Šiaurės Korėjos propaganda
Šiaurės Korėjos propaganda
Propaganda – metodiškas žmonių įtikinėjimas, siekiant priversti atlikti tam tikrus veiksmus, paveikti jų mąstymą, elgesio formas ir vertybes. Šiuo metu galima teigti, jog ji ryškiausia Rytų Azijos šalyse, Šiaurės Korėjoje. Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje propaganda skleidžiama visomis įmanomomis priemonėmis, tokiomis kaip: televizija, radijas, internetas, laikraščiai, plakatai.
Asmenybės kultas
Šiaurės Korėjos asmenybės kultą propaguoja Kimų šeimos dinastija, ji egzistuoja jau dešimtmečius ir yra minima daugybėje Šiaurės Korėjos kultūros pavyzdžių. Valstybė oficialiai to nepripažįsta, tačiau žmonės, kurie kritikuoja ir neparodo deramos pagarbos valdančiajam režimui, yra baudžiami dažniausiai griežtomis priemonėmis. Asmenybės kultas prasidėjo dar 1948 m., kai Kim Il Sungas atėjo į valdžią, ir buvo išplėstas po jo mirties 1994 m. Dabartinis šalies lyderis Kim Džong Unas, Šiaurės Korėjos įkūrėjo anūkas, ilgą laiką nesirodė viešumoje. 2010 m. jis buvo pavadintas jaunuoju generolu, o nuo 2011 m. pabaigos vadinamas gerbtinu generolu. Po tėvo mirties jaunąjį lyderį žiniasklaida ėmė vadinti didžiuoju įpėdiniu. Valdant Kim Džong Unui, asmenybės kultas yra aktyviai plečiamas pasitelkiant didelį skaičių įvairiausių propagandinių šūkių, plakatų ir kitokių propagandos skleidimo būdų (Lim, 2015).
Kim Džong Unas yra trečiosios Kimų šeimos kartos lyderis. Po Kim Džong Ilo gedėjimo laikotarpio imtasi priemonių, skatinančių Kim Džong Uno idealizavimą. Po neilgo laikotarpio, į valdžią atėjus naujajam lyderiui, Rjangango (kor. 량강도 Ryanggang-do) provincijoje šalia ežero, esančio kalno šone, buvo išraižytas 560-ies metrų propagandinis užrašas jo garbei. Teigiama, kad užrašas matomas iš kosmoso, o jame parašyta: „tegyvuoja šviečianti saulė Generolas Kim Džong Unas“.
Kino industrija
XX a. pabaigoje Šiaurės Korėjos kino industrija buvo kuriama su itin stipria propagandine žinia apie žmonių gyvenimus. 1980–1990 m., kai pasaulis stipriai keitėsi po tokių įvykių kaip Berlyno sienos griūtis, Kinijos ekonomikos atsivėrimas kitoms šalims, Sovietų Sąjungos žlugimas, tuometinis Šiaurės Korėjos lyderis Kim Il Sungas ir jo sūnus Kim Džong Ilas jautė pavojų savo šalies atžvilgiu. XX a. pab. – XXI a. pradžioje buvo aktyviai peršama mintis, jog Šiaurės Korėja yra geriausia šalis gyventi: žmonės yra laisvi, laimingi. Šie teiginiai buvo vaizduojami filmuose, pavyzdžiui, romantinėse komedijose. Tačiau nors vaizduojamas gyvenimas ir neatitiko realybės, žiūrovams tai nerūpėjo. Filmai buvo apie tai, kaip viskas turėtų būti iš tikrųjų, kokie žmonės būtų, jeigu visi laikytųsi nustatytos tvarkos ir valdžios įsakymų. Tokiu pačiu metu buvo pradėtas rodyti ilgai besitęsiantis serialas „Mindžokgua umjėong“ (kor. 민족과 운명 Minjokgwa ummyeong). Serialo pradžioje buvo akcentuojamas korėjiečių gyvenimas užsienyje; po daugelio klaidų ir blogų sprendimų gyvenant užsienyje jie suprato, kad Šiaurės Korėja yra geriausia vieta gyventi (Schionherr, 2012).
