Nušu raštas
Nušu atsiradimas
Kinijoje valstietėms išsilavinimas įprastai buvo neprieinamas, jos nemokėjo oficialių kinų rašmenų, tad, norėdamos užrašyti savo mintis ir jomis pasidalyti su kitomis moterimis, sukūrė savo raštą – nušu (kin. 女書 nüshu, išvertus šis žodis reiškia „moterų raštas“). Šis raštas atsirado Dziangjonge (kin. 江永 Jiangyong), Hunano provincijoje, Kinijos pietuose. Dziangjongo moterys naudojo nušu rašydamos laiškus draugėms, vestuvių linkėjimus, garbinimo tekstus, biografines raudas, liaudies pasakas ir kitus tekstus, rašomus eilėraščio pavidalu. Šis raštas moterims buvo labai svarbus, nes padėjo užmegzti ir palaikyti tarpusavio ryšius, o tai padėjo išlikti stiprioms ir nepalūžti visuomenėje, kurioje dominuoja vyrai (Liu, 2015), bet taip pat nušu užtikrino ir konfucianistinių doktrinų įtvirtinimą tarp žemesnės klasės moterų (Yan, 2023). Nušu tekstuose moterys atskleisdavo savo jausmus ir išgyvenimus, tad, autorėms mirus, dažnai kartu su jomis būdavo palaidojama ar sudeginama ir jų kūryba. Dėl to sunku nustatyti, kada tiksliai šis raštas atsirado (Foster, 2019).
Nušu ir konfucianizmas
Konfucianizmo filosofijoje šeima laikoma socialinės harmonijos pagrindu ir tai atsispindi nušu tekstuose. Juose pabrėžiama skaistumo, santuokos, atsidavimo šeimai svarba. Nušu klestėjimo laikotarpiu (XIX a. pr. – XX a. vid.) Kinijos aukštuomenėje jau giliai įsišaknijęs konfucianizmas dėl minėto rašto galėjo būti lengvai integruotas ir į žemesnius socialinius sluoksnius, o tai padėjo Dziangjongo kaimo gyventojoms nenutolti nuo tuo metu visuomenėje vyravusių šios vertybių sistemos doktrinų. Nuolat giedodamos ir kartodamos nušu tekstuose minimas konfucianizmo idėjas, moterys jas savaime įsisąmonindavo ir priimdavo (Yan, 2023).
Nuge – nušu dainavimo tradicija
Nušu buvo naudojamas ne tik rašymui, bet ir giedojimui bei dainavimui. Nušu dainavimo tradicija vadinama nuge (kin. 女歌 nüge) – „moterų dainos“. Dainavimas buvo kasdienio gyvenimo dalis, ypač tarp netekėjusių merginų, tad jos siuvinėdamos ir praktikuodavo šią dainavimo tradiciją. Daugelis moterų, kurios nemokėjo rašyti, vis tiek galėjo dalyvauti nušu kultūroje dainuodamos ar tiesiog klausydamos. Nuge buvo itin reikšminga tradicija, kuri suteikė galimybę ir moterims, nemokančioms rašyti nušu, prisidėti prie šio rašto tradicijos dainuojant. Nuge galimai buvo šaltinis, iš kurio nušu raštas ir išsivystė (Liu, 2015).
Pokyčiai po 1946–1949 m. Kinijos pilietinio karo
1949 m. Kinijos komunistų partijai laimėjus pilietinį karą, šalyje įvyko didelių pokyčių. Mokslas tapo moterims prieinamesnis, todėl, išmokus kinų raštą, nebebuvo poreikio naudoti nušu ir nuge. Taip pat dėl šalyje įsigalėjusios kolektyvizacijos ir lauko darbų likdavo mažiau laisvo laiko namie, todėl moterys nebeturėjo galimybės praktikuoti nei nušu, nei nuge. Dainavimo tradicijos nyko, vestuvių apeigos paprastėjo, o naujosios kartos mieliau rinkdavosi populiariąją muziką, girdimą radijuje ir televizijoje, bet ne tradicines nuge dainas (Liu, 2015).
