Džou Enlajus

Džou Enlajus (kin. 周恩来 Zhōu Ēnlái) (1898–1976) – per savo gyvenimo laikotarpį užėmė šias pareigas: Kinijos Liaudies Respublikos ministras pirmininkas nuo 1949 m. iki pat savo mirties 1976 m.; 1949–1958 m. taip pat buvo pirmasis užsienio reikalų ministras 1949 – 1958 m. Džou Enlajus šias pareigas ėjo kartu su to meto šalies vadovu Mao Dzedongu (kin. 毛澤東 Máo Zédōng).

Jaunystė

Džou Enlajus gimė Huaiane (kin. 淮安 Huái’ān), Dziangsu (kin. 江苏 Jiāngsū) mieste aristokratiškoje šeimoje. Augdamas pas tetą, išmoko skaityti ir rašyti, vėliau pradėjo domėtis Kinijos literatūra ir opera. Iki dvylikos metų jį supo mokslo pasaulis, tačiau, kai berniukui buvo devyneri, mirė jo mama, o po metų – ir teta. Kadangi jo tėvas gyveno atskirai Hubejaus (kin. 湖北 Húběi) mieste, Džou su dviem jaunesniais broliais  išsikėlė gyventi pas tėvo jaunesnįjį brolį į Huaianą, tačiau ten pagyveno tik dvejus metus. Sulaukusiam dvylikos metų, Džou senelis pasiūlė persikelti gyventi pas jį į Mandžiūriją (kin. 满洲 Mǎnzhōu) Šenjango(kin. 沈阳 Shěnyáng) miestą. Būdamas keturiolikos, Džou pabrėžė savo motyvaciją mokytis, t. y. „tapti žmogumi, kuris ateityje prisiims sunkias šalies pareigas“ (Barnouin, Yu 2006, p. 14). Vėliau kartu su seneliu persikėlė į Tiandziną (kin. 天津 Tiānjīn), kur Džou su pagyrimu baigė Nankajaus (kin. 南开 Nánkāi) vidurinę mokyklą. Po to jis dvejus metus praleido Japonijoje, kur, kaip manoma, nieko nestudijavo, tačiau, biografų teigimu, marksistas, rašytojas ir ekonomistas Hadžimė Kavakamis (jap. 河上 肇 Kawakami Hajime) supažindino Džou su marksizmu (Leung, 2002). Džou grižo į Kiniją 1919 m., prieš Gegužės ketvirtosios incidentą. To meto studentai protestavo prieš silpną Kinijos vyriausybės silpną atsaką į Versalio sutartį, nes Japonijai leista pasilikti Kinijos Šandongo (kin. 山东 Shāndōng) teritorijas, kurios anksčiau (1914 m.) buvo perduotos Vokietijai. Pasak Leungo, Džou įstojo į Nankajaus universitetą ir ten jis pradėjo politinių darbų studijas: analizavo leidinius, komunistų bendrijas. 1920 m. jis išvyko į Prancūziją, 1922 m. čia įkūrė Europos Kinijos jaunimo komunistų partiją Europoje (Leung, 2002). 1924 m. Džou grįžo atgal į Kiniją.

