Koncentracijos stovyklos Šiaurės Korėjoje

Koncentracijos stovykla – tai tam tikra specialaus režimo įkalinimo įstaiga, kurioje laikomi asmenys su teismo sprendimu ar be jo. 1948 m. prieš prasidedant Korėjos karui, Šiaurės Korėja atsiskyrė kaip savarankiška valstybė, įgalino komunistinį-socialistinį režimą ir iki dabar yra vienintelė valstybė, kuri XXI a. aktyviai plėtoja koncentracijos stovyklų tinklą – oficialiai žinomos šešių stovyklų geografinės vietos.

Skaičiuojama, kad šiuo metu koncentracijos stovyklose laikoma apie du šimtai tūkstančių šiaurės korėjiečių, kuriems taikomi žmogaus teises pažeidžiantys metodai: marinimas badu, sunkus fizinis darbas bet kokio amžiaus žmonėms ir vaikams bei kankinimai. Koncentracijos stovyklos skiriasi į dvi dalis: politinės ir nepolitinės. Politinės stovyklos taiko žiauresnes sąlygas ir bausmes negu nepolitinės. Korėjiečiai, laikomi koncentracijos stovyklose, gali būti baudžiami už įvairius smulkius nusižengimus: melą, per lėtą darbą, stovyklos taisyklių pažeidimą, politinio režimo peikimą. Bausmių formos diferencijuoja nuo fizinių mušimų, priverstinų veiklų iki viešo pažeminimo ir mirties. Pietų Korėjos Nacionalinio susivienijimo 2015 m. ataskaitoje dėl Šiaurės Korėjos rašoma, jog statistiškai nuo 2000 m. buvo nubausti apie 1800 korėjiečių viešąja mirties bausme. Dėl ataskaitos statistikos tikrumo Jean H. Lee, viena iš žinomiausių Šiaurės Korėjos eksperčių teigė, jog griežti spaudos draudimai ir bet kokios informacijos, atskleidžiančios tikrąjį gyvenimą šalyje, spaudimas sukelia kliūtis ir dažnai tampa sunku nusakyti tikslų skaičių ar skaičiavimus. Bet Jean H. Lee „VICE“ žinioms neneigė, jog viešai nuteistųjų mirties bausme koncentracijos stovyklose skaičius didėja ir Šiaurės Korėjos valdžia neatkreipia didelio dėmesio į Vakarų šalių pasisakymus dėl žmogaus teisių pažeidimų.

Koncentracijų ir perauklėjimo stovyklų ištakos ir plėtojimo priežastys

Koncentracijos stovyklose įkalinami korėjiečiai būna apkaltinti politine išdavyste arba politiniu nepatikimumu. Stovyklų režimams vadovauja Valstybės saugumo departamentas, Šiaurės Korėjoje vadinamas „slapta policija“. Šiaurės Korėja 1947 m. norėdama įtvirtinti komunistinį režimą, vadovaujama Kim Ilsungo, žudė religinius lyderius, tuo metu gyvenusius japonus ir žemvaldžius bei įkalindama šeimas į koncentracijos stovyklas. 1953–1957 m. laikotarpiu, Kim Ilsungas išžudė visus, kurie buvo pasisakantys prieš jo norimą įvesti režimą, taip pat įvesdė daug politinių stebėjimų, bausmių nepaklusniems civiliams ir valdžios nariams. Šiuo ketverių metų laikotarpiu Šiaurės Korėja sukūrė kontroliuojamas zonas, norėdama izoliuoti politinius priešus ir nepaklusniuosius, dabar šios zonos žinomos kaip koncentracijos stovyklos, į kurias siunčiami civiliai žmonės.

1961 m. Kim Ilsungas viešai išreiškė savo utopinio komunistinio režimo idėją Korėjos Darbo partijos susitikime:

„Mūsų idealas yra sukurti visuomenę, kurioje visi yra gerai maitinami, gerai aprengti ir gyvena ilgus gyvenimus, visuomenę, kurioje nėra jokio vangumo ar tingumo ir visi dirbdami yra pažangūs ir atsidavę, visuomenę, kurioje visi gyvena harmonijoje, kaip viena didelė šeima… yra tiek daug, ką žmonės gali dirbti, atsižvelgiant į jų galimybes, ir gauti, atsižvelgiant į jų poreikius.“ (Erikson 1953, p. 159.).