Nušu atradimas
Ilgą laiką apie nušu buvo žinoma tik atokiame Dziangjongo regione, sunkiai pasiekiamame dėl jį supančių kalnų. Pasaulis apie nušu išgirdo tik 1982 m., kai jį atrado mokslininkas Gong Džebingas (kin. 宮哲兵 Gong Zhebing). Jis sužinojo apie nušu iš Komunistų partijos atstovo, kurio teta mokėjo šį raštą. Tačiau tuo metu jaunosios kartos buvo beveik pamiršusios nušu, nes Kultūrinės revoliucijos (1966–1976 m.) metu šis raštas buvo laikomas „raganų raštu“ ir uždraustas. Tačiau su Džou Šoujo (kin. 周碩沂 Zhou Shuoyi) pagalba, Gong Džebingas atrado mėlyną medžiagos gabalėlį, kuriame nušu raštu buvo išsiuvinėta biografinė rauda (Liu, 2015).
Kaip buvo išmokstama nušu?
Nušu dainos dažnai buvo pirmas žingsnis mokantis šį raštą. Iš pradžių buvo išmokstama dainuoti, o vėliau garsai lyginami su rašytiniais ženklais. Mokytis tokiu būdu nebuvo lengva, nes oficialių mokymų nebuvo. Moteris dažniausiai mokydavo vyresnės giminaitės ar draugės, dainuodamos siuvinėjimo ar vestuvių metu. Dėl to retai kas pasiekdavo visišką raštingumą, dauguma moterų gebėdavo tik skaityti ar dainuoti. Tos, kurios puikiai išmokdavo nušu, buvo vadinamos „džentelmenėmis“. Kinijoje „džentelmenais“ buvo laikomi žmonės, kurie pasižymėjo kilniais bruožais ir vadovavosi konfucianizmo vertybėmis (Yan, 2023).
Nušu išsaugojimas
2000 m. nušu buvo oficialiai pripažintas kaip vertingas kultūrinis paveldas, o 2006 m. raštas įtrauktas į UNESCO nematerialiojo paveldo sąrašą. Siekiant išsaugoti ir eksponuoti nušu kultūrą, 2007 m. gegužę pastatytas nušu muziejus. Šis muziejus įsikūrė Dziangjonge esančioje Puvėjaus (kin. 蒲尾 Puwei) saloje, kurioje praeityje gyveno dauguma rašiusiųjų nušu. Muziejuje gausu vaizdo įrašų, paveikslų ir parodų, norintys iš arčiau susipažinti su nušu kultūra turi galimybę tai padaryti siuvinėjimo ir kaligrafijos pamokose. Čia taip pat kasmet rengiamas festivalis, per kurį atliekami nušu eilėraščiai ir dainos (Lofthouse, 2020).
Nušu svarba
Nušu raštas yra svarbi Dziangjongo moterų istorijos dalis, parodanti anksčiau gyvenusių moterų kūrybingumą ir solidarumą laikotarpiu, kai moterų vaidmuo visuomenėje buvo stipriai varžomas. Nušu klestėjimo laikotarpiu šis raštas tapo svarbiu įrankiu, padėjusiu Dziangjongo gyventojoms integruotis į visuomenę ir išmokti konfucianizmo vertybių. Mokslininkų susidomėjimas šia tradicija paskatino Dziangjonge gyvenančias moteris vertinti nušu ir suvokti jo išsaugojimo ateities kartoms svarbą.
Naudota literatūra:
- Chen, X., 2018, „Nüshu: from tears to sunshine“, UNESCO, 2018 m. sausio 24 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 10 d.].
- Foster, N., 2019 „Translating Nüshu: Drawing Nüshu, Dancing Nüshu“, Art in translation, 11 (4), 393–416.
- Yan, H., 2023, „A New Perspective on the Cultural Interpretation of Jiangyong Nüshu in China“, Folklore (London),134 (4), 485–505.
- Liu, F., 2015, Gendered Words: Sentiments and Expression in Changing Rural China, Oxford University Press, New York.
- Lofthouse, A., 2020, „Nüshu: China’s secret female-only language“, BBC, 2020 m. spalio 1 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 9 d.].
Redagavo Ignas Bosas
