Dziuejuanas

Dziuejuanas, arba kakuenas (kin. 玃猿 jué yuán, jap. カク猿 kakuen), – tai Kinijos Sičuano, Junanio regionų ir Japonijos mitologinis padaras. Šie mitiniai gyvūnai taip pat vadinami dziue, kaku (玃 jué, kaku), dziuefu (玃父 jué fù), dzia (猳 jiā), dziaguo / kakoku (猳國 jiā guó, kakoku), mahua, baka (馬化 mǎhuà, baka). Dziuejuanai gana panašūs į beždžiones ir garsėjo tuo, kad grobdavo ir išniekindavo moteris.

Įvairiuose šaltiniuose pateikiami aprašymai
Kinijos rašytojo Li Šidženo medicininėje knygoje „Bencao Gagmu“ (本草綱目 Běncǎo gāngmù) dziuejuanai (šioje knygoje vadinama dziue, dziuefu) aprašomi kaip itin didelės beždžionės, turinčios tam tikras gyvenimo stadijas. Pvz.: mihou (獼猴 míhóu), kuri išgyvenusi 800 metų tampa juanu (猨 yuán), tada išgyvenusi dar 500 metų pasiekia dziue stadiją ir tada gali gyventi dar 1000 metų.

Taip pat knygoje „Bencao Gangmu“ rašoma, kad šie mitiniai padarai paprastai pamatomi tik tada, kai būna subrendę, turi tamsiai mėlynos spalvos kailį, vaikšto taip pat kaip žmonės – stačiomis – ir dažnai pagrobia kokius nors žmonių daiktus ar netgi pačius žmones. Tarp šių mitologinių būtybių nebūdavo nė vienos moteriškosios lyties atstovės, todėl šios beždžionės grobdavo ir prievartaudavo moteris tam, kad pratęstų savo giminę.

Pasak antgamtinių tyrimų veikalo „Nemirtingieji“ (搜神記 Sōu shén jì) ir knygos „Gamtos istorijos“ (博物志 Bówù zhì)  (šiuose veikaluose pateikiami pavadinimai dziuejuanas, dziaguo ir mahua), šie mitologiniai padarai gyveno pietvakariuose, Šu (Shu) kalnuose, buvo septynių šaku aukščio (1,6 m), vaikščiojo kaip žmonės ir gyveno savo kaimuose viduryje kalnų. Jeigu kur nors netoli jų gyvenamosios vietos eidavo žmogus, jie pagal kvapą sugebėdavo atskirti lytį, ir jeigu praeivis būdavo moteris, tada ją pagrobdavo. Su pagrobtąja susilaukdavo vaikų ir taip pratęsdavo dziuejuanų giminę. Jeigu moteris negalėdavo susilaukti vaikų, jos vis tiek nepaleisdavo, ją laikydavo nelaisvėje tol, kol pati pradėdavo elgtis kaip beždžionė ir prarasdavo bet kokį norą ištrūkti.

Moterys, kurios dziuejuanams pagimdydavo palikuonį, būdavo paleidžiamos atgal pas žmones jo auginti. Jeigu moteris neaugindavo ir neprižiūrėdavo vaiko, būdavo nužudoma, todėl paprastai moterys iš baimės mirti augindavo vaikus. Iš pradžių vaikas būdavo tarpinės išvaizdos tarp žmogaus ir dziuejuano, bet užaugęs tapdavo visiškai neatskiriamas nuo paprasto žmogaus. Kadangi pagal tradiciją vaikui turi būti suteikiama tėvo pavardė, o tėvas nežinomas, vaikas gaudavo laikiną pavardę Jangas (楊 Yáng). Šu regione, kur labai daug žmonių turi pavardę Jangas, sakoma, kad jie visi yra dziuejuanų palikuonys.

