Sokušinbutsu

Sokušinbutsu (jap. 即身仏 Sokushinbutsu) – tai Japonijoje IX a. susikūrusios šingono (jap. 真言宗 Shingon-shū) budistų sektos vienuolių mumijos, kurių pavadinimas sokušinbutsu, tiesiogiai išvertus, reiškia „Buda savame kūne“. Yra manoma, kad šie vienuoliai yra pasiekę nušvitimą, o jų sielos vis dar reziduoja kūne, todėl jie nėra mirę ir gali atsakyti į žmonių maldas (Clements, 2016; Pedretti, 2021). Jie laikomi šventaisiais ir jų kūnai, aprengti tradiciniais budistų apdarais, saugomi budistų šventyklose (Fujita et al. 2021). Jų perrengimo ceremonija kujo (jap. 開眼供養 kuyō) vykdoma kas 6–12 metų (Michiaki, 2022).

Japonijos mumijų ypatumas

Rytų Azijoje mirusių žmonių mumifikacija nebuvo dažnas reiškinys, tačiau, pavyzdžiui, Kinijoje, Jangdzės upės slėnyje, archeologai rado Hanų dinastijos mumijų, kurios, manoma, buvo apdorotos įvairiomis cheminėmis medžiagomis tam, kad kūnas būtų išsaugotas po mirties (Fujita et al., 2021). Taigi pomirtinės mumifikacijos atvejų buvo, tačiau Japonijoje šingono budizmo vienuoliai atlikdavo asketizmo praktikas, kurios leisdavo jų kūnams pradėti savimumifikacijos procesą dar esant gyviems, o po mirties tapti sokušinbutsu. Egzistuoja šaltinių, kuriuose teigiama, kad tokia savimumifikacija buvo praktikuojama ne tik Japonijoje, bet taip pat Kinijoje ir Tibete (Mahoney, 2021).

Tokių mumijų Japonijoje rasta 21, o dar 9 yra žinomos iš istorinių šaltinių (Clements, 2016). Daugiausia jų – Jamagatos prefektūroje (jap. 山形県, Yamagata-ken), teritorijose aplink Judono kalną (jap. 湯殿山 Yudono-san), nes šis kalnas buvo pagrindinė vienuolių asketų praktikos vieta. 16 iš visų mumijų yra sustingusios lotoso poza (Mahoney, 2021). Visiems sokušinbutsu buvo duoti nauji vardai, kurių galūnę sudarė kiniškas rašmuo, reiškiantis vandenyną, japoniškai tariamas „kai“. Taip buvo daroma siekiant pagerbti šingono budistų mokyklos įkūrėją, meistrą Kūkajų (jap. 空海 Kūkai), kuris buvo šių asketizmo praktikų pradininkas (Clements, 2016).

Kilmė

Šingono budizmo mokyklą 806 m. įkūrė budistas vienuolis Kūkajus, dar kitaip vadinamas Kobo Daiši (jap. 弘法大師 Kōbō Daishi) arba „Didžiuoju meistru, skleidusiu dharmą“. Japonijoje šios budizmo atšakos išmintį meistras Kūkajus pradėjo skleisti pasimokęs budizmo tiesų Tangų dinastijos valdomoje Kinijoje ir grįžęs į tėvynę. Šis mokytojas gyveno 774–835 m. Nepaisant to, jo hagiografijoje rašoma, kad 835 m. jis ne numirė, o užsidarė oloje ir pateko į gilią meditacinę būseną niūdžio (jap. 入定 nyūjō), iš kurios galės pabusti ir grįžti į gyvenimą po maždaug 5,67 milijonų metų tam, kad kartu su savimi nusivestų iš anksto numatytą sielų skaičių į nirvaną (skr. निर्वाण nirvāṇa) (Young, 2016).

