Šonaslydis Japonijoje

Terminas šonaslydis (jap. ドリフト Dorifuto) turi kelias reikšmes. Viena jų – automobilio vairavimo technika lenktynių metu, kai, naudojantis automobilio stabdžiais, akceleratoriumi, sankaba ir vairu, priverčiama galinius arba visus automobilio ratus slysti šonu ir tuo pačiu metu pasukti priekinius automobilio ratus į automobilio slydimo krypčiai priešingą pusę (Abdulrahim 2006; Driftjapan n. d.). Visus šiuos veiksmus kontroliuoja vairuotojas. Jei šie veiksmai atliekami tinkamai, pasiekiamas didesnis nei įprastai automobilio greitis išvažiuojant iš posūkio. Bet, dažnai atliekant šiuos veiksmus, neišvengiama greito padangų susidėvėjimo (Takahashi 2003).

Šonaslydis, kaip automobilių sporto šaka, gerokai skiriasi nuo daugumos automobilių sporto šakų ir pastarųjų atstovų dažnai kritikuoja šonaslydį. Šonaslydyje nesiekiama aplenkti kito sportininko ar kuo greičiau įveikti lenktynių trasos. Svarbu išlaikyti tam tikrą greitį, slydimo kampą, nenutraukti slydimo posūkiuose ir tarp jų, slysti automobiliu pagal organizatorių nustatytą liniją (Driftzone 2010).

Istorija

Šonaslydžio tėvyne laikoma Japonija. Šią automobilių vairavimo techniką pirmasis žiedinėse lenktynėse pademonstravo žymus Japonijos lenktynininkas Kunimicu Takahašis (高橋国光 Takahashi Kunimitsu). Jis daug metų lenktyniavo motociklų varžybose ir net tapo pirmuoju japonu, 1961 m. Vokietijoje laimėjusiu motociklų „Grand prix“ varžybas. Tačiau 1962 m. po avarijos „Isle of man TT“ varžybose persikvalifikavo ir nuo 1965 m. pradėjo lenktyniauti automobiliais. Per savo automobilių lenktynininko karjerą Takahašis yra varžęsis tokiame pasaulinio lygio čempionate kaip „Formulė 1“, ne kartą dalyvavo ir 1995 m. net laimėjo visų gerai žinomas 24 valandų Le Mano lenktynes GT2 klasėje (Driverdb n. d.). Bet labiausiai Kunimicu Takahašis yra žinomas kaip lenktynininkas, kuris pirmasis XX a. 8-ajame dešimtmetyje pademonstravo šonaslydį japoniškų gamyklinių automobilių čempionate (angl. All Japan Touring car championship). Ši technika varžybose pasiteisino, todėl ne tik sudomino jo oponentus, bet ir atkreipė gatvės lenktynininkų dėmesį (Banner 2011).

Kitas svarbus asmuo šonaslydžio istorijoje – Keičis Cučija (土屋 圭市 Tsuchiya Keiichi). Šis lenktynininkas karjerą pradėjo nuo nelegalių gatvės lenktynių. Įkvėptas Kunimicu Takahašio, Keičis Cučija siaurose Japonijos kalnuotų vietovių gatvelėse tobulino kontroliuojamo slydimo šonu techniką. Tokiose vietose dažniausiai susirinkdavo nelegalių gatvės varžybų lenktynininkai. Tobulėjant įgūdžiams, augo Keičio Cučijos autoritetas tarp pogrindžio lenktynininkų. Atsirado vis daugiau jo sekėjų. Šonaslydžio technika tapo vis populiaresnė ir dažniau taikoma gatvėse. Įgijęs patirties gatvės lenktynėse, 1977 m. Keičis Cučija pradėjo profesionalaus lenktynininko karjerą Fudži naujokų lenktynių serijoje. Pritaikęs savo vairavimo įgūdžius legalioje lenktynių trasoje, tapo autoritetu kitiems gatvės lenktynininkams (Drifted 2016). Bet tuo jo gatvių lenktynių istorija nesibaigė. Nepaisant to, jog Keičis Cučija jau legaliai lenktyniavo, su juo susisiekė keli automobilių tobulinimo žurnalai. Buvo nufilmuotas vaizdo įrašas pavadinimu „Plupsy“. Jame matyti, kad, būdamas profesionalus lenktynininkas, Keičis Cučija, nepaisydamas kelių eismo taisyklių, dideliu greičiu važiuoja ir slysta šonu Japonijos kalnų keliuose. Šio vaizdo įrašo paviešinimas dar labiau išpopuliarino šonaslydį tarp gatvės lenktynininkų. Pasirodžius šiam įrašui, Keičiui Cučijai trumpam buvo atimta lenktynininko licencija. Dėl to jis pradėjo atkalbinėti lenktynininkus nuo nelegalių varžybų gatvėse, tačiau jo gerbėjai ir šio sportininko įkvėpti pogrindžio lenktynininkai jį karūnavo šonaslydžio karaliumi (リキン Dorikin). XX a. 9-ajame dešimtmetyje pradėtos rengti legalios šonaslydžio varžybos. Šonaslydžio karalius dažnai prisideda prie renginių organizavimo ar teisėjavimo. Varžybos iki šių laikų vis dar pritraukia nemažai šio automobilių sporto entuziastų, taip pat skatina gatvių lenktynininkus rinktis legalų būdą tuo užsiimti. Taip šonaslydis iš gatvių lenktynių peraugo į konkurencingą automobilių sporto rūšį (Banner 2011).

