Jasudžiro Ozu
Jasudžiro Ozu (小津 安二郎 Ozu Yasujirō, 1903 m. gruodžio 12 d. – 1963 m. gruodžio 12 d.), buvo žymus japonų kino režisierius, dabar priskiriamas prie geriausių kino klasikos atstovų. Per 35 metų laikotarpį, Ozu sukūrė penkiasdešimt keturis filmus, iš kurių išliko tik trisdešimt keturi.
Biografija
Ankstyvasis gyvenimas (1903-22 m.)
Jasudžiro Ozu gimė 1903-ųjų gruodžio 12 d. Tokijuje, Japonijoje. Jis buvo antras sūnus iš penkių brolių ir seserų. Jo tėvas buvo trąšų pardavėjas. 1913-ųjų metų kovą, kai Ozu sukako 10 metų, jis su savo broliais ir seserimis buvo išsiųstas gyventi pas savo tėvą Macusakos mieste, kur jis gyveno iki 1924-ųjų metų. 1916-ųjų kovą, būdamas 13 metų, Ozu įstojo mokytis į dabartinę Udžijamados (Ujiyamada) vidurinę mokyklą. Jis gyveno bendrabutyje ir dažnai praleisdavo pamokas, kad galėtų pasižiūrėti filmus. Pamatęs filmą „Civilizacija“ (Civilization), jis nusprendė, kad nori būti kino režisierius.
1921-ųjų kovą, Ozu pabaigė vidurinę mokyklą. Jis bandė įstoti į Kobės universiteto ekonomikos fakultetą, bet nesėkmingai. 1922-ais metais jis bandė įstoti į mokytojų koledžą, bet taip pat nesėkmingai. 1922-ųjų kovo 31 d. Mije prefektūros mokykloje pradėjo dirbti mokytojo pavaduotoju. Jis pasakodavo, jog turėdavęs ilgai keliauti per kalnus, kad savaitgaliais galėtų pažiūrėti filmų. 1922-ųjų gruodį, jo šeima, išskyrus patį Ozu ir jo seserį, persikėlė gyventi atgal į Tokiją. 1923-ųjų kovą, kai jo sesuo baigė universitetą, jis taip pat grįžo gyventi į Tokiją.
Mokymosi laikotarpis (1923-27 m.)
Nepaisydamas tėvų valios, ir kiek padrąsintas savo dėdės, 1923-iųjų vasarą, Ozu įsidarbina operatoriaus asistentu vienoje iš stambiausių Japonijos kino kompanijų Šiočiku (松竹株式会社 Shōchiku Kabushiki gaisha). Neilgai trukus, Ozu tapo režisieriaus Tadamoto Okubo asistentu. Trejus metus jis mokėsi kaip filmuoti, rašyti scenarijus ir montuoti.
Iškilimas (1927-30 m.)
1927-ais jis pastato savo pirmąjį filmą „Gailestingumo kardas“ (懺悔の刃 Zange no yaiba), kuris, deja, buvo prarastas vykus karui. Per šiuos trejus metus jis pastato 19 filmų, ir keletas jų, susilaukia gerų atsiliepimų iš kino kritikų. 1930-ųjų filmas „Jaunoji ledi“ (お嬢さん Ojōsan) atsiduria kasmetinėje, seniausio japonų kino žurnalo Kinema Džiunpo (キネマ旬報, Kinema Junpō), antroje sąrašo vietoje.
Šlovė (1931-40 m.)
Tuo metu Japonijoje vyravo šiomin-geki (庶民劇 shomin-geki) kino žanras, kuris buvo vertinamas dėl savo sąžiningo ir atviro vaizdavimo paprastus darbininkus ir realijas. Pagrindiniais Ozu veikėjais ir tapo tokie žmonės, kurie patiria apgaulę, skurdą ir neteisybę, bei problemas kylančias ne tik darbe, bet ir šeimoje. Filmas „Tokijo choras“ (東京の合唱 Tokyo no kōrasu) atsiduria trečioje Kinema Džiunpo sąrašo vietoje. Taip pat, Ozu gauna Kinema Džiunpo apdovanojimus už geriausią filmą net trejus metus iš eilės, filmams: „Aš gimiau, bet… (1932, 生れてはみたけれど Umarete wa mita keredo), „Praeinantis susižavėjimas“ (1933, 出来ごころ Dekigokoro), ir „Plūduriuojančių žolių pasakojimas“ (1934, 浮草物語 Ukigusa monogatari). Šiuose filmuose pradėjo atsiskleisti individualus Ozu kūrybos braižas, kuriam būdingas švelnus liūdesys ir ypatingas jautrumas kasdienėms istorijoms. Nors jo filmai ir nebuvo labai sėkmingi finansiškai, jis buvo kino kritikų dėmesio centre. Per 1935-1937 metų laikotarpį, Ozu filmai kasmet atsidurdavo Kinema Džiunpo sąrašo dešimtuke. 1938-aisiais, kritikai rašo, kad Japonija turi tik du gerus režisierius: Sadao Jamanaka (Sadao Yamanaka) ir Ozu. Režisierius visam laikui atsisveikino su melodramos žanru ir ėmė tobulinti savo filmavimo techniką, vis labiau išgrynindamas iš pirmo žvilgsnio paprastas gyvenimiškas situacijas.
Prestižas (1941-45 m.)