Sekdami šingono budizmo meistro Kūkajaus pėdomis, daug šios sektos budistų vienuolių nuo Kamakuros laikotarpio (jap  鎌倉時代 Kamakura jidai, 1192–1333 m.) iki 1903 m. (Mahoney, 2021) mėgino patekti į niūdžio meditacinę būseną praktikuodami savimumifikaciją, tačiau ne visiems pavyko sėkmingai mumifikuotis dėl drėgno Japonijos klimato, todėl tik nedidelė dalis bandžiusiųjų tapo sokušinbutsu.

Praktikos

Sokušindžobutsu (jap. 即身成仏 Sokushinjōbutsu), arba „Tapimas Buda savame kūne“, buvo sunkus ir ilgas, apie 10 metų trunkantis, kelių etapų asketizmo procesas, dėl kurio vienuolio kūnas tapdavo mumija, nenaudojant visiško balzamavimo ir po mirties nepašalinant vidaus organų.

Pirmąsias 1000 dienų vienuoliui buvo privaloma laikytis labai griežtos dietos, ją tesudarė riešutai, įvairios sėklos ir vaisiai. Taip pat jiems buvo privaloma praustis šaltuose kalnų kriokliuose, skirti daug laiko fizinėms kūno treniruotėms ir per visą nustatytą laikotarpį iki pat mirties vykdyti atsiskyrimo kalnuose praktiką sanro (jap. 参籠 sanrō) Judono kalne (Clements, 2016). Sėkmingai įgyvendinę visus reikalavimus, vienuoliai pradėdavo antrą proceso etapą.

Kitos 1000 dienų būdavo „medžių valgymo“, arba mokudžiki (jap. 木食 mokujiki), laikotarpis. Šiame etape vienuolio mityba būdavo dar labiau nuskurdinama, nes būdavo leista valgyti tik tai, kas auga ant medžių kalnuose – pušų spyglius, medžių žievę, sakus ir sėklas (Kimball, 2023). Taip buvo daroma tam, kad kūne liktų kuo mažiau minkštųjų audinių, tokių kaip riebalai ir raumenys, nes juose esantis vanduo neleistų tinkamai vykti mumifikacijos procesui ir vietoj to kūnas pradėtų pūti.

Po pirmų dviejų etapų būsimų šventųjų kūnai tapdavo labai silpni ir gležni, todėl paskutinis 1000-io dienų etapas buvo skirtas meditacijai, o ne fizinėms treniruotėms. Kad organizmas būtų dar labiau dehidratuotas, vienuoliams nebūdavo leista gerti vandens. Vienintelis jų gėrimas buvo nuodinga arbata, pagaminta iš lakingojo raugmedžio (Toxicodendron vernicifluum), arba urušio medžio (jap. 漆樹 urushi), sulos, iš kurios buvo gaminamas japoniškas lakas medienai apdirbti. Šią arbatą gerdavo, nes tam, kad atsikratytų į organizmą patekusių arbatoje esančių nuodingų medžiagų, žmogaus kūnas išskiria daug skysčio. Be to, dideliais kiekiais vartojant šį gėrimą, žmogaus skrandžio sienelės būdavo padengiamos medžiagomis, kurios neleisdavo daugintis skaidančiosioms bakterijoms ir vykti puvimo procesui. Negana to, vanduo šiai arbatai gaminti būdavo semiamas iš šventomis laikomų Judono kalno karštųjų versmių, kuriose mokslininkai aptiko didelį kiekį arseno. Tyrėjų teigimu, būtent minėto medžio toksinai kartu su arsenu sunaikino visas vienuolių kūno bakterijas, todėl jiems pavyko sėkmingai įvykdyti savimumifikaciją (Kimball, 2023).

Pasibaigus paskutiniam etapui, vienuoliai būdavo uždaromi urvuose arba bambukinėse dėžėse su anglimis ir palaidojami po žeme dar būdami gyvi. Jiems kvėpuoti būdavo paliekamas su išore susietas bambukinis vamzdelis ir varpelis, kuriuo paskambindavo, kad praneštų, jog dar nėra pasiekę nušvitimo būsenos, tai yra, kad dar yra gyvi. Kai varpelis nustodavo skambėti, vamzdelį ištraukdavo ir atsivėrusią ertmę užverdavo dar 1000-iui dienų. Šiam laikui praėjus, lavoną ekshumuodavo ir patikrindavo: jei būdavo matyti kūno irimo pėdsakų – numirėlis nevertingas, o jei jis tapo mumija – paskelbiamas sokušinbutsu ir gabenamas į šventyklą, kur jo pagerbti ateis besimeldžiantieji (Young, 2016).

