Secubunas

Secubunas (jap. 節分, Setsubun) – tai Japonijoje vykstanti šventė, skirta sutikti naują pavasario sezoną. Šventė vyksta tarp vasario 2 ir 4 dienos, yra švenčiama kaip viena iš pavasario festivalio (jap. 春祭り harumatsuri) dalių.

Kilmė ir istorija

Secubuno atsiradimas siejamas su VIII a. iš Kinijos į Japoniją atvežta tsuina (追儺) tradicija. Tai ceremonija, skirta piktųjų dvasių išvarymui prieš sutinkant pavasario sezoną. Per pačią ceremoniją atliekamas šokis bandant atsikratyti piktųjų dvasių, o atlikėjai turi dėvėti ypatingas čido kaukes (jap. 治道 chidou), kad įbaugintų dvasias ir jas išvytų. Iš pradžių šeimos praktikavo ritualą savo namuose, bet bėgant laikui ši tradicija buvo išplėtota ir atliekama įvairiose šventyklose.

Paskirtis

Šventės paskirtis – atsisveikinti su prabėgančia žiema, taip pat išvaryti visas praėjusių metų nesėkmes, laimingai ir sėkmingai sutikti ateinantį šiltąjį metų laiką. Kultūrine prasme tai reiškia, kad per visą praeitą sezoną sukaupta daug neigiamos energijos, o Secubuno paskirtis yra jos atsikratyti, kad naujasis sezonas būtų sėkmingas. 

Papročiai

Svarbiausias šios šventės objektas yra skrudintos sojų pupelės (jap. 福豆 fukumame). Jos naudojamos siekiant atbaidyti piktąsias dvasias. Per Secubuną šeimos nariai pro savo priekines duris meta saujas šių pupelių. Pati pupelių metimo praktika vadinasi mameki (jap. 豆撒き mameki). Piktosios dvasios negali pakęsti šių pupelių, manoma, kad tai jas atbaido. Atbaidant piktąsias dvasias yra tikima, kad artėjantys metai bus laimingi.

Kartais sojų pupelės yra suvalgomos arba naudojamos įvairiuose patiekaluose. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad sojų pupelės atbaido piktąsias dvasias dėl to, kad yra siejamos su vasara ir ugnies elementu. Šintoizmo religijoje ugnis yra galingiausias elementas. Sakoma, kad ugnies elementas turi galią sujungti gyvųjų ir dvasių pasaulius, arba, kitaip sakant, „atidaryti įėjimą tarp dviejų pasaulių“. Ugnies elementas yra kenksmingas piktosioms dvasioms, nes ugnis jas naikina; dar ugnis simbolizuoja motyvaciją keistis ir keliauti toliau. „[…] nėra taip, kad objektai, skirti kremavimui, nebėra naudingi, bet kad jie yra matomi kaip kažkas, kas jau atliko savo vaidmenį šioje egzistencijos pusėje ir privalo dabar rituališkai pereiti į kitą pusę, su ugnimi esančiu galingu elementu, kuris atveria tą įėjimą.“ (Kwansei Gakuin universitetas, 2014).

Piktosios dvasios, kurios atlieka pagrindinį vaidmenį per Secubuną, yra oni (jap. 鬼; oni). Tai jokajai (jap. 妖怪, youkai), kuriuos galima būtų palyginti su vakarietiškais demonais, troliais ir žmogėdromis. Šie padarai dažniausiai vaizduojami kaip raguoti netvarkingi milžinai, jie japonų kultūroje paprastai atlieka antagonisto vaidmenį. Medijose, pasakose ir mituose šie padarai beveik visada užkerta kelią herojams ir savanaudiškais tikslais pasinaudoja nekaltais žmonėmis, taip pat vaizduojami mintantys žmogiena. Dėl blogos reputacijos ir neigiamos įtakos per Secubuno festivalį oni buvo pradėti naudoti kaip piktųjų dvasių atstovai.

Kaip ir per daugelį kitų švenčių, per Secubuną valgomi tam tikri patiekalai. Vienas iš populiariausių yra eho maki (jap. 恵方巻, ehoumaki, (šis pavadinimas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „kelio į sėkmę ritinys“). Tai įprastas sušis, tačiau gana didelis. Sakoma, kad jeigu visą suvalgysi, tai atneš sėkmės artėjančiais metais. Valgydamas turi tylėti ir žiūrėti tik viena kryptimi – kryptį lemia tų metų laimės dievas. Japonų mitologijoje egzistuoja Septyni laimės dievai (jap. 七福神, shichifukujin), jie, tikima, atneša sėkmę. Pats sušio ritinėlis padaromas naudojant septynis skirtingus ingredientus, iš kurių kiekvienas simbolizuoja vieną iš dievų.

Šaltiniai

1. Livejapan.com, 2021, “What is Ehomaki? Introducing the Lucky Direction for Setsubun 2021, and Where to Buy It!”, prieiga per internetą čia [žiurėta 2021.11.19].
2. Casal, U, A., 1957. Beans and the Setsubun festival of Japan, vol.22, 75-99 psl., prieiga per internetą čia [žiurėta 2021.11.06].
3. Kwansei Gakuin Universitetas, 2014. “The Ritual Significance of Purification Practices in Japan” vol.19, prieiga per internetą čia [žiurėta 2021.11.06].
4. Rogers, G., 2019. “Setsubun – the Japanese Bean-Throwing Festival”, priega per internetą čia [žiurėta 2021.11.06].
5. Sosnoski, D. “Introduction to Japanese Culture”, prieiga per internetą čia [žiurėta 2021.11.06].

Redagavo Alina Samochvalova