Didysis Kinijos kanalas

Didysis Kinijos kanalas (大运河 Dà yùnhé), kitaip dar vadinamas Hangdžou Pekino kanalu (Jin Hang), yra ilgiausias pasaulyje žmonių sukurtas kanalas. Jį sudaro daugybė vandens kelių, išsidriekusių Rytų ir Šiaurės Kinijoje.

Kanalo ypatybės

Bendras kanalo ilgis yra 1770 km (Discover China 2009, p. 34). Visa Didžiojo kanalo statyba truko apie 2000 metų. Jis buvo statomas kelių dinastijų, o baigtas Sui (518–618 m.) dinastijos laikotarpiu. Didysis kanalas yra 21 kartą ilgesnis už Panamos kanalą ir 10 kartų ilgesnis už Sueco kanalą (Global Security 2012). Vandens keliai, iš kurių sudarytas kanalas, sujungia Hangdžou ir Džejiang provincijas su Pekino miestu. Kanalas turi 24 užtvankas ir 60 tiltų. Jis buvo pastatytas norint gabenti grūdus ir ryžius, kurie augo Jangdzės ir Huai upių slėniuose. Kadangi šie slėniai buvo derlingi, labai daug grūdų ir ryžių buvo gabenama į didžiuosius Kinijos miestus. Kanalo statyba palengvino grūdų gabenimą, nes jų reikėjo ne tik miestams, bet ir Šiaurės Kinijoje esančiai armijai. Didysis kanalas – vienas seniausių ir ilgiausių senovės Kinijos išradimų, dėl to jis labai svarbus ir reikšmingas šiuolaikinei Kinijos istorijai. Kaip pagrindinis transporto šaltinis kanalas sujungė Jangdzę, Geltonąją upę, Huai ir Čiantango upes, kurios tekėjo palei Pekiną, Tiandzingą, Hebei, Šandongą, Dziangsu ir Džedziangą su Hangdžou, kur pietuose kanalas baigdavosi (Discover China 2009, p. 35). Iš sudėtingos ir tvirtos kanalo statybos matyti, kad senovės Kinijoje jau buvo išvystyta hidraulinė inžinerija. Kanalo vandens lygiui palaikyti buvo reikalingos užtvankos, kurios išrastos X a. pr. Kr. Dėl šių išradimų kanalo vanduo galėjo pakilti iki 142 m virš jūros lygio. Dabartiniais duomenimis, kanalas teka šalia Bai upės į pietus nuo Pekino į Tiandzino miestą. Atkarpos ilgis – 412 km. Tiandzino mieste kanalas susijungia su Vei upe. Toliau kanalas teka pailgintais ežerais į Šandongo provinciją pro Sudžou, kur kerta Čango upę Džedziango mieste. Iš esmės jis teka Čango delta, per Vusi į Hangdžou. Kanalo plotis yra 30–60 m, gylis – 0,6–4,6 m.