Gatvių šonaslydis

Po Kunimicu Takahašio pasirodymų visų japoniškų gamyklinių automobilių čempionate ir Keičio Cučijos dėka tarp gatvės lenktynininkų išpopuliarėjusių šonaslydžio technikų nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio Japonijos miestų gatvėse ir gatvių lenktynininkų pamėgtuose kalnuotų vietovių keliuose (峠 Tōge) galima buvo pamatyti vis daugiau tuo užsiimančių gatvių lenktynininkų. Dažnai šonaslydžio technika buvo naudojama nelegaliai lenktyniaujant kalnų keliuose, porinėse lenktynėse, kuomet priekyje važiuojantis automobilio vairuotojas siekia neleisti savo varžovui jo aplenkti posūkio metu. Šonu slystantis automobilis užima gerokai daugiau važiuojamosios kelio dalies nei įprastai važiuojantis automobilis. Tai pirmaujančiam lenktynininkui padėdavo išlaikyti savo poziciją. Jei būdavo lenktyniaujama laikui, tuomet, naudojant šonaslydžio technikas, buvo siekiama pagerinti trasos įveikimo laiką. Tokie masiniai lenktynių reginiai pritraukdavo nemažai žiūrovų, todėl dauguma vairuotojų atvažiuodavo užsiimti būtent šonaslydžiu. Automobilio slydimas šonu dideliu greičiu suteikia jaudulio ir adrenalino vairuotojui, o žiūrovui tai spektaklis – šou (Morton 2006). Todėl ir dabar įvairiuose automobilių gerbėjų susibūrimuose šonaslydis yra dažnas reginys. Šiais laikais dauguma gatvių lenktynininkų pamėgtų kalnų kelių Japonijoje yra nebetinkami lenktyniauti, nes juose įrengti greičio mažinimo kalneliai, tačiau keliuose, kur dar nėra greitį ribojančių įrenginių, naktimis vis dar galima sutikti šonaslydininkų. Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio tarp Jokohamos ir Tokijo miestų esanti Oi prieplauka (大井ふ頭 Ōi futō) tapo mėgstamiausia šonaslydininkų vieta. Šis kelias yra pritaikytas sunkvežimiams, gerokai platesnis nei įprasta, tik su vienu posūkiu, bet gatvių šonaslydininkams tai nesukėlė problemų, jie platų kelią puikiai naudoja šonaslydžiui. Vietiniai tai paprasčiausiai vadina „sanpacu“ (３発 sanpatsu, liet. „trys judesiai“). Per platųjį Oi prieplaukos kelią šonaslydininkas, nenutraukdamas slydimo, tris kartus pakeičia slydimo kryptį ir paskutiniu įslysta į posūkį. Pastaruoju metu policija ėmėsi didesnės gatvės lenktynininkų kontrolės, todėl, kitaip nei XX a. pabaigoje, dabar didesnius gatvės šonaslydžio sambūrius pamatyti yra sunkiau (Choy 2017). Gatvės šonaslydžiui naudojami automobiliai dažniausiai būna panašūs į profesionalių automobilių sporto atstovų, kurių automobiliai yra varomi galiniais ratais. Tačiau pasitaiko atvejų, kai naudojami automobiliai su priekiniais ar visais keturiais varomaisiais ratais, nes gatvėje nėra tokių apribojimų ar taisyklių (Highsnobiety, n. d.).