XXI a. pradžioje Šiaurės Korėją sparčiai užplūdo pigios kiniškos namų vaizdo sistemos, DVD grotuvai. Su šiais prietaisais kartu į šalį atkeliavo ir Pietų Korėjos, Amerikos, Honkongo filmų. Nuo tada Šiaurės Korėjos gyventojai turėjo galimybę žiūrėti ką nori ir ne tik Šiaurės Korėjoje sukurtus filmus. Nepaisant to, jog kitų šalių filmų žiūrėjimas buvo nelegalus, žmonės įgijo galimybę pamatyti visiškai kitokią perspektyvą, gyvenimo sąlygas palyginti su savo šalimi. Šiaurės Korėjos propagandai atsirado konkurencija, kurios nebuvo tikėtasi ir kuriai buvo menkai pasiruošta.
Žiniasklaida
Šiaurės Korėja – totalitarinė valstybė, todėl žiniasklaidą kontroliuoja valstybė ir jai vadovaujanti Šiaurės Korėjos darbo partija.
Eiliniams Šiaurės Korėjos gyventojams internetas yra stipriai apribotas. Tik labai mažas skaičius žmonių yra gavęs teisę, patvirtintą valdžios, nuolatos naudotis globaliniu internetu. Tačiau ši šalis yra sukūrusi savo šalies intranetą „Kuangmjongą“ (광명Kwangmyong), jis visą parą prieinamas kiekvienam šalies gyventojui. Intranetu galima naudotis tik Šiaurės Korėjoje. Šiuo intranetu asmenys negali pasiekti jokios informacijos iš užsienio, taip užkertamas kelias pasiekti, valdžios manymu, nepriimtinas žinias. Intranetas leidžia stipriai cenzūruoti šaliai pasiekiamą informaciją, tokiu būdu siekiant skleisti įvairias propagandines žinias apie Šiaurės Korėją.
Kadangi internetas yra itin suvaržytas, Šiaurės Korėjos gyventojai dažniausiai informaciją gauna šiais kanalais: per televiziją, radiją, iš laikraščių. Visą šalies gyventojams teikiamą informaciją skelbia žurnalistai, jie yra ir Šiaurės Korėjos darbo partijos nariai. Visos žinios skelbiamos viename šaltinyje – Korėjos centrinėje naujienų agentūroje. Žinant, jog žmonės yra kontroliuojami, atrenkama, ką jie gali sužinoti ar pamatyti, taip jiems lengviau peršama šalies valdžios propaganda. Taip pat vaizduojamas utopinės šalies portretas, teigiama, kad jai pavojų kelia kitos šalys. Labai dažnai parodoma Amerika kaip valstybė, kuri nuolatos visais įmanomais būdais taikosi pakenkti Šiaurės Korėjai ir jos atakos yra neišvengiamos. Bet propagandinėje žiniasklaidoje valstybė nuolatos ramina visuomenę, kad neprilygstama Šiaurės Korėjos armija puikiai atsilaikys ir sutriuškins imperialistinių siekių turinčios Amerikos atakas. Taip pat visoje šalyje kabinama daug plakatų, jais pašiepiama imperialistinė agresorė Amerika.
Visi parduodami televizoriai bei radijo aparatai iš karto būna nustatyti taip, kad transliuotų tik valdžios patvirtintas stotis bei kanalus. Televizijos laidos transliuojamos tik po 17 valandos, kai žmonės baigia savo dienos darbus. Tačiau kartais daromos išskirtinės transliacijos kitu laiku, kai norima pranešti itin svarbią žinią, pavyzdžiui, apie Kim Džong Ilo mirtį.
Šiaurės Korėja yra itin uždara šalis, todėl informacija iš jos sunkiai sklinda, taip pat sunkiai į ją patenka. 2007 m. keletas Šiaurės Korėjos pabėgėlių ir Japonijos žurnalistas išleido pirmąjį žurnalo „Rimdžingangas“ (kor. 림진강 Rimjingang) numerį. Tai buvo pirmasis nuo šalies valdžios nepriklausantis naujienų žurnalas. Informacija buvo skirta specialiai treniruotiems Šiaurės Korėjos gyventojams, kurių didžioji dalis buvo pabėgėliai, sutikę grįžti į šalį šnipinėti. Taip pat vėliau atsirado daugiau žinių skleidėjų šalyje, buvo suteikiama daugiau informacijos apie Šiaurės Korėją visam pasauliui. Tačiau šios šalies žmonės vis tiek linkę labiausiai pasitikėti valstybės valdomomis žiniasklaidos agentūromis (Freedom House, 2015).