Istorija

Seniausia kanalo dalis yra tarp Jangdzės ir Huaijino (anksčiau vadinto Čingdziangu) miestų Dziangsu provincijoje. Ši kanalo atkarpa buvo vadinama Šanjangu (Shanyang), vėliau – Pietų Didžiuoju kanalu. Kanalas pradėtas statyti IV a. pr. Kr., rekonstruotas 607 m. ir nuo to laiko naudojamas iki šiol (Britannica 2012). Įdomus faktas tas, kad visų Kinijos upių, įskaitant Jangdzę ir Geltonąją upę, srovės kryptis yra iš vakarų į rytus, o Didžiojo kanalo tekėjimo kryptis yra iš šiaurės į pietus. Taip tekantis kanalas jungia didžiausius miesto centrus. Didžiojo kanalo statyba datuojama nuo Pavasario ir Rudens periodo (770–476 pr. Kr.). Vu (Wu) karalystės karalius Fučai (Fuchai) (dabartinis vardas Sudžou), norėdamas užkariauti kaimyninę Či (Qi) karalystę, įsakė pradėti kasybos darbus tarp Jangdzės ir Huaihės upių. Imperatorius buvo sugalvojęs padaryti vandens kelią tam, kad greičiau ir efektyviau pergabentų karius į užkariaujamą teritoriją (Symbols of China 2009, p. 112). Pirmoji kanalo sistema pradėta statyti Sui dinastijos laikotarpiu (518–618 m.). Vėlesniu laikotarpiu, Tangų dinastijos (618–907 m.) ir Songų dinastijos (960–1125/26 m.) valdymo metais, kanalas išliko svarbiausiu vandens keliu (Symbols of China 2009, p. 112). Ši (Shi) maištas Tangų dinastijos laikotarpiu labai sutrikdė šiaurinės Kinijos ekonomiką. Maištas sutapo su pakilusiu Didžiojo kanalo vandens lygiu, todėl jis tapo pagrindiniu keliu grūdams ir šilkui iš Kinijos pietų į šiaurę gabenti. Prie kanalo taip pat buvo pastatytas kelias, kuriame įrengta daug pašto stočių. Korėjiečių pirkliai ir keliautojai vykdavo klestinčiu maršrutu, apsistodavo kanalo pakrantėse ir čia kūrė gyvenvietes, jos vėliau išplito ir susijungė į miestą. Kaifengo miestas, kuris buvo pagrindinė stotelė Songų dinastijos laikotarpiu, vėliau tapo sostine, pagrindiniu centru, esančiu prie kanalo. Valdant Mingų dinastijai buvo pastatyta 15 užtvankų, kariuomenės vandens transportas išaugo iki 15 000 valčių ir kariuomenė padidėjo iki 160 000 karių. Kanalui vis tobulėjant, imperatoriai galėjo daug lengviau valdyti ir reguliuoti juo praplaukiančius laivus bei baržas.

Šio objekto statyba buvo iš kelių etapų: pirmasis etapas datuojamas 486 m. pr. Kr. Hano mieste (dabartiniame Jangdžou) Dziangsu provincijoje. Ši kanalo statybos atkarpa pavadinta Han Gou. Atkarpos ilgis 150 km. Pastačius šią kanalo dalį, jis susijungė su Jangdze ir Huai upėmis. Antrasis etapas buvo Sui dinastijos valdymo laikotarpiu, kai žemės ūkio centras buvo perkeltas į Geltonosios upės slėnį. Imperatoriaus Ven (Wen) iniciatyva pradėtas milžiniškas projektas, kurį tęsė imperatorius Jangas (Yang). Nuo 604 iki 609 metų buvo tęsiami kanalo statybos darbai, juose dalyvavo apie penki milijonai juodadarbių, iš kurių maždaug trys milijonai mirė neištvėrę sunkių ir alinančių darbo sąlygų. Teigiama, jog kanalas buvo pastatytas per 167 dienas, bet iš tikrųjų prireikė šešerių metų. Antrojo etapo statyboms pasibaigus, kanalas pailgėjo 2000 kilometrų. Y formos kanalas sujungė didžiausius to meto miestus. Tangų ir kitų dinastijų laikotarpiu kanalas buvo skirtas grūdams gabenti iš Jangdzės upės baseino į šiaurinę Kinijos dalį. Juanų dinastijos laikotarpiu (1206–1368 m.) sostinė buvo perkelta į Dadu miestą (dabartinis Pekinas). Siekiant išvengti apylankos, nuspręsta iškasti Šandongo provincijos prieškalnę ir taip sujungti Hangdžou ir Pekiną šiaurės–pietų keliu. Dėl šio sprendimo kanalo ilgis sutrumpėjo 700 km.

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad sklandžiai veikti kanalui dažnai trukdydavo Geltonojoje upėje vykstantys potvyniai. Kita vertus, tuo buvo ir naudojamasi: karo laikotarpiu Geltonosios upės užtvankos būdavo sąmoningai sugriaunamos, kad priešai galėtų užpulti iš pasalų. Ši strategija sukeldavo katastrofiškų pasekmių tiems regionams, kurie būdavo užtvindyti (Symbols of China 2009, p. 112).