Profesionalus šonaslydis

Pirmosios legalios pasaulio šonaslydžio varžybos įvyko 1986 m. Japonijoje, o jau 1988 m. buvo pradėtos iki šiol vykstančios D1GP šonaslydžio varžybos. Profesionalus šonaslydis unikalus tuo, kad jame nėra tikslo trasą pervažiuoti kuo greičiau, tereikia palaikyti nuolatinį didelį greitį. Dalyvių pasirodymą vertina teisėjų komisija, ją dažniausiai sudaro 3–4 asmenys. Viskas prasideda nuo treniruočių, nes jos padeda sportininkams įsiminti trasą. Toliau seka instruktažas vairuotojams. Jo metu yra pristatoma trasos linija, kuria jų automobiliai turi slysti, taip pat paaiškinama, už ką dalyviai gauna arba praranda taškus. Pačios varžybos prasideda nuo kvalifikacinių važiavimų. Kvalifikacijoje vairuotojai trasą įveikia po vieną (単走  tansō) ir tam dažniausiai turi tris bandymus. Standartiniai vertinimo kriterijai vairuotojams: išlaikomas greitis, slydimo kampas, per instruktažą nustatytos slydimo linijos atkartojimas ir paties slydimo įspūdingumas. Įspūdingumas dažniausiai nusakomas pagal žiūrovų reakciją, dūmų kiekį iš svylančių padangų ir panašiai. Po kvalifikacijos atrinkus 16 ar 32 geriausiai pasirodžiusių vairuotojų, pereinama prie porinių važiavimų (追走  tsuisō). Kiekviena priešininkų pora važiuoja du kartus, poros sudaromos pagal vieno minuso sistemą. Tai reiškia, kad važiavimo poroje etapą pralaimėjęs priešininkas praranda galimybę toliau kovoti. Dviejų važiavimų metu iš pradžių vienas vairuotojas važiuoja priekyje, o kitas jį seka, paskui jie pasikeičia pozicijomis. Poriniai važiavimai vertinami tais pačiais kriterijais kaip ir kvalifikaciniai, tačiau dar pridedamas atstumo nuo priešininko šonaslydžio metu vertinimas. Priekyje važiuojantis vairuotojas turi, laikydamasis visų kriterijų, pervažiuoti trasą kuo didesniu greičiu, kad už jo važiuojantis nepasivytų, o jį sekantis vairuotojas – atkartoti priešininko šonaslydį ir stengtis išlikti kuo arčiau (Layton n. d.). Nors profesionaliame šonaslydyje naudojami tik gamykliniai automobiliai, turintys nemažai modifikacijų, jie yra specialiai paruošti sportui, kad, įvykus avarijai, vairuotojo sužeidimai būtų minimalūs. Taisyklės numato, jog varžybose leidžiama dalyvauti tik su galinių varomųjų ratų automobiliais. Taip pasirinkta dėl šių automobilių populiarumo, dėl stabilesnio greičio ir slydimo palaikymo vairuojant automobilį galiniais varomaisiais ratais. Skirtinguose šonaslydžio čempionatuose dalis taisyklių ar pats čempionato formatas gali skirtis, tačiau esmė išlieka ta pati (Driftzone 2010).

Keletas Japonijoje vykstančių šonaslydžio čempionatų:

• D1 Grand Prix (seniausias iki šiol vykstantis šonaslydžio čempionatas);
• D1 Street Legal (šiame čempionate dalyvauja vairuotojai, kurių automobiliai gali legaliai važinėti gatvėmis);
• Formula Drift Japan (čempionatas, formatu analogiškas „Formula Drift“, kuris vyksta JAV).

Šonaslydis filmuose

Šonaslydį populiarinti Japonijoje ir visame pasaulyje neabejotinai padėjo nuo 1998 m. rodoma animė „Initial D“, kurioje pagrindinis veikėjas mokosi lenktyniauti kalnų keliuose ir šioje srityje sparčiai tobulėja. Vienas iš pagrindinių serialo akcentų yra šonaslydžio technikų naudojimas. Šio animė kūrėjus konsultavo pats Keičis Cučija, tad galima teigti, jog šonaslydžio klausimu „Initial D“ yra arti realybės.

Pasaulyje šonaslydį labiausiai išpopuliarino serialo „Greiti ir įsiutę“ trečioji dalis „Tokijo lenktynės“, išleista 2006 metais. Filme parodomas naktinis Tokijo lenktynininkų, užsiimančių nelegaliomis šonaslydžio lenktynėmis, gyvenimas. Filmo kūrėjai taip pat pasikvietė Keiči Cučiją kaip konsultantą. Lenktynininkas gavo ir trumpą epizodinį vaidmenį filme.

„Šonaslydžio biblija“ (angl. Drift Bible) yra 2003 m. išleistas dokumentinis filmas, kuriame šonaslydžio karalius parodo ir paaiškina pagrindines šonaslydžio technikas ir atskleidžia, kaip reikėtų patobulinti bei sureguliuoti automobilį, skirtą šonaslydžiui.

Naudota literatūra

1. Abdulrahim, M. 2006, „On the Dynamics of Automobile Drifting“, SAE International. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9 d.].
2. Banner, J. 2011, „The History of Drifting and the Future of Formula Drift“, MotoIQ. 2011 gegužės 19. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9 d.].
3. Choy, D. 2017, „Nikko Circuit Brings ’90s Style ‘Sanpatsu’ Street Drifting To The Track“, The Drive. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 15 d.].
4. Drifted, 2016, Keiichi Tsuchiya – From Teenage Tearaway To Drift King. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 3 d.].
5. Drifting in Japan. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017m. lapkričio 9d.].
6. Driftzone, 2010, Kas yra „driftingas“? Iš kur jis atsirado?. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 3 d.].
7. Driverdb, Kunimitsu Takahashi. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 3 d.].
8. Highsnobiety, Japan’s Illegal Drift Scene: An Inside Look. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 9d.].
9. Layton, J., „How Drifting Works“, How Stuff Works?. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. gruodžio 3 d.].
10. Morton, P. 2006, How to Drift: The Art of Oversteer, CarTech, North Branch.
11. The Drift King Keiichi Tsuchiya’s Drift Bible: A Complete Guide to Drifting. 2003. [filmas]. Režisierius Katsu Takahashi. JAV.
12. Willamor, J. 2010, Streetwise Drift. [nuotrauka]. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. sausio 18 d.].

Redagavo Indrė Gudėnaitė