gyventi ir tiek jai, tiek vyrui simbolizavo viltį. Nėštumo metu Dokje labai rūpinosi savimi ir kūdikiu, o devyni laukimo mėnesiai jai tikriausiai buvo pats laimingiausias laikotarpis Japonijoje (KBS World Radio 2014). Vis dėlto po gimdymo trapi princesės psichinė būklė vėl pablogėjo, prasidėjo depresija, galiausiai buvo diagnozuota šizofrenija. Dėl ligos ji kartais negalėdavo atpažinti net savo vyro ar dukros. 1945 m. Japonijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą ir Amerikos kariniam režimui areštavus japonų aristokratų turtus, Dokje vyras tapo beturčiu ir jų santuoka neteko prasmės. Dėl prastos Dokje psichinės būklės Takejukis nusprendė uždaryti ją į psichiatrijos ligoninę — taip Dokje buvo atskirta nuo savo vaiko ir palikta vyro. Istoriniuose šaltiniuose randama informacijos, kad 1956 m. jos dukra Džiongje dingo (tuo metu princesė vis dar laikyta psichiatrijos ligoninėje). Apie šį įvykį sklandė daug gandų, tačiau iki šiol nežinoma, kas tiksliai nutiko Džiongje. Vieni sako, kad ji nužudyta, kiti – kad nusižudė, o treti – kad mergina tiesiog nusprendė pradingti. Po nelaimingos santuokos, kuri 1953 m. nutraukta Dokje oficialiai išsiskyrus, princesę stipriai paveikė žinia apie dingusią dukrą, sveikata dar labiau pablogėjo. Per 15 m., praleistų ligoninėje, Dokje tapo apgailėtina, ją visi pamiršo ir nebesirūpino.

Grįžimas į Korėją

Japonijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, Korėja buvo išvaduota, tačiau šis įvykis princesei neturėjo didelės reikšmės: ji negalėjo susigrąžinti prarasto gyvenimo, nes Džiosono dinastijos jau nebebuvo. Vis dėlto Dokje troško sugrįžti į gimtinę, tačiau jos prašymas naujos šalies valdžios buvo atmestas. 1948 m. Korėjai tapus respublika, pirmajam prezidentui Li Singmanui (이승만 Lee Seungman) nepatiko idėja leisti iš Japonijos išvykti likusiems karališkosios šeimos nariams – baimintasi galimo politinio chaoso. Prasidėjus Korėjos karui (1950–1953 m.) princesės viltis sugrįžti namo dar labiau sumažėjo. Vis dėlto po 1961 m. karinio perversmo naujoji valdžia išdavė leidimą išvykti (Chun 2005) – po 37 m., praleistų Japonijoje, 1962 m. princesė pagaliau sugrįžo į gimtinę. Nors Dokje psichinė būsena buvo nestabili, princesė tiksliai prisiminė karališkųjų rūmų etiketą (Chung 2010). Iš pradžių Dokje nuvežta į Seulo universitetinę ligoninę, kur prabuvo apie dešimtmetį ar ilgiau. Per tą laiką šizofrenijos sukelta būklė beveik nepagerėjo. Galiausiai princesė paliko ligoninę ir persikėlė į Čangdoko rūmus, kuriuose buvo gimusi. Nuo tada ji retai matyta už rūmų sienų – princesė gyveno atsiskyrusi, o XX a. 8–9 deš. šalyje sparčiai vystantis ekonomikai, vykstant perversmams, demokratiniam judėjimui ir Olimpinėms žaidynėms, visuomenė beveik pamiršo apie vis dar gyvą, bet greitai senstančią paskutinę Džiosono dinastijos princesę. 1989 m. balandžio 21 d., sulaukusi 78 m. ir pergyvenusi visus brolius bei seseris, savo rūmuose Dokje mirė. Pablogėjus psichinei būklei, princesė susirgo gripu ir mirė nuo jo komplikacijos – plaučių uždegimo (pneumonijos). Apie princesės mirtį visuomenė buvo informuota tik trumpu, laikraštyje publikuotu pranešimu (Chun 2005).

Populiariojoje kultūroje

Nors Dokje buvo paskutinė Korėjos imperijos princesė, tačiau net ir mirtis nepaskatino visuomenės daugiau pasidomėti šios princesės asmenybe ir likimu. Tik 2009 m. išleidus apie ją romaną, visuomenė atkreipė dėmesį į tragišką princesės gyvenimą. Romano Princesė Dokje autorei Kvonai Bijong įkvėpimas rašyti apie Dokje kilo aplankius Cušimos salą – vietą, kurioje princesė ištekėjo. „Turėjau parašyti istoriją apie Dokje iškart, kai su ja susipažinau. Negalėjau nustoti galvoti apie princesę, kuri gimė karališkojoje šeimoje, bet negalėjo gyventi kilmingo gyvenimo ir buvo visų užmiršta,“ – knygoje teigia autorė. Didžiuosiuose šalies knygynuose šis istorinis romanas keturias savaites iš eilės tapo bestseleriu (Chung 2010). Ši knyga yra ir pirmasis grožinės literatūros kūrinys apie princesę. Kaip teigia autorė, sunkiausia buvo ieškoti biografinės medžiagos (informacijos labai trūko), tačiau K. Bijong džiaugiasi, kad dabar jos atsiranda vis daugiau (Lee 2010) – išleidus romaną parašyta ir daugiau darbų apie Dokje. 2010 m. dainininkė Ho Džinsul korėjiečių ir anglų kalbomis išleido dainą The Rose of Tears (liet. „Ašarų rožė“), paremtą princesės Dokje gyvenimu, o 2013 m. režisierius Song Čionmo pastatė apie ją miuziklą. 2016 m. pagal Kvonos Bijong romaną buvo sukurtas filmas The Last Princess (liet. „Paskutinė princesė“), kuriame pagrindinį princesės Dokje vaidmenį atliko dvi gerai Pietų Korėjoje žinomos aktorės Kim Sohjun ir Sona Jedžin. Kritikai šį filmą vertino teigiamai: Song Sojong (iš leidinio Korea JoongAng Daily) džiaugiasi, kad filmas yra „pakankamai įdomus, kad išlaikytų auditorijos dėmesį nuo pradžios iki pabaigos“. Taip pat ji pastebėjo, kad didžiausias filmo privalumas – gebėjimas sudominti auditoriją tiek, kad norisi daugiau sužinoti apie princesę Dokje (Sung 2016).

Naudota literatūra

  1. Chun, S. J., 2005. This Week in History. A life of tears and regret for last Korean princess. Korea Joongang Daily. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9 d.].
  2. Chung, A. Y., 2010. Life of Joseons Last Princess Revisited. The Korean Times. 2010 vasario 19. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 5 d.].
  3. Yun, S. Y., 2016. Tragic life of Korea’s last princess on screen. The Korean Times. 2016 rugpjūčio 2. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9 d.].
  4. KBS World Radio 2014. Musical „Deokhye, The Last Princess”. KBS World Radio. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 5 d.].
  5. Lankov, A., 2007. Marriage of Convenience. The Korean Times. 2007 rugpjūčio 2. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9 d.].
  6. Lee, C., 2010. Late Joseon Princess Deokhye’s life revealed. The Korean Herald. 2010 rugpjūčio 8. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 5 d.].
  7. Sung, S. Y., 2016. Hur Jin-ho talks finding muse other than heartbreak: Director says life of the ‘Last Princess’ was too emotional not to tell. Korea JoongAng Daily. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 19 d.].

 

Redagavo Kristina Tutlytė

2 votes