Kinų porcelianas
Porcelianas (iš it. žodžio porcellana, reiškiančio permatomos kriauklės rūšį; kin. 瓷器 Siči) – Kinijoje, Hanių dinastijos (汉朝 Han chao) valdymo laikotarpiu (206 m. pr. m. e.-220 m.) išrasta ypač aukštoje (nuo 1200 °C iki 1400 °C), temperatūroje gaminama keramikinė medžiaga, laikoma viena vertingiausių pasaulyje. Brangiai įkainoti kiniško porceliano dirbiniai buvo geidžiamas prabangos ir aukšto statuso simbolis Vakarų Europoje bei viena pagrindinių Kinijos eksporto prekių iki XVIII a.
Porceliano istorija
Seniausieji porceliano fragmentų radiniai priskiriami Šangų dinastijai (商朝 Šang chao, valdė 1600–1046 m. pr. m. e.), tačiau ekspertų manymu, tikrasis porcelianas išrastas vėlyvaisiais Hanių dinastijos laikais Džedziango provincijoje. Kalbėdami apie šio laikotarpio dirbinius, kinų mokslininkai kaip svarbiausią porceliano išskirtinumo faktorių pabrėžia ženklų tam tikrų medžiagų buvimą gaminyje (kiniško molio, porceliano akmens arba abiejų derinio). Taip pat apskaičiuota, kad šukės, rastos kasinėjant Rytų Hanų dinastijai datuojamas krosnis, buvo degintos maždaug 1260-1300°C temperatūroje, kokia ir yra reikalinga deginant porcelianą (China Internet Information Center, n.d.).
Tangų dinastijos (唐朝 Tang chao, valdė 618-907 m.) metu kiniškas porcelianas Šilko keliu buvo pradėtas eksportuoti į Arabiją ir kitus musulmoniškus kraštus. Kaip teigia istorikė ir kinų meno dėstytoja Shirley Ganse, porcelianas kaip prekė neturėjo didelės reikšmės iki VII a., kai Tangų dinastija iškilo ir išplėtė prekybinius kelius (Ganse 2009, p. 23-24). Šiuo laikotarpiu buvo pagerintos keramikos apdirbimo technologijos, sukurta naujų dekoravimo stilių. Vieni žymiausių gaminių buvo Sancai stiliaus, puošti ryškiai geltonos, žalios ir baltos spalvų glazūromis. Greta tradicinių lėkščių ir dubenėlių, atsirado ir egzotiškesnių porceliano dirbinių pavidalai, pavyzdžiui, kupranugarių bei Centrinės Azijos keliautojų figūros. Dar vienas Tangų dinastijai būdingas stilius vadinamas Čingci, pasižymintis melsvai žalia spalva ir paprastomis, bet elegantiškomis formomis. Šio stiliaus gaminiai tapo tokie populiarūs, jog buvo gaminami ne viename regione, o įvairiose krosnyse, išsidėsčiusiose visoje Kinijoje, ir buvo nuplukdyti į Egiptą, Pietryčių Aziją, Japoniją, Korėją (China Internet Information Center, n.d.).
Mingų dinastijoje (明朝 Ming chao, valdė 1368-1644 m.) porcelianas pasiekė aukštumas ir tapo aukštą statusą simbolizuojančia preke Europoje; čia žodis „China“ (Kinija) net tapo vartojamas kaip žodžio „porcelianas“ sinonimas. Pirmieji gaminiai Vakarų Europą pasiekė kaip dovanos Kinijos atstovų vizitų metu, tačiau greitai didėjantis šios keramikos populiarumas ir nemokėjimas panašių produktų pasigaminti patiems lėmė nenutrūkstamą eksportą į Europą. Tai vyko iki tol, kol XVIII a. pradžioje vokiečių mokslininkas Ehrenfriedas Waltheris von Tschirnhausas išrado europietišką porcelianą (Clubhouse, n.d.).
XIX a. kinų porcelianas atkeliavo į Ameriką, nes eksportas į Europą sumažėjo dėl atsiradusių vietinių gamyklų ir monopoliją praradę kinai nusprendė pasinaudoti kylančia amerikietiška rinka. Į naująją valstybę keliaujantis porcelianas pasižymėjo įvairove Amerikai būdingų simbolių ir motyvų, tokių kaip nacionalinis JAV paukštis baltagalvis erelis bei prezidentas Džordžas Vašingtonas. XIX a. pabaigoje kinų porcelianas, ypatingai balto ir mėlyno stiliaus, tapo beveik meno forma ir buvo labai paklausus tarp žinovų ir kolekcionierių (Art Encyclopedia).