Taip pat tokių rinktinių mumijų kūnai būdavo papildomai tepami specialiomis medžiagomis bei chemikalais, kurie neleidžia daugintis skaidytojams ir stabdo irimo procesus tam, kad šios šventyklų centrinės garbinimo figūros būtų išsaugotos ilgą laiką (Pedretti, 2021).

Buvo manoma, kad vienuoliai, kuriems nepavyko įvykdyti savimumifikacijos, buvo nepakankamai dvasingi, tačiau dabartinė nuomonė yra tokia, kad būtent medžio nuodų ir arseno mišinys buvo esminis savimumifikacijos sėkmės aspektas. Tokią hipotezę paremia faktas, kad didžioji dalis budistų vienuolių mumijų rasta regione aplink Judono kalną, nors šingono sektos vienuolių buvo visoje Japonijoje (Kimball, 2023).

Sokušinbutsu šiais laikais

1879 m. imperatoriaus Meidžio (jap. 明治天皇 Meiji tenno) įsakymu, budistų vienuolių savimumifikacijos praktika, kartu su kitomis savižudybės formomis, buvo uždrausta. Paskutinį žinomą bandymą pasiekti niūdžio būseną tampant sokušinbutsu bandė įvykdyti vienuolis Bukai Šoninas (jap. Bukkai Shonin) 1903 m., tai yra tada, kai ši praktika jau buvo neteisėta.

Šiais laikais turistai gali aplankyti 16 vienuolių mumijų. Geriausiai žinoma iš jų yra vienuolio Šinjokai Šonino (jap. Shinnyokai Shonin), ji šiuo metu saugoma Dainičibo (jap. 大日坊 Dainichibou) šventykloje ant Judono kalno. Kitas galima rasti Nangaku (jap. 南岳寺 Nangakuji) šventykloje, Tsuruokos (jap. 鶴岡市 Tsuruoka-shi) priemiestyje ir Kaiko (jap. 海向寺 Kaikōji) šventykloje Sakatoje (jap. 酒田市 Sakata-shi) (Mitchell, 2021).

Naudota literatūra

1. Clements, F. W., 2016. „The Buddhas of mount Yudono“, Expedition Magazine 58(2), p. 31–34. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2023 m. spalio 15 d.].
2. Fujita, H., Koike, J., Sugimori, H. & Shin, D.H., 2021. „Mummies in Japan“, The Handbook of Mummy Studies, p. 1–14. Springer, Singapore. čia [žiūrėta 2023 m. spalio 15 d.].
3. Young, D., 2016. The monks who spent years turning themselves into mummies—while alive, Atlas Obscura. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2023 m. spalio 15 d.].
4. Kimball, D., 2023. Tohoku’s sokushinbutsu: The mummies of northern Japan, A Different Side of Japan. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2023 m. spalio 15 d.].
5. Mahoney, B. J., 2021. „Exchanging self for others: The bodhisattva & the sokushinbutsu“, Bulletin of Center for International Education and Research, 16, p. 65–76. Mie University. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2023 m. spalio 15 d.].
6. Michiaki, I., 2022. “Sokushinbutsu”: Japan’s buddhist mummies, Nippon. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2023 m. spalio 15 d.].
7. Mitchell, S., 2021. Japanese tourist attraction creeps the world out, Escape. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2023 m. spalio 15 d.].
8. Pedretti, F., 2021. „The Buddha mummies of north Japan“, Canadian Journal of Buddhist Studies, 16, p. 232–235. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2023 m. spalio 15 d.].

Redagavo Ignas Bosas