Kanalo reikšmė

Kanalo reikšmė buvo daug didesnė, nei tik gabenti ryžius bei grūdus. Kanalas buvo ir svarbus politinis įrankis, kuriuo neramumų laikotarpiu naudodavosi priešai. 1840 m., pirmojo Opiumo karo metu, britai, norėdami užimti Kiniją, užgrobė Džendziango miestą, esantį kanalo ir upių sankirtoje, ir apmokestino visą į Pekiną gabenamą grūdų srautą. Kinija pasidavė per kelias savaites (National Geographic 2013). Taip pat kanalas buvo svarbus per didelius Kinijos politinius ir kultūrinius renginius. Vieno mokslininko mintis apibūdino du kone svarbiausius Kinijos palikimus – Didžiąją kinų sieną ir kanalą: „Didžioji kinų siena yra Kinijos žmonių stuburas, o Pekino-Hangdžou Didysis kanalas yra kūnas ir kraujas“ (Shan). Didysis Kinijos kanalas taip pat turėjo didelę kultūrinę reikšmę. Imperatoriai atidžiai stebėdavo ir sekdavo, kas keliauja pro kanalo tiltus. Jie buvo saugomi, o aplinkiniai nesvarbūs tiltai buvo užrakinami. Taip Pekinas susikūrė savo prekinius ženklus – Pekino antis Šandongo provincijoje ir Pekino opera iš Ahui ir Hubei (National Geographic 2013). Kanalas buvo labai svarbus dar ir tuo, kad atvėrė galimybę susisiekti ir bendradarbiauti, perduoti kultūrines vertybes ir jas pasiimti šiauriniams ir pietiniams Kinijos regionams. Kanalas buvo labai reikšmingas vienijant šalį ir gynybiniais tikslais (Discover China 2009, p. 37).

Šiais laikais kanalas yra mėgstamas turistų. Plaukti valtimi – vienintelis būdas pamatyti visą panoraminį vaizdą, esantį aplink kanalą ir jo pakrantes, kraštovaizdį, kuris sukurtas žmonių, gyvenančių pietinėje dalyje palei upę. Senoviniai butai, akmeniniai tiltai, kurie sukurti remiantis senoviniais motyvais ir istoriniu palikimu. Kadangi didelė dalis istorinio palikimo ir papročių išliko, todėl vietiniai gyventojai keliautojams gali pasiūlyti daug pramogų. Turistai taip pat gali keliaudami po kanalą paragauti skanaus maisto, tuo pat metu bandydami suvokti aplinkinį peizažą (Discover China 2009, p. 37).

Šiandien Didžiojo kanalo vandens tinklas yra toliau formuojamas bei plečiamas, prijungiama vis daugiau upių, kad susisiekimas būtų patogesnis ir lengvesnis. Tai – Jangdzė, Perlų upė, Pekino-Hangdžou kanalas [Didysis Kinijos kanalas]. Kitos upės, pvz., Huaihė, Heilongdziangas ir Song-Liao, yra prijungtos kaip pagrindiniai vandens tiekimo šaltiniai. Kinija turi 123 tūkstančius vandens kelių, kuriais laivai gabena krovinius. Dėl tokio didelio vandens kelių skaičiaus Kinija pirmauja pasaulyje. Didysis Kinijos kanalas laikomas vienu iš didžiausių inžinerijos stebuklų (Global Security 2012).

 

Naudota literatūra:

Jicai, F., 2009. Symbols of China. London: Compendium.

Johnson, I. 2013. Grand Canal. China’s Ancient Lifeline. National Geographic [internete] May. Rasta: <http://ngm.nationalgeographic.com/2013/05/chinas-grand-canal/johnson-text#close-modal> [žiūrėta: 2014 m. kovo 30 d.].

Pike, J., 2012. Global Security. Military. Grand Canal. [internete]. Rasta: <http://www.globalsecurity.org/military/world/china/grand-canal.htm> [žiūrėta: 2014 m. kovo 30 d.].

Pletcher, K. 2012. Grand Canal. Encyclopedia Britannica [internete]. Rasta: <http://www.britannica.com/EBchecked/topic/241131/Grand-Canal> [žiūrėta: 2014 m. kovo 30 d.].

Xu, L., 2009. Discover China: 100 Interesting topics to feel China. China Intercontinental Press.

Redagavo Simona Bagdonaitė