Pagrindiniai kinų porceliano tipai
Sancai stiliaus dirbiniai – Tangų dinastijos metu išrastas, švinu glazūruotas porcelianas, puošiamas trimis sumaišytomis spalvomis. Gamintas Kinijos šiaurėje (Henano provincijoje) iš kaolino ir ugniai atsparaus molio. (Art Encyclopedia)
Dzian (kin. Jian) arbatos dirbiniai – porcelianas gamintas Dzianjango mieste, Fudziano provincijoje iš vietinio daug geležies turinčio molio ir degintas maždaug 1300 °C temperatūroje. Šlovės viršūnę šis stilius pasiekė Songų (宋朝 Songčao, valdė 960 m.-1279 m.) dinastijoje. Šie porceliano dirbiniai aukštai vertinti Japonijoje, ten vadinti tenmoku dirbiniais (Art Encyclopedia).
Ding stiliaus dirbiniai – gaminti Ding Sian mieste, Hebėjaus provincijoje. Songų dinastijos pradžioje tai buvo geriausias šiaurės Kinijoje gamintas porcelianas ir tapo pirmąja rūšimi, oficialiai naudojama imperatoriaus. Ding gaminiai yra balti, paprastai dengiami permatoma glazūra, nors buvo ir retesnių variantų glazūruotų juodai ar rudai. Puošyboje labiau orientuotasi į formos elegantiškumą, negu į ryškų dekoravimą (Art Encyclopedia).
Ru dirbiniai – rečiausi iš visų kinų porceliano stilių, kaip ir Ding gaminti Šiaurės Kinijoje išskirtinai imperatoriaus rūmams. Šio porceliano degimo krosnys buvo netoli Kaifengo miesto, Šiaurės Songų sostinės. Gaminimas truko tik apie 40 metų, nuo 1086 m. iki 1127 m., kai Songų sostine tapo Hangdžou miestas šalies pietuose. Čia kaip Ru pakaitalas atsirado Guang stilius. Ru porceliano glazūroje yra nedidelis kiekis geležies oksido, dėl kurio deginamas dirbinys įgauna žalsvą spalvą. Ru gaminiai daugiausia nedekoruoti ir paprasti (Art Encyclopedia).
Dziun (kin. Jun) stiliaus gaminiai buvo trečiasis pagrindinis Šiaurės Songų stilius. Pasižymi labiau išsiskiriančia forma nei Ru ir Ding stiliaus dirbiniai. Dažniausiai dengiami storu violetinės ar turkio spalvos glazūros sluoksniu. Gamintas Judžou mieste, Henano provincijoje (Art Encyclopedia).
Čingbai (kin. Qingbai) stilius arba dar žinomas kaip jingčing (kin. yingqing) (Čingbai reiškia skaidriai mėlynas-žalias) yra porcelianas, gamintas Dzingdedžen mieste ir kitose pietinės Kinijos vietose valdant Šiaurinei Songų dinastijai. Porceliano glazūra yra permatoma, tačiau jos sudėtyje yra geležies, todėl ja padengtas baltas porcelianas pagal savo pavadinimą įgauna žaliai mėlyną spalvą. (Art Encyclopedia)
Mėlynas ir baltas porcelianas, panašiai kaip ir Čingbai stiliaus gaminiai, yra apliejamas permatoma glazūra, bet prieš tai dirbinys dekoruojamas mėlyna spalva, išgauta iš smulkiai sumalto kobalto ir vandens. Kai porcelianas papuošiamas dažais, jis glazūruojamas ir deginamas. Tokie dirbiniai pirmiausia pasirodė Tangų dinastijoje, ir, manoma, kad jų išlikę yra tik trys, nors mėlyno ir balto porceliano fragmentų, datuojamų VIII a. ir greičiausiai pagamintų Henano provincijoje, daugiau atkasta Jangdžou mieste, Dziangsu provincijoje. Nuo XIV a. šis porceliano stilius tapo svarbiausiu gaminamu Dzingdedženo mieste, o viršūnę pasiekė Kangsi eroje (Art Encyclopedia).
Blanc de Chine porcelianas – tai balto porceliano gaminto Dehua mieste, Fudziano provincijoje, įvairovė. Pirmą kartą pasirodę Mingų dinastijoje, šio stiliaus dirbiniai gaminami iki šiol. XVIII a. daugybė šio porceliano dirbinių atkeliavo į Europą, kur jie buvo kopijuojami Vokietijoje, Meiseno dirbtuvėse netoli Drezdeno. Šiose dirbtuvėse Ehrenfriedas Waltheris von Tschirnhausas išrado europietišką porcelianą (Art Encyclopedia).