Dėl Korėjos karo padarinių ir noro nubausti tuos, kurie išdavė tėvynę, 1960–1970 metų laikotarpiu Šiaurės Korėjos režimas pateisino ir įtvirtino Kim Ilsungo politikos sėkmę, toliau kurdamas koncentracijos stovyklas. Šiaurės Korėja taip pat įkalino šeimas, kurios vyko į Pietų Korėją 1950-1953 metų laikotarpiu. Stovyklos tapo būtina šalies režimo dalis norint užtikrinti kontrolę civiliams žmonėms ir išlaikyti baimę žmonių galvose. Dėl to po Vietnamo karo (1955–1975 m.) buvo sukurtos Perauklėjimo stovyklos – skirtos nusikaltėliams, dažniausiai neteisingai apkaltintiems žmonėms, kurios yra valdomos Liaudies apsaugos ministerijos. Šių stovyklų gyvenimo sąlygos yra panašios į koncentracijos stovyklų, tik šio tipo stovyklose įkalintieji yra verčiami atsiminti Kim Ilsungo arba Kim Džongilo kalbas bei vykdyti savikritikos procesus. Oficialiai žinomos dešimt perauklėjimo stovyklų su tiksliomis jų buvimo vietomis. Koncentracijos ir perauklėjimo stovyklos skiriasi tik įkalinimo priežastimis, bet vidaus taisyklės ir gyvenimas jose nesiskiria.

Konstitucija ir žmogaus teisės

1936 m. buvo parašyta pirmoji originali Šiaurės Korėjos konstitucija, remiantis tuometine SSRS konstitucija, kurią žiūrėjo ir taisė Josefas Stalinas. Pagal 1936 m. Šiaurės Korėjos konstituciją, šalies valdymo forma yra demokratinė ir valdžios galia priklauso šalies žmonėms. Jungtinių Tautų Organizacija nuo 2006 m., kada buvo įvykdytas pirmasis branduolinio ginklo testas Šiaurės Korėjoje, taiko narystės sankcijas, prie kurių kūrimo prisidėjo ir kitos pasaulio valstybės, kaip Pietų Korėja ir Jungtinės Amerikos Valstijos. 2014 m. Jungtinių Tautų žmonių teisių gynėjai, norėdami atkreipdami dėmesį į didėjančias sankcijas dėl politinių priežasčių, paviešino ataskaitą taip pat ir dėl Šiaurės Korėjos pažeidžiamos konstitucijos ir žmonių teisių koncentracijos (perauklėjimo) stovyklose. 372 puslapių ataskaitoje detaliai išdėstoma padėtis ir nežmoniškos sąlygos, taikomos civiliams žmonėms, remiantis pabėgėlių pasakojimais. 2014 metų kovo 17 dieną, Ženevoje, Šveicarija, buvo viešai paskelbta viena iš svarbiausių ataskaitų dėl Šiaurės Korėjos stovyklų:

„Demokratinės Liaudies Korėjos Respublikos institucijų ir pareigūnų taikomi žmogaus teisių pažeidimai yra sistemingi, išplitę po visą šalį ir šlykštūs. Dauguma atvejų, kada yra pažeidžiamos žmogaus teises, gali būti vadinami nusikaltimais prieš žmogiškumą.“ (Human Rights Watch, 2015).

Viename iš pirmųjų viešų dokumentų, oficialiai skelbiančių apie žmogaus teisių pažeidimus Šiaurės Korėjos stovyklose buvo paskelbtas 2006 m. spalio 20 d. Jungtinių Tautų būstinėje:

„Šiaurės Korėjos valdžia suima neįgalius žmonės ir siunčia juos iš Pchenjano į specialias stovyklas, kuriose jie yra išskirstomi pagal neįgalumo kriterijus ir veikiami nežmoniškų sąlygų<…>.“ (Jeffries 2010, p. 53).

Kim Ilsungo viešai išsakyta utopinė svajonė ir Šiaurės Korėjos konstitucija skelbia tas pačias demokratijos idėjas ir tikslus, bet dėl valdžios noro kontroliuoti „ir kūną ir sielą“ realioji padėtis tapo priešinga demokratijos normoms.

