Korėjos karas
Korėjos karas – tai 1950 m. birželį – 1953 m. liepą tarp Jungtinių Tautų (JT) ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) palaikomos Pietų Korėjos (arba Korėjos Respublikos) bei Sovietų Sąjungos ir Kinijos palaikomos Šiaurės Korėjos (Korėjos Demokratinės Liaudies Respublikos) vykęs karas. Šis konfliktas padalino Korėjos pusiasalį į Šiaurės Korėją ir Pietų Korėją. Tai buvo pirmasis ideologinio Šaltojo karo tarp JAV ir SSRS pasireiškimas atvira kova. Korėjos karas – kruviniausias XX a. antrojoje pusėje vykęs karas, jis pareikalavo daugiau nei 3 milijonų aukų (Hong 2008, p. 188).
Priežastys
Tai, kad 1945 m. rugpjūčio 15 d. Japonija pasidavė Antrajame pasauliniame kare, reiškė nepriklausomybę buvusiai jos kolonijai – Korėjai. Dar prieš Antrojo pasaulinio karo pabaigą Aljanso šalių sušauktuose susirinkimuose buvo aptariamas būsimos laisvos Korėjos likimas, tačiau karo laimėtojos nusprendė, kad su Korėja turi elgtis kaip su Japonijos sudedamąja dalimi (Olsen 2005, p. 55). Viena iš svarbiausių karą sukėlusių priežasčių buvo tai, kad prieš imperialistinės Japonijos okupaciją Korėja nesugebėjo suformuoti savo modernios valdžios ir priimti politinės sistemos. Tai buvo didžiausia Korėjos silpnybė (Olsen 2005, p. 58), todėl, vos atgavus nepriklausomybę, įsiveržusiai Sovietų Sąjungos armijai buvo nesunku įsteigti komunistinę valdžią. Jeigu JAV pasiūlymas padalinti Korėjos pusiasalį ties 38-ąja lygiagrete nebūtų sustabdęs sovietų fronto, netrukus visas pusiasalis būtų buvęs sovietų įtakoje. Todėl atsirado dvi Korėjos: pietinė dalis – okupuota JAV, šiaurinė – SSRS. Aljansas nebeturėjo aiškių tolesnių planų dėl Korėjos, todėl JAV, Anglijos ir SSRS vadovai susitiko Maskvoje ir sutarė suformuoti JAV ir SSRS Jungtinę komisiją, ji leido per 5 metus įkurti Korėjoje politinę sistemą (Lee 2012, p. 87). Šią 5 metams valstybę padalinančią sutartį ypač neigiamai priėmė gyventojai abiejose Korėjos pusėse (Lee 2012, p. 88).
Pagal JAV pageidavimą, 1947 m. lapkritį buvo priimtas nutarimas Pietų Korėjoje surengti demokratinius rinkimus ir oficialiai įkurti valstybę su nepriklausoma valdžia (Lee 2012, p. 88). Pietų Korėjos teritorijoje buvo susitelkę apie 2/3 gyventojų, todėl buvo manoma, kad vien Pietų Korėja turi teisę demokratiškai nulemti abiejų šalių likimą. Kai kurie Pietų Korėjos politikai prieštaravo šiam sprendimui, nes tikėjo, jog tai tik dar labiau suskaldys valstybę. 1948 m. pietuose buvo priimta demokratinė konstitucija ir įkurta Korėjos Respublika (Lee 2012, p. 89). Tačiau vos keliais mėnesiais vėliau Šiaurės Korėjoje irgi buvo priimta konstitucija ir patvirtintas Korėjos Demokratinės Liaudies Respublikos įkūrimas. Abi šalys skelbėsi, jog joms priklauso visas Korėjos pusiasalis, tačiau atskirai įkurtos skirtingos politinės sistemos tik dar labiau atskyrė ir supriešino tautą (Lee 2012, p. 90).