Mingų dinastijos porcelianas pasižymi tuo, kad šiuo periodu dekoravimas, glazūravimas ir piešimas buvo nuolat tobulinamas. Kurti nauji dizainai, formos, kai kur jaučiama islamiško pasaulio įtaka, naudojami islamiški motyvai. Valdant imperatoriui Siuande tobulinta gaminimo technika. Iki pakeitimų dažai buvo ryškiai mėlyni, o deginant krosnyje linijos dažnai išsiliedavo, tačiau buvo sugalvota į mėlynus dažus įdėti magnio ir taip buvo išgautos ryškesnės, stipresnės linijos, dėl ko Siuande porcelianas laikomas vienu iš visų Mingų dinastijos sukurtų stilių. XVI a. buvo pridėta dar daugiau kaolino. Jis porcelianui suteikė daugiau tvirtumo bei baltumo – ši ypatybė tapo labai vertinama sparčiai augant Mėlyno ir balto stiliaus porceliano populiarumui. Mingų porcelianas neregėtu mastu paplito po pasaulį. Valdant imperatoriui Vanli, kai kurios imperatoriškos krosnys, ypač esančios Dzingdedženo mieste, tapo centrinėmis, gaminančius didžiulius į Europą eksportuojamo porceliano kiekius (Art Encyclopedia).
Kinų porceliano vertinimas
Vakarų Europos aistra porcelianui prasidėjo portugalams ėmus prekiauti su Kinija XVI a. prekybą dar labiau išplėtė prisidėję olandai, porcelianą bei kitas rytų prekes plukdydami į Amsterdamo bei Londono uostus. Per pirmąją XVII a. pusę Europą pasiekė daugiau nei trys milijonai šios keramikos gaminių (tarp jų puodelių, lėkščių, dubenėlių), o pirkėjai buvo ir tokie žmonės kaip Prancūzijos karalius Henrikas IV Burbonas ir Anglijos karalius Jokūbas I. Žavėtasi porceliano egzotiškumu, gražiomis ryškiomis spalvomis ir nors kinai stengėsi puošti porcelianą atsižvelgdami į rinką, piešiniai vis tiek išlaikė rytietišką stilių. Taip pat kiniški meno kūriniai buvo patvarūs ir naudingi, be to, jų kokybė gerokai pranoko europietiškus, dėl to šiame žemyne ir Islamo pasaulyje porceliano gaminiai buvo aukštai vertinami brangiai įkainoti. Jo nusipirkti galėjo tik turtingi ir kilmingi žmonės, dėl to kiniško porceliano turėjimas tapo aukšto socialinio statuso ženklu, o karališkosios šeimos liepdavo jų rūmų menes išpuošti porcelianu (Clubhouse, n.d.).
XIX a. Ameriką pasiekęs porcelianas tapo populiariu ir šioje šalyje. Čia jis ypatingai traukė meno žinovus ir kolekcionierius. Pavyzdžiui, vienas žymiausių amerikiečių porceliano kolekcionierių, Henry Francis du Pont surinko maždaug 4 tūkstančių eksponatų kolekciją. Tiesa, meno istorijos profesorė Vimalin Rujivacharakul pažymi, kad ironiška tai, jog amerikietį kinų porceliane mažiausiai traukė kiniška kilmė. Porcelianas jį žavėjo dėl to, kad jame buvo pažymėti įvairūs Amerikos įvykiai bei didvyriai, taip pat buvo gražus, elegantiškas ir prabangą bei gerą skonį rodantis meno kūrinys (Rujivacharakul 2011, p. 124).
Literatūra:
Art Encyclopedia, n. d. Chinese Porcelain (c.100-1800). [internete] Rasta: <http://www.visual-arts-cork.com/east-asian-art/chinese-porcelain.htm> [žiūrėta 2016 kovo 20].
China Internet Information Center, n.d. Chinese Porcelain [internete] Rasta: <http://www.china.org.cn/english/travel/227222.htm> [žiūrėta 2016 kovo 20].
Clubhouse, n.d History of Porcelain [internete] Rasta: <http://www.clubhouse.ch/en/porcelain/history-of-porcelain.html> [žiūrėta 2016 kovo 31].
Ganse, S. 2008. Chinese Porcelain: An Export to the World. [e-knyga] Hong Kong: Joint Publishing. Rasta: Google Books <https://books.google.lt/books?id=5YQoAwAAQBAJ&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false> [žiūrėta 2016 kovo 20].
Rujivacharakul, V. 2011. Collecting China – The World, China, and a Short History of Collecting. [e-knyga] Newark: University of Delaware Press. Rasta: Google Books <https://books.google.lt/books/about/Collecting_China.html?id=yV4AuWFefjYC&redir_esc=y> [žiūrėta 2016 kovo 31].
