Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Haiku

Parašė Sigutė Bačinskaitė - 2015-05-31 - Japonija

Haiku (俳句) – specifinė japonų poezijos forma, sudaryta iš trijų eilučių, 17 skiemenų. Nepaisant to, kad eilėraštis yra toks trumpas, jis yra visiškai baigtas kūrinys. Pirmoji ir trečioji eilėraščio eilutė turi po penkias moras, o antroji – septynias (mora – tai garso vienetas, kuris prilyginamas skiemeniui (literarydevices.net). Haiku eilėraščiuose nenaudojamas rimas, išskyrus atsitiktinius atvejus arba vidinius rimus bei aliteracijas, susidarančias savaime, kiekvienam japonų kalbos skiemeniui baigiantis viena iš penkių balsių arba raide „n“, kuri skaitoma atskiru skiemeniu ir tariama taip, lyg po jos būtų balsis (proin.ktu.lt). Haiku yra laikomas viena svarbiausių tradicinės poezijos rūšių Japonijoje. Nuo senų laikų buvo painiojami terminai haiku, hokku ir haikai. Terminas hokku (発句) pažodžiui reiškia „pradžios posmą“ − tai tarsi atidarymo strofa. Haikai (俳諧) yra tradicinės japonų poezijos rūšis, šiek tiek panaši į haiku, tačiau haikai ilgis ir skiemenų skaičius skaičiuojami truputį kitaip nei...

Daugiau

Japoniški kardai

Parašė Eglė Žvirblytė - 2015-05-31 - Japonija

Japoniški kardai (日本刀 nihontō) yra Japonijoje kaldinami kardai. Yra labai daug japoniškų kardų rūšių, kurios skiriasi dydžiu, forma, naudojimo paskirtimi ir kaldinimo metodais. Kadangi japoniški kardai buvo sukurti koviniams tikslams, pasikeitę kovos metodai turėjo įtakos ir paties kardo esybei. Pastebimiausias pokytis − kardo forma. Iš jos galima nustatyti, kokio senumo kardas, kada nukaldintas. Keičiantis istorijos periodams kito ne tik kardų forma, bet ir išvaizda. Istorija Keičiantis eroms ir valdovams, japoniški kardai kito kartu su jais. Kiekviena era turėjo savo garsiausių karių ir kardų, kurie padėjo kautis mūšiuose. Tokie japoniški kardai, kokius žinome šiandien, su giliu, grakščiu linkiu, viengubais ašmenimis su ketera, yra kilę iš šinogi-dzukuri kardų kaldinimo stiliaus; tai vadinamieji čokuto ar tači kardai (Ngayama 1997, p. 15). Šinogi-dzukuri kardų kaldinimo stilius išsivystė iš kiriha-dzukuri stiliaus. Kardo keteros linija buvo perkelta arčiau bukosios kardo dalies, ašmenys daromi aštresni, bet kartu...

Daugiau

Edo laikotarpio kultūra

Parašė Emilija Pilipavičiūtė - 2014-04-13 - Japonija

Edo laikotarpis, dar vadinamas Tokugavų laikotarpiu, Japonijoje truko nuo 1603 m. iki 1867 m. Tokugavų šiogūnato įkūrėjas buvo Tokugava Iejasus. Šis laikotarpis pavadintas pagal tuometinę sostinę Edą (dabartinis Tokijas). Nors Edo laikotarpiu Tokugavos šiogūnai ribojo ryšius su užsienio šalimis ir Japonija buvo izoliuota, tačiau kaip tik tada labai suklestėjo kultūra. Edo laikotarpis taip pat laikomas amatų aukso amžiumi. Žmonės siekė malonumų ir aktyviai kūrė naujas kultūros formas. Dauguma nekilmingų žmonių skaitė knygas, lankėsi teatruose, kai kurie net rašė haiku (俳句), domėjosi muzika, mokėjo groti įvairių žanrų kūrinius (Nishiyama 1997, p. 8–9). Šiuo laikotarpiu daug dėmesio skirta kultūrai. Šiogūnatas siekė kontroliuoti kultūrinį judėjimą Japonijoje, tačiau visiškai to padaryti nepavyko. Suklestėjus pirklių luomui, išaugo populiariosios miesto kultūros poreikis. Didėjantis miesto kultūros populiarumas rodė šio laikotarpio meno tendencijas. Edo laikotarpiu išpopuliarėjo kabukio teatras, haiku poezija, tapyba. Dailė Edo laikotarpiu pakito menininkų padėtis visuomenėje....