Pastaraisiais metais į šalį patenka vis daugiau informacijos iš užsienio šalių radijo stočių ir organizacijų, kurios platina užsienio žiniasklaidą per pasienį. Plintant DVD grotuvams, neatsiejamas informacijos šaltinis tampa atgabentos kompaktinės plokštelės. Jose telpa didelis kiekis žinių apie užsienio pasaulį. Kaip jau buvo minėta, televizoriai privalo būti nustatyti transliuoti tik oficialius šalies kanalus, tačiau beveik trečdalis visos šalies gyventojų pripažino, kad klausėsi ar žiūrėjo užsienio šalių televizijos transliacijų. Į šalį kontrabandiniais keliais gausiai gabenami atmintukai iš Kinijos su įrašytomis užsienio šalių naujienomis. Šiaurės Korėjos valdžia visais įmanomais būdais iki šiol bando kovoti su nelegalios informacijos platinimu (Freedom House, 2015).
Šiaurės Korėjos žiniasklaida užsienio žurnalistus vadina melagiais ir skelbia, kad jie bando apšmeižti valdžią. Nors valdžia į šalį įleidžia labai nedidelį skaičių užsienio žurnalistų, jie yra stipriai kontroliuojami, atrenkama, ką jie gali skelbti. Jiems draudžiama laisvai bendrauti su šalies žmonėmis, jie nuolatos yra sekami ir stebimi jų veiksmai. Retkarčiais žurnalistams leidžiama parengti reportažus apie įvairius šalies renginius, tokius kaip festivalius ar paradus, kad skleistų norimą ir tik teigiamą informaciją apie šalį.
Šiaurės Korėja yra nedemokratiška valstybė, todėl šią šalį jau ilgą laiką valdo ta pati Kimų šeimos dinastija. Kiekvienam šios šeimos atstovui tampant valstybės valdovu, jo garbei įkuriamas jo paties kultas. Žmonių nepasitenkinimas yra ignoruojamas ir net numalšinamas. Visoje šalyje egzistuoja cenzūra. Kino industrijai didelę įtaką daro valdžios pažiūros ir ji atlieka idealios šalies ir jos sistemos vaizdavimo funkciją. Šiaurės Korėjoje nėra nepriklausomos žiniasklaidos, todėl viską rengia valdžios valdoma Korėjos centrinė žinių agentūra. Ši agentūra teikia medžiagą periodiniams leidiniams ir Korėjos centrinės transliavimo stoties radijui. Nutekėjus informacijai, socialiniuose tinkluose skelbiama informacija apie Šiaurės Korėją, taip ši informacija tampa prieinama ir užsienio valstybėms. Todėl galima daryti išvadą, jog Šiaurės Korėja vis dar yra pernelyg užsidariusi ir konservatyvi valstybė, kuriai nėra aktuali žmonių laisvė, išsilavinimas, o propagandos taktikomis yra siaurinamas Šiaurės Korėjos gyventojų akiratis (Savada, 1993).
Šaltiniai
BBC, Asia, 2013. North Korea profile – Media, [internete] rasta:http://www.bbc.com/news/world-asia-pacific-15259016 [žiūrėta 2016 Balandžio 1].
Freedom House, 2015. North Korea. [internete] rasta: https://freedomhouse.org/report/freedom-press/2015/north-korea [žiūrėta 2016 Balandžio 2].
Lim, J, C. 2015. Leader Symbols and Personality Cult in North Korea. [e-knyga] Abingdon: Routledge. Rasta Google Books https://books.google.lt/books?id=yswqBwAAQBAJ&pg=PA23&dq=kim+jong-un+personality+cult&hl=lt&sa=X&ved=0ahUKEwiIu9nGwvLLAhUmQJoKHYbDAe8Q6AEIGjAA#v=onepage&q=kim%20jong-un%20personality%20cult&f=false [žiūrėta 2016 Kovo 31].
Savada, A, M. 1993. North Korea: A Country Study [e-knyga]. Washington: Library of Congress. Rasta Google Books. http://countrystudies.us/north-korea/64.htm [žiūrėta 2016 Balandžio 2].
Schionherr, J, 2012. North Korean cinema: a history. [e-knyga] North Carolina: McFarland Company, Inc. Rasta Google Books. https://books.google.lt/books?id=Z6n0itIPmakC&pg=PA7&lpg=PA7&dq=north+korea+films+21st+century&source=bl&ots=FvE_qSXpHG&sig=GaVJGSI7XuXRg0OurkqohCPbZu4&hl=lt&sa=X&ved=0ahUKEwi66pLfzvLLAhUKCpoKHZCNBO0Q6AEIMTAA#v=onepage&q=north%20korea%20films%2021st%20century&f=false [žiūrėta 2016 Kovo 31].
Redagavo Gustė Nikliauzaitė
