Nušu raštas
Nušu raštas
Nušu atsiradimas
Kinijoje valstietėms moterims išsilavinimas įprastai buvo neprieinamas, jos nemokėjo oficialių kinų rašmenų, tad norėdamos užrašyti savo mintis ir jomis pasidalyti su kitomis moterimis, jos sukūrė savo raštą – nušu (kin. 女書 nüshu), kuris išvertus ir reiškia „moterų raštas“. Šis raštas atsirado Dziangjonge (kin. 江永 Jiangyong), Hunano provincijoje, Kinijos pietuose. Dziangjongo moterys naudojo nušu laiškams draugėms, vestuvių linkėjimams, garbinimo tekstams, biografinėms raudoms, liaudies pasakoms ir kitiems tekstams rašomiems eilėraščio pavidalu. Šis raštas moterims buvo labai svarbus, nes padėjo užmegzti ir palaikyti tarpusavio ryšius, kurie buvo itin svarbūs norint išlikti stiprioms ir nepalūžti vyrų dominuojamoje visuomenėje (Liu, 2015), bet taip pat nušu raštas užtikrino ir konfucianistinių doktrinų įtvirtinimą žemesnės klasės moterų tarpe (Yan, 2023). Nušu tekstuose moterys atskleisdavo savo jausmus ir išgyvenimus, tad teksto autorėms mirus, dažnai kartu su jomis buvo palaidojami ar sudeginami ir jų nušu tekstai. Dėl to taip pat sunku nustatyti, kada tiksliai šis raštas atsirado (Foster, 2019).
Nušu ir konfucianizmas
Konfucianizmo filosofijoje šeima laikoma socialinės harmonijos pagrindu ir tai atsispindi nušu tekstuose, kuriuose pabrėžiama skaistumo, santuokos, atsidavimo šeimai svarba. Nušu klestėjimo laikotarpiu (XIX amžiaus pradžia – XX amžiaus vidurys) Kinijoje jau giliai įsišaknijęs konfucianizmas nušu dėka galėjo lengvai integruotis ir į žemesnius socialinius sluoksnius, taip padėdamas Dziangjongo kaimo gyventojoms nenutolti nuo tuo metu visuomenėje vyravusių konfucianizmo doktrinų. Nuolat giedodamos ir kartodamos nušu tekstuose minimas konfucianizmo idėjas, Dziangjongo gyventojos jas savaime įsisąmonindavo ir priimdavo (Yan, 2023).
Nuge – nušu dainavimo tradicija
Nušu buvo naudojama ne tik rašymui, bet ir giedojimui bei dainavimui. Nušu dainavimo tradicija vadinama nuge (kin. 女歌 nüge) – „moterų dainos“. Dainavimas buvo kasdienio gyvenimo dalis, ypač tarp netekėjusių merginų, kurios siuvinėdamos dainuodavo nušu ar nuge. Daugelis moterų, kurios nemokėjo rašyti, vis tiek galėjo dalyvauti nušu kultūroje dainuodamos ar tiesiog klausydamos. Nuge buvo itin reikšminga tradicija, kuri suteikė galimybę ir moterims nemokančioms rašyti nušu, prisidėti prie šios tradicijos dainuojant. Nuge galimai buvo šaltinis, iš kurio nušu raštas ir išsivystė (Liu, 2015).
Pokyčiai po 1949 m. pilietinio karo Kinijoje
1949 m. Kinijoje Komunistų partijai laimėjus pilietinį karą, šalis patyrė didelius pokyčius. Mokslas tapo labiau prieinamas moterims, todėl, išmokus kinų raštą, nebebuvo poreikio naudoti nušu ir nuge. Taip pat, šalyje įsigalėjęs kolektyvizmas ir darbai laukuose reiškė mažiau laisvo laiko namie, todėl moterys nebeturėjo galimybės praktikuoti nei nušu, nei nuge. Dainavimo tradicijos nyko, vestuvių apeigos paprastėjo, tad naujosios kartos mieliau rinkdavosi populiariąją muziką, girdimą radijuje ir televizijoje, o ne tradicines nuge dainas (Liu, 2015).