Antrojo pasaulinio karo metais kino ekranuose pasirodęs filmas „Broliai ir seserys iš Todos šeimos“ (1941, 戸田家の兄妹 Todake no kyodai) susilaukia didelės sėkmės, ir laimi Ozu dar vieną Kinema Džiunpo pirmos vietos prizą. Filmas „Čia buvo tėvas“ (1942, 父ありき Chichi ariki) laimi antrą vietą, ir buvo plačiai giriamas už savo realistinį atvaizdavimą, to meto politiniame kontekste. Deja, karui pasibaigus, Ozu buvo išsiųstas į Singapūrą, kur jam teko statyti karinius propagandinius filmus.
Pokaris ir naujas iškilimas (1946-51 m.)
Pirmi du pokario filmai nesusilaukė didelės sėkmės, ar dėmesio. Tačiau režisierius toliau nuosekliai glūdino meditatyvinį filmų stilių. Atsiribojęs nuo išorinių efektų, jis dažnai kartojo tą pačią šeimos konflikto situaciją arba tuos pačius motyvus, skirtingus metų laikus gretindamas su gyvenimo tarpsniais. Su filmu „Vėlyvas pavasaris“ (1940, 晩春 Banshun), Ozu atsigauna ir laimi savo penktąjį Kinema Džiunpo apdovanojimą už geriausią filmą. Po to sekė filmas „Munekatos seserys“ (1950, 宗方姉妹 Munekata kyōdai), ir filmas „Ankstyva vasara“ (1951, 麥秋 Bakushu), kuris gauna dar vieną pirmos vietos apdovanojimą.
Senyvas meistras (1952-63 m.)
Prieš pradėdamas filmuoti, Ozu skrupulingai tobulindavo kartu su Kogo Noda (野田 高梧 Noda Kōgo) rašomus scenarijus, su operatoriumi Juharu Acuta (厚田 雄春 Atsuta Yūharu) milimetro tikslumu išsiaiškindavo, kur stovės beveik nejudinama kino kamera, o aktoriams tekdavo repetuoti tas pačias scenas dešimtis kartų, kol nebelikdavo jokių nereikalingų gestų. Pastatydamas po filmą per metus Šiočiku studijai, ir retkarčiais kitose studijose, Ozu įsitvirtina kaip garsiausias režisierius. Senesni kritikai vis dar mato jį kaip pagrindinį autoritetą, taigi, filmai „Tokijo apysaka“ (1953, 東京物語 Tokyo monogatari) laimi pirmą vietą, „Ankstyvas pavasaris“ (1956, 早春 Sōshun) – šeštą vietą, „Vėlyvas ruduo“ (1960, 秋日和 Akibiyori) – penktą vietą, ir „Rudens popietė“ (1962, 秋刀魚の味 Sanma no aji) – aštuntą vietą. Šiuose filmuose Ozu interpretavo būties cikliškumą ir gvildeno tėvų ir vaikų santykius. Rinkdamasis tiek temas, tiek techniką, režisierius išliko konservatyvus. Jis pradėjo kurti garsinius ir spalvotus filmus vėliausiai iš visų japonų režisierių, tik 1958 metais. Ozu mirė nuo plaučių vėžio savo gimimo dieną. Ant jo antkapio Kamakuroje yra iškaltas per karinę tarnybą Kinijoje vienuolio jam užrašytas hieroglifas mu, reiškiantis „tuštuma“, kurį režisierius saugojo visą gyvenimą.
Stilius ir įtaka
Ozu kino stilistikai būdinga sąmoningai apribotos kino raiškos priemonės, jis ieškojo tobulybės, užkoduotos tradicinėje japonų estetikoje ir mene. Ši tradicija rėmėsi ir filosofine, religine praktika, bylojančia, kad tuštuma (無 mu) suteikia aukščiausią prasmę formai, kaip tyla – garsui. Ozu paskyrė visą savo gyvenimą šioms paieškoms, atskleisti pastovius, nekintančius, amžinus bruožus, išsibarsčiusius kasdienybėje.
Ozu filmų svarba ir įtaka jaučiami net ir šiandien. Pastatomi vis nauji filmai skirti Ozu atminti. 2003-iais metais Japonų kino kompanija Šiočiku (Shochiku) Ozu 100-sioms gimimo metinėms atminti prodiusavo Taivano kino režisieriaus Hou Hsiao-Hsien filmą Café Lumière (珈琲時光), kuriame vaizduojama miesto gyvenimo vienatvė bei konfliktas tarp tradicijų ir modernumo, panašiai, kaip Ozu filme „Tokijo apysaka“. Iš Ozu filmų taip pat mokėsi tokie garsūs režisieriai kaip Vimas Vendersas (Wim Wenders), Andrejus Tarkovskis ir Džimas Jarmušas (Jim Jarmuch).
Literatūra
- Bordwell, David, 1988. Ozu and the Poetics of Cinema. Princeton University Press
- Internet Movie Data Base [internete] rasta: http://www.imdb.com/name/nm0654868/ [žiūrėta 2016 gegužės 26].
- Kancerevičiūtė, Auksė, 2013. Trumpa kino istorija. Nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio iki XXI a. Pradžios. Vaizdų kultūros studija
- Richie, Donald, 2012. A Hundred Years of Japanese Film. Kodansha USA
- Sharp, Jasper; Arnold, Michael; Mes, Tom, 2003. The World of Yasujiro Ozu. Midnight Eye [internete] rasta:
http://www.midnighteye.com/features/the-world-of-yasujiro-ozu; [žiūrėta 2016 gegužės 26].