Istorija
1950 m. birželio 25 d. Šiaurės Korėja paleido pirmuosius artilerijos šūvius į Pietų Korėjos teritoriją. Šiaurės Korėjos komunistų partija telkė dideles pastangas užimti Pietų Korėjos sostinę, Seulą, nes tikėjosi, kad likusi Korėjos dalis bus kur kas lengviau palaužta. Staigus Šiaurės Korėjos įsiveržimas buvo netikėtas JAV, JT ir pačios Korėjos Respublikos kariuomenei. Šiaurės Korėjos kariuomenė turėjo geresnę karinę įrangą nei Pietų, nes Kinija ir Sovietų Sąjunga naująją sąjungininkę rėmė tankais, sunkiąja artilerija ir tūkstančiais patyrusių karo veteranų. Dėl šios priežasties Seulas sugebėjo gintis vos dvi dienas, kol buvo užimtas. Tuometinis JAV prezidentas Haris Trumenas (Harry S. Truman) reagavo iškart, jis suteikė leidimą tuometiniam JAV oro pajėgų generolui D. Makarturui (Douglas MacArthur) naudoti karinę jėgą prieš agresorių. Taip pat nedelsdamas kreipėsi į JT, ši organizacija pareikalavo, kad Šiaurės Korėja atitrauktų savo kariuomenę, ir pakvietė JT nares suteikti pagalbą Korėjos Respublikos pajėgoms. Iš viso 16 valstybių pasiuntė savo dalinius į pagalbą Pietų Korėjai. Daugiausiai karių pasiuntė JAV, tačiau po Antrojo pasaulinio karo kariuomenė buvo sumažinta, nemažai jos dislokuota Europoje ir okupuotoje Japonijoje, pasirengimo lygis buvo labai žemas (Seth 2011, p. 324). Todėl įsiveržus Šiaurės Korėjai, besiginantieji neturėjo kitos išeities kaip tik trauktis į pietus. Taigi Korėjos Demokratinės Liaudies Respublikos armija stabiliai stūmė frontą į pietus, liepos pradžioje užėmė Dedžiono (Daejon) miestą ir toliau judėjo link Busano (Busan), kur buvo atsitraukusi Korėjos Respublikos valdžia.
1950 m. rugpjūčio pradžioje besiginančios Pietų Korėjos pajėgos jau buvo atsitraukusios iki vadinamojo Busano perimetro (teritorija apytiksliai 50 km spinduliu nuo Busano). Tačiau tuo metu atvyko pakankamai JAV pastiprinimo, kad galėtų sulaikyti frontą nuo tolesnio judėjimo į pietus, todėl karas kurį laiką neprogresavo. Tuo metu generolas D. Makarturas, kuris vadovavo JT pajėgoms, priėmė prieštaringą sprendimą netikėtai išsilaipinti Korėjos pusiasalio vakarų pakrantėje prie Inčiono (Incheon) ir taip įkalinti Šiaurės Korėjos pajėgas. Nors Kinija ir Sovietų Sąjunga įspėjo Šiaurės Korėją apie galimą tokią ataką, bet jos pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pozicijas Busano perimetre. Dėl šios priežasties Pietų Korėjos ir JAV pajėgos nesunkiai atsikovojo Seulą ir sukėlė chaosą Šiaurės Korėjos pajėgose, jos iki rugsėjo pabaigos buvo visiškai pakrikusios. Jeigu JAV būtų nusprendusios palikti viską, kaip buvo prieš prasidedant karui, galėjo jį nutraukti tuo momentu, nes šis karas pareikalavo virš 100 000 pietų korėjiečių gyvybių, buvo sugriauta valstybės infrastruktūra, o Šiaurės Korėjos pajėgos palaužtos. Tačiau Pietų Korėjos ir JAV generolai nusprendė galutinai įveikti komunistinę Šiaurės Korėją, be to, atsirado Korėjos suvienijimo viltis, nes atrodė, kad nedaug trūko iki pergalės (Seth 2011, p. 325).