Nušu atradimas
Ilgą laiką apie nušu buvo žinoma tik Dziangjongo regione, esančiame atokioje vietoje ir sunkiai pasiekiamame dėl jį supančių kalnų. Pasaulis apie nušu išgirdo tik 1982 m., kai mokslininkas Gong Džebingas (kin. 宮哲兵 Gong Zhebing) atrado šį raštą. Jis sužinojo apie nušu iš komunistų partijos atstovo, kurio teta mokėjo šį raštą. Tačiau tuo metu jaunosios kartos buvo beveik pamiršusios nušu, nes Kultūrinės revoliucijos (1966–1976 m.) metu, šis raštas buvo laikomas „raganų raštu“ ir uždraustas. Tačiau su Džou Šoujo (kin. 周碩沂 Zhou Shuoyi) pagalba, Gong Džebingas atrado mėlyną medžiagos gabalėlį, kuriame nušu raštu buvo išsiuvinėta biografine rauda (Liu, 2015).
Kaip buvo išmokstama nušu?
Nušu dainos dažnai buvo pirmas žingsnis mokantis šį raštą. Iš pradžių buvo išmokstama dainuoti, o vėliau garsai lyginami su rašytiniais ženklais. Mokytis tokiu būdu nebuvo lengva, nes oficialių mokymų nebuvo. Moteris dažniausiai mokydavo vyresnės giminaitės ar draugės, dainuodamos siuvinėjimo ar vestuvių metu. Dėl to retai kas pasiekdavo visišką raštingumą, dauguma moterų gebėdavo tik skaityti ar dainuoti. Tos, kurios puikiai išmokdavo nušu buvo vadinamos „džentelmenėmis“. Kinijoje „džentelmenais“ buvo laikomi žmonės, kurie pasižymėjo kilniais bruožais ir vadovavosi konfucianizmo vertybėmis (Yan, 2023).
Nušu išsaugojimas
2000-aisiais nušu buvo oficialiai pripažintas vertingu kultūriniu paveldu – 2006 m. raštas įtrauktas į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Siekiant išsaugoti ir eksponuoti nušu kultūrą, 2007 m. gegužę pastatytas nušu muziejus. Šis muziejus įsikūrė Dziangjonge esančioje Puvėjaus (kin. 蒲尾 Puwei) saloje, kurioje praeityje gyveno dauguma nušu rašančiųjų. Muziejuje gausu vaizdo įrašų, paveikslų ir parodų, taip pat norintys iš arčiau susipažinti su nušu kultūra, turi galimybę tai padaryti siuvinėjimo bei kaligrafijos pamokose. Čia taip pat kasmet rengiamas festivalis, kurio metu atliekami nušu eilėraščiai ir dainos (Lofthouse, 2020).
Nušu svarba
Nušu raštas yra svarbi Dziangjongo moterų istorijos dalis, parodanti ankščiau gyvenusių moterų kūrybingumą ir solidarumą laikotarpiu, kai moterų vaidmuo visuomenėje buvo stipriai varžomas. Nušu klestėjimo laikotarpiu, šis raštas tapo svarbiu įrankiu, padėjusiu Dziangjongo gyventojoms integruotis į visuomenę ir priimti konfucianizmo vertybes. Mokslininkų susidomėjimas šia tradicija paskatino Dziangjonge gyvenančias moteris vertinti nušu ir suvokti jo išsaugojimo ateities kartoms svarbą.
Naudota literatūra:
- Chen, X., 2018, „Nüshu: from tears to sunshine”, UNESCO, 2018 m. sausio 24 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 10 d.].
- Foster, N., 2019 „Translating Nüshu: Drawing Nüshu, Dancing Nüshu”, Art in translation, 11 (4), 393–416.
- Yan, H., 2023, „A New Perspective on the Cultural Interpretation of Jiangyong Nüshu in China”, Folklore (London),134 (4), 485–505.
- Liu, F., 2015, Gendered Words: Sentiments and Expression in Changing Rural China, Oxford University Press, New York.
- Lofthouse, A., 2020, „Nüshu: China’s secret female-only language”, BBC, 2020 m. spalio 1 d. Prieiga per internetą: čia [žiūrėta 2024 m. spalio 9 d.].