Žymūs pabėgėliai iš Šiaurės Korėjos

2000 m. pasirodė viena iš pirmųjų knygų, kurioje pasakojami sėkmingai pabėgusio iš koncentracijos stovyklos korėjiečio išgyvenimai šalyje ir koncentracijos stovyklose – „Pchenjano akvariumai: dešimt metų Šiaurės Korėjos gulage“ („The Aquariums of Pyongyang: Ten Years in the North Korean Gulag“). Gang Čol-Hvanas (강철환 Kang Chol-hwan) yra pirmasis asmuo, kuris visą savo patirtį bei patyrimus leido sužinoti visam pasauliui. Knygoje detaliai pasakojama Gang Čol-Hvano šeimos istorija ir gyvenimas prasidedant Korėjos karui iki pat pabėgimo. Ši knyga sukėlė didelį atgarsį ir padėjo atkreipti pasaulio dėmesį į Šiaurės Korėjoje pažeidžiamas žmogaus teises ir koncentracijos stovyklų vykdomą politiką. Knygoje atkreipiamas dėmesys į istoriją ir vieno asmens galimą poveikį visai šeimos kartai. Šin Dong-Hjokas (신동혁 Shin Dong-hyeok) žinomas, kaip vienintelis korėjietis, pabėgęs iš visiškai kontroliuojamos koncentracijos stovyklos. Knygoje „Pabėgimas iš Lagerio nr. 14“ taip pat detaliai aprašomas gyvenimas koncentracijos stovyklose ir pabėgimas iš valstybės. „14 stovykla“ arba kitaip vadinama Gečono įkalinimo stovykla (개천 제14호 관리소 gaecheon je 14 ho gwanliso) yra viena iš oficialiai žinomų šešių tikslių buvimo vietų. Šin Dong-Hjoko 2012 m. išleista knyga tapo sensacija kaip ir Gang Čol-Hvano knyga, atskleisdama daug gyvenimo Šiaurės Korėjoje ir koncentracijos stovyklose detalių. Knygoje telkiamasi labiau į kasdienį gyvenimą negu į istoriją ir mintis. 2014 m. Airijoje vyko „One Young Summit“ konferencija, kurioje susirinko jaunieji lyderiai spręsti tarptautines problemas. Pak Jonmi (박연미 Park Yeon-mi) viešoji kalba, kurioje išdėstoma jos pabėgimo istorija ir gyvenimas Šiaurės Korėjoje tapo taip pat didele sensacija su milijoninėmis peržiūromis „Youtube“ socialiniame tinkle. 2015 m. ji išleido atsiminimų knygą „Tam, kad išgyventum: šiaurės korėjietės kelionė į laisvę“ („In Order to Live: A North Korean Girl’s Journey to Freedom“). Nuo pabėgimo 2007 m. Pak Jonmi tapo žmogaus teisių aktyviste Šiaurės Korėjos klausimais ir dalyvauja įvairiose programose, konferencijose.

Remiantis Pietų Korėjos Nacionalinio susivienijimo centro duomenimis, iš viso oficialiai registruotų Šiaurės Korėjos pabėgėlių Pietų Korėjoje buvo 30 tūkstančių 2016 m. Nors Pietų Korėjos pabėgėlių centrai aktyviai stengiasi padėti laimingai pabėgusiems, Šiaurės Korėjos kaimynė Kinija, dažnai siunčia pabėgėlius atgal. Šiaurės Korėjos pabėgėliai Kinijoje dažnai traktuojami kaip „nelegalūs ekonominiai emigrantai“ ir grąžinami į tėvynę, remiantis 1986 m. Sienų protokolu. Dėl šių veiksmų Kinija sulaukia daug kritikos iš Vakarų šalių, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto ir žmogaus teisių gynėjų centrų. 2017 m. kovo mėnesį Jungtinės Tautos išreiškė savo poziciją pabėgėlių klausimu, teigdamos, jog padės ir kurs naujas strategijas steigti daugiau pabėgėliams skirtų prieglobsčių centrų.

Naudota literatūra

1. Asher-Schapiro, A., 2015. North Korea Has Publicly Executed 1,382 People Since 2000, Report Claims. Vice. [internete] 2015, July 06. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gegužės 10 d.].
2. Erikson, H. E., 1953. Wholeness and Totality – A Psychiatric Contribution. iš Friedrich red., 1954. Totalitarianism. New York: Harvard University Press.
   p. 156-171.
3. Freekorea.us, 2010. The History of North Korea’s Political Prison Camps. FreeKorea.us. [internete] 2010, vasario 24. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gegužės 10 d.].
4. Harden, B., 2009. Outside World Turns Blind Eye to N. Korea’s Hard-Labor Camps. Wahington Post. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gegužės 10 d.].
5. Hawk, D., 2007. Concentrations of Inhumanity. Freedom House. [internete] Prieiga per internetą:Čia
6. Human Rights Watch, 2015. World Report 2015: North Korea. Human Rights Watch. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gegužės 10 d.].
7. Human Rights Watch, 2016. North Korea. Human Rights Watch. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gegužės 10 d.].
8. Jeffries, I., 2010. Contemporary North Korea. London: Routledge.
9. Nebehay, S., 2014. U.N. documents North Korean torture chambers, prison camps … and luxury goods. Reuters. [internete] 2014, vasario 17. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gegužės 10 d.].
10. Rendler, J., 2011. North Korean Prison Camps Grow Larger. Amnesty USA. [internete] 2011, gegužės 11. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gegužės 10 d.].
11. Shearlaw, M., 2014. The best books on North Korea. The Guardian. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gegužės 10 d.].
12. The National Commission of Human Rights of Korea, 2010. Survey Report on Political Prisoners’ Camps in North Korea. The National Commission of Human Rights of Korea. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gegužės 11 d.].
13. X.S.E., Naenara Democratic People’s Republic of Korea. Naenara Democratic People’s Republic of Korea. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gegužės 10 d.].

Tekstą redagavo: Dovilė Šimulevičiūtė