Kita vertus, JT palaikė tik gynimosi nuo Šiaurės Korėjos idėją, nes bijojo, kad karas gali išsiplėsti, kadangi tolesnėje karo raidoje galėjo tiesiogiai įsitraukti SSRS ir Kinija. Jau rugsėjo 30-ą dieną Pietų Korėjos pajėgos kirto 38-ąją lygiagretę, o spalio 7-ą dieną buvo išduotas neaiškiai suformuluotas JT leidimas visoms jų pajėgoms kirsti nustatytą ribą siekiant įvesti bendrą valdžią Korėjoje. Maždaug tomis dienomis Kinija pareiškė, kad savo pasienyje netoleruos JAV kariuomenės. Tačiau jau spalio 20-ąją jungtinė Pietų Korėjos pusę palaikanti kariuomenė žygiavo per didžiąją Šiaurės Korėjos dalį, o tuometinis Korėjos Respublikos prezidentas L. Sungmanas (Lee Seungman) triumfavo Šiaurės Korėjos sostinėje Pchenjane (Pyongyang). Būtent tada, kai atrodė, kad Korėja bus suvienyta, įsiterpė Kinijos pajėgos. Pačioje Kinijoje buvo prieštaravimų dėl galimybės tiesiogiai susiremti su JAV, bet Kinijos lyderis Mao Dzedungas (Mao Zedong) to nepaisė (Seth 2011, p. 326). Todėl netrukus jungtines JT pajėgas pasitiko daugiau nei milijonas kinų karių ir sovietų lėktuvai. Nuo to momento generolas D. Makarturas šį karą pavadino „visiškai nauju karu“, nes jis galutinai perėjo į tarptautinį lygmenį. Speiguotą žiemą, kuriai buvo nepasiruošusi, JT armija patyrė didžiulį pasipriešinimą, todėl turėjo trauktis atgal į pietus. Besitraukdama, patyrusi daug aukų ir nuostolių, Pietų Korėja 1951 m. sausį vėl prarado Seulą, jo valdžią perėmė komunistai. Tačiau netrukus Seulas buvo vėl atgautas ir fronto linija stabilizavosi maždaug ties 38-ąja lygiagrete, kare prasidėjo stagnacija.
Jau 1951 m. pradžioje pamačiusi, kad karas nebeprogresuoja, JAV pasiūlė Kinijai paliaubas. Tačiau dėl nuolatinių susirėmimų paliaubų nepasiekta. Situacija nesikeitė iki pat Stalino mirties 1953 m. kovą ir paaštrėjusios situacijos Kinijos viduje, dėl kurios ir Mao Dzedungas pakeitė strategiją Korėjos atžvilgiu. 1953 m. birželį, Sovietų Sąjungai taip pat pasiūlius paliaubas, prasidėjo rimtos derybos. Nepaisant įnirtingos Pietų Korėjos opozicijos, liepos 27 d. Panmundžiome (Panmunjom) buvo pasirašyta paliaubų sutartis. JT, Kinijos ir Šiaurės Korėjos sutarimu ties paskutine fronto linija buvo sukurta keturių kilometrų pločio demilitarizuota zona (DMZ). Nors Pietų Korėja dėl paliaubų buvo nusiteikusi priešiškai, bet galiausiai sutiko su nutarimais ir 1954 m. spalį pasirašė abipusę gynybos sutartį su JAV (Lee 2012, p. 111).
Pasekmės
Korėjos karas buvo tragiškas įvykis ir Šiaurės, ir Pietų Korėjoms. Bandymai suvienyti Korėją nepasiteisino, pasekmės buvo tragiškos ir destruktyvios. Žmonių aukų skaičius buvo neįtikėtinai didelis. Vien Pietų Korėjoje žuvusių ar sunkiai sužeistų, Šiaurės Korėjos pagrobtų ar dingusių be žinios karininkų ir civilių buvo apie 1,3 milijono. Dėl karo maždaug 1 000 000 vaikų tapo našlaičiais ir apie 600 000 moterų liko našlėmis. Sostinė Seulas buvo smarkiai suniokota, sugriauta pusė valstybės industrinės infrastruktūros ir trečdalis gyvenamųjų pastatų (Lee 2012, p. 111). Šiaurės Korėjoje iš viso suskaičiuota apie 1,5 mln. civilių ir karininkų aukų, taip pat dauguma šalies industrijos sunaikinta, o sostinė Pchenjanas sulygintas su žeme (Lee 2012, p. 112).
Buvo manoma, kad Korėjos padalinimas bus išspręstas karu, tačiau, po Korėjos karo praėjus keliems dešimtmečiams, abi šalys tapo visiškai skirtingos ir vis dar išlieka padalintos. Korėjos nutraukė visus tarpusavio diplomatinius santykius, karas oficialiai niekada nesibaigė, todėl įtampa tarp jų išliko. Abipusė panieka, grasinimai ir apsišaudymai nėra retas atvejis šių dienų Pietų ir Šiaurės Korėjų teritorijose.
Naudota literatūra
- Hong, S., M. 2008, Korea and the World, Hankuk University of Foreign Studies Press Center, Seoul.
- Lee, S., H. 2012, Korean history and culture, Chun Ang University press, Seoul.
- Olsen, E., A. 2005, Korea: The Divided Nation, Peager Security International, USA.
- Seth, M., J. 2011, A history of Korea: From Antiquity to the Present, Rowman & Littlefield press, USA.
Redagavo Arūnė Sabaliauskaitė