Komunistų partijos veikėjas

Penktajame Kinijos komunistų partijos susitikime Džou tapo Centrinio komiteto politinio biuro naryiu. Po 1927 m. žlugusios sąjungos ir prasidėjus konfliktui tarp Kinijos komunistų partijos ir Kuomintango (kin. 國民黨 Guómíndǎng), komunistų partija dar bendradarbiavo su kairiaisiais Kuomintango atstovais, tačiau netrukus ir šie išdavė komunistus. Tuomet Džou tapo vienu iš sukilimo organizatorių – padėjo surengti Nančango (kin. 南昌 Nánchāng) sukilimą. Po katastrofiškų įvykių Nančange, Džou susirgo maliarija ir pasitraukė į Honkongą gydytis (Leung, 2002). 1928 m. Džou išvyko į Maskvą, į šeštąjį komunistų partijos susirinkimą, kur buvo pripažintas antru įtakingiausiu žmogumi. Pirmasis vietoje buvo Li Lisanas (kin. 李立三 Lǐ lìsān), tačiau 1931 m. Džou užėmė jo vietą. Grįžęs į Kiniją, prisijungė prie Mao Dzedongo ir Džu De (朱德 Zhū dé) Ruidžino (kin. 瑞金 Ruìjīn) mieste. Ten jie keletą metų kūrė naują armiją iš likučių po 1927 m. kas liko po Šanhajaus (kin. 上海, Shànghǎi) įvykių, kuomet Kuomintangas visiškai nugalėjo komunistus ir juos išvarė iš miesto. Džou prisijungė prie minėtų asmenų ir jam buvo patikėtos aukštos pareigos politikos ir kariuomenės klausimais. 1937 m. jis padėjo sujungti Kuomintangą ir Kinijos komunistų partiją, kad apsigintų nuo Japonijos. 1945 m. Japonijai pasidavus, Džou lydėjo Mao Dzedongą pas Kuomintango vadovą Čang Kai-šeką (kin. 蔣中正 Chiang Kai-shek) taikos sutarčiai sudaryti. Džou buvo vienas iš svarbiausių žmonių, dėl kurio 1947 m. atsinaujino pilietinsi karas, o Čang Kai-šekas prarado pasitikėjimą (Britannica, 2022) ir 1949 m. sausio 21 d., jis paliko savo prezidento pareigas, jas greitai perėmė naujasis Kuomintango prezidentas Li Dzongrenas (kin. 李宗仁 Lǐ Zōngrén). Pastarasis atmetė pasidavimo sutartį, kurią sudarė komunistų partija, ir tai lėmė prie komunistų partijos pergalę Kinijoje ir Kinijos Liaudies Respublikos sukūrimą (Leung, 2002).

Džou Kinijos Liaudies Respublikoje

Džou tapo Kinijos Liaudies Respublikos ministru pirmininku nuo 1949 m. Šias paregias ėjo iki pat savo mirties 1976 m., taip pat 1949–1958 m. buvo pirmasis užsienio reikalų ministras. 1954 m. jis buvo Kinijos liaudies politinės konsultacinės tarybos komiteto pirmininkas, o nuo 1956 m. – Kinijos komunistų partijos Centro komiteto politinio biuro nuolatinio komiteto narys (Spečiūnas, 2018). Jis taip pat atliko svarbų vaidmenį Korėjos kare, nes organizavo karinę pagalbą ir medžiagų tiekė medžiagas Šiaurės Korėjai. Džou taip pat palaikė Mao vykdytą kultūrinę revoliuciją ir visas kitas Mao idėjas. 1960 m. Džou atvyko į Indiją derėtis dėl valstybių sienų nesutarimo, tačiau kalbos niekur nevedė niekur ir po dvejų metų Kinijos Liaudies Respublika užpuolė Indiją. Kuomet Kinijoje vyko politinė krizė, Džou padėjo išvesti Kiniją iš izoliacijos, suartėti su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir įstoti į Jungtinių Tautų Organizacija. Taip pat jis atkūrė ir užmezgė naujus santykius su dešimtimis šalių (Leung, 2002).

Mirtis

Džou mirė 1976 m. sausio 8 d. nuo vėžio  būdamas 78-erių. Mao nedalyvavo jo laidotuvėse, Džou buvo kremuotas,  jo prašymu pelenai buvo išbarstyti įvairiose vietose Kinijos Liaudies Respublikos vietose (Leung, 2002).

Naudota literatūra

1. Barnouin, B., & Yu, C, 2006, Zhou Enlai: A political life. Chinese University Press.
2. Britannica, T. Editors of Encyclopaedia, 2022, Zhou Enlai.Encyclopedia Britannica. 2022 m. rugsėjo 14 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2022 m. spalio 28 d.].
3. Leung, P. ir Leung, E. P. 2002, Political leaders of modern China: A biographical dictionary. Greenwood Publishing Group.
4. Spečiūnas, V. 2018, Džou Enlai. Visuotinė lietuvių enciklopedija. 2018 m. rugsėjo 24 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2022 m. spalio 28 d.].

Redagavo: Wiktoria Czerlanis