Daugiau

Japonų muzikos instrumentai

Parašė Aida Vencevičiūtė - 2014-04-13 - Japonija

Tradiciniai japonų muzikos instrumentai – tai instrumentai, per ilgą laiką išsivystę ir tapę išskirtiniais Japonijoje. Nepaisant didelių pokyčių visuose Japonijos visuomeninio gyvenimo aspektuose, įskaitant ir vakarietiškos muzikos priėmimą, vis dar išlieka tradicinės muzikos kultūros svarba šiuolaikinei Japonijai. Didelė dalis tradicinių japonų instrumentų išlaikė savo originalų pavidalą ir paskirtį (Blades 2005, p. 122). Iki VII a. Japonijoje muzika buvo vadinama kagura (神楽 „dievų muzika“)ir glaudžiai siejama su ritualų bei rūmų kultūra. Nuo VII a. Japonija pajuto kinų, korėjiečių, indų, Indonezijos tautų muzikos įtaką. VIII a. pradžioje paplito ir ypač suklestėjo Heiano periodu (894–1192) tradicinis rūmų muzikos žanras gagaku (雅楽). Edo periode (1603–1868) išpopuliarėjo instrumentai koto (箏), šiamisenas (三味線 shamisen), šiakuhači (尺八) (tapo soliniais) ir su jais susiję muzikiniai žanrai: kamiuta (久米歌, trumpas vokalinis ciklas), džiuta (地歌, 地唄, instrumentinis muzikos žanras), danmono (段物, laisvosios variacijos). Instrumentinės muzikos tradicijas puoselėjo dvi pagrindinės mokyklos: Ikutos mokykla (įk. ~1700...

Daugiau

Dziudo

Parašė Ernestas Petkevičius - 2014-04-13 - Japonija

Dziudo (柔道 jūdō, reiškia „švelnus kelias“) yra modernus kovos menas, kovinis ir olimpinis sportas. Atsirado Japonijoje 1882 m. Džigoro Kano (嘉納治五郎) dėka. Nuo kitų kovos menų dziudo skiriasi tuo, kad varžovas įvairiais būdais smaugiamas, parmetamas, parverčiamas ant žemės, užlaužiamos jo kūno dalys. Kilmė Dziudo atsirado džiudžiucu kovos meno pagrindu. Pastarasis atsirado XV a. ir buvo žymus tuo, kad jį naudojo samurajai, dažniausiai norėdami nuginkluoti priešininką plikomis rankomis. Siekdamas, kad dziudo suklestėtų, Džigoras Kanas turėjo kažką iš esmės pakeisti ir atskirti jį nuo džiudžiucu. Pagrindinis dziudo principas yra maksimalus veiksmingumas minimaliomis pastangomis. Kitaip tariant, nesistengti atremti pajėgesnio priešo, o panaudoti jo jėgą prieš jį patį. Dziudo turi ir platesnį, filosofinį supratimą, paverčiantį dziudo iš kovos meno į „kovos kelią“. Kanas pašalino technikas, nesuderinamas su šiuo principu, ir pabrėžė veiksmingumo svarbą atliekant techniką (Kano, 1986, p. 18). Dziudo kaip sporto istorija Varžybos yra neatsiejamas...

Daugiau
Rodomas puslapis 10 iš 12« Pirmas...89101112