Knygoje „Idziandži“ (夷堅志 Yí jiān zhì), parašytoje Pietinių Songų dinastijos laikais, pasakojama legenda apie upę kalnuose, prie kurios naktimis atsirasdavo paslaptingas vyras. Jis kiekvieną praeivį pernešdavo ant nugaros į kitą krantą ir niekada žmonėms neatskleisdavo, kodėl taip darąs. Tačiau vienas žmogus vardu Huangdunlis (黄敦立 Huángdūnlì) pasakė, kad už pernešimą per upę jis atsidėkos ir už tai perneš jį per upę. Jam atsisakius, Huangdunlis jį prievarta pernešė per upę, pašvietė žibintu ir šviesoje tasai paslaptingas vyras pavirto į dziuejuaną. Iškart po to dziuejuaną užmušė ir sudegino.

Panašios istorijos
Knygoje „Dievų mistika“ (神異經 Shényì jīng) pasakojama apie padarus, gyvenančius vakaruose ir vadinamus čou (綢 chóu). Jie buvo maždaug asilo dydžio, atrodė kaip beždžionės ir buvo tik vyriškosios lyties, tad grobdavo moteris, kad šios pagimdytų jiems palikuonių.

Japonijoje Edo laikotarpiu taip pat buvo tikima didelių beždžionių egzistavimu. Knygoje „Vakan Sansai Dzue“ (Wakan Sansai Zue) aprašomas padaras kuronbo (黒ん坊 kuronbō), kuris gyvena giliai Hidos ir Mino kalnuose. Kuronbo – didelis, juodas, beždžionę primenantis padaras, ilgais plaukais ir vaikštantis kaip žmogus. Manyta, kad šios mitologinės būtybės gali suprasti žmonių kalbą ir sugeba skaityti mintis, todėl, net ir norint šį padarą užmušti, tai neįmanoma, nes jis paspruks, vos apie tai pagalvojus.

Apie kuronbo taip pat užsimenama esė „Kiova Dzaki“ (享和雑記 Kyōwa Zakki). Šiame kūrinyje pasakojama, kad Mino provincijoje moteriai, gyvenančiai ant Sendžio upės kranto, vieną naktį pasirodė keistas vyras, jis stengėsi su ja pabendrauti. Šiam vyrui pasirodžius kitą naktį, moteris jam įpjovė su pjautuvu ir šis išsigandęs pabėgo. Kitą dieną kaimo gyventojai nusekė kraujo pėdsakais, kurie vedė pro medkirčio Dzanbei namus, o pro juos tolyn į kalnus. Kadangi Dzanbei žinojo apie kurunbo padarą, o po to įvykio jis daugiau nepasirodė, žmonės ėmė kalbėti, kad visas tas nutikimas yra kurunbo veikla.

„Kiova Dzaki“ autorius nustatė, kad „Bencao Gangmu“ knygoje aprašomas dziuejuanas yra labai panašus į „Vakan Sansai Dzue“ aprašomą kuronbo. Taigi, galima teigti, kad dziuejuanas ir kuronbo yra tas pats mitologinis padaras, tik skirtingai vadinamas. Edo laikotarpio veikale apie mitologinius Japonijos padarus „Kondžiaku Gadzu Dzoku Hiakki“ (今昔画図続百鬼 Konjaku Gazu Zoku Hyakki) dziuejuanas vadinamas satori (覚).

Šaltinių sąrašas:

Wikipedia, 2015 Jueyuan (mythology), prieiga per internetą <http://en.wikipedia.org/wiki/Jueyuan_%28mythology%29 >. [žiūrėta 2015 m. balandžio 23 d.]Wikipedia, 2015 Jué yuán 玃猿 prieiga per internetą < http://zh.wikipedia.org/wiki/%E6%94%AB%E7%8C%BF>. [žiūrėta 2015 m. balandžio 23 d.]Wikipedia, 2015 Jueyuan, prieeiga per internetą <http://megamitensei.wikia.com/wiki/Jueyuan>
[žiūrėta 2015 m. balandžio 23 d.]

Redagavo Gabija Daktariūnaitė