Ohaguro
Ohaguro (jap. お歯黒 arba 鉄漿, Ohaguro) terminas apibūdina tradicinį Tekančios Saulės šalies makiažo metodą, skirtą nudažyti dantis specialiais, juodos spalvos dažais, vadinamais Kanemidzu (jap. 鉄漿水, Kanemizu).
Šis paprotys buvo praktikuojamas ne tik Japonijoje, bet ir kitose Rytų ir Pietryčių Azijos šalyse, tokiose kaip Kinija, Vietnamas, Laosas ir Tailandas.
Paprotys buvo ir yra paplitęs tarp aukščiau paminėtuose regionuose gyvenančių etninių mažumų, tokių kaip Miao (kin. 苗, Miáo), Jao (kin. 瑶, Yáo) Lahų (kin. 拉祜, Lāhù), Nung (viet. 𠊛儂, Người Nùng), Hani (kin. 哈尼, Hāní), Lisu (kin. 傈僳, Lìsù) ir kitų etninių tautų žmonių.
Iki XIX a. pab. juodi dantys Japonijos visuomenėje buvo laikomi grožio ir patrauklumo simboliu.
Vis dėlto, ši dantų juodinimo tradicija be grožio turėjo ir kitų, labiau praktiškų paskirčių.
Ohaguro termino raidos apžvalga
Iš pradžių Ohaguro terminas buvo naudojamas iškirtinai aristokratiškoje aplinkoje.
Imperatoriškajame dvare (jap. 御所, Gosho) šis makiažo būdas buvo žinomas Fušimidzu (jap. 五倍子水, Fushimizu) vardu, o plačiojoje visuomenėje – Kanecuke (jap. 鉄漿付け, Kanetsuke), Cukegane (jap. つけがね, Tsukegane) bei Hagurome (jap. 歯黒め, Hagurome) pavadinimais.
Manoma, kad šis paprotys susiformavo gilioje Japonijos senovėje bei iki Meidži laikotarpio (jap. 明治時代, Meiji jidai) (1868–1912 m.) pabaigos, o kai kuriose Šiaurės Japonijos Tohoku (jap. 東北, Tōhoku) regiono dalyse, iki Šiova laikotarpio pradžios (jap. 昭和時代, Shōwa jidai) (1926–1988 m.), buvo aktyviai praktikuojamas moterų, ypač vedusių moterų tarpe.
Ohaguro buvo dažnai derinamas su kitu, nuo Naros (jap. 奈良時代, Nara jidai) (710–794 m.) iki Edo (jap. 江戸時代, Edo jidai) (1603–1868 m.) laikotarpio naudotu makiažo metodu, vadinamu Hikimaju (jap. 引眉, Hikimayu), kurio atlikimo metu buvo nuskutami arba pašalinami asmens antakiai.
Šį paprotį taip pat praktikavo ir kai kurie viduramžių Japonijos aristokratai vyrai.
To meto visuomenėje buvo manoma, kad dailia, juoda spalva nudažyti dantys ne tik leidžia užmaskuoti tokias dantų higienos problemas kaip dantų kreivumas ar dantų spalviniai pokyčiai, bet taip pat ir suteikia žmogaus išorinei išvaizdai papildomą, švelnumo įspūdį.
Tai buvo nepakeičiama to meto burnos higienos ir sveikatingumo priemonė: specialūs juodos spalvos dažai ne tik padėdavo sumažinti blogą burnos kvapą, bet ir dantų ėduonies ar periodonto ligų riziką.
Daugelis Vakarų kultūros atstovų, apsilankusių Tekančios Saulės šalyje Tokugavos Šiogūnato laikotarpiu (jap. 徳川幕府, Tokugawa bakufu) (1600–1868 m.) neigiamai vertino matytą Ohaguro tradiciją, teigdami, kad tai buvo bloga praktika, kuri neva subjaurodavo natūralius moters grožio atributus.
Rutherford’as Alcock’as klaidingai manė, kad „Ohaguro praktika padėdavo apsaugoti moters skaistumą, tyčia subjaurojant jos natūralų grožį“.
Vis dėlto, šiuolaikinėje Japonijoje, dėl pasikeitusio visuomenės požiūrio į grožio estetiką, Ohaguro terminas įgavo neigiamą reikšmę: dabar jis yra dažnai naudojamas siekiant išjuokti, pašiepti asmenį, pabrėžiant jo bjaurumą (Wu, 2020).
Ohaguro tradicijos istorinė raida
Tiksli Ohaguro papročio kilmė nėra žinoma, tačiau ankstyviausi archeologiniai duomenys rodo, kad Japonijos istorijos pradžioje gyvenę žmonės dantis juodino, naudodami augalinės kilmės dažus.
Japoniją pasiekusi geležies amžiaus kultūra padarė pokyčius šioje praktikoje: tuo metu dantys buvo pradėti juodinti, naudojant iš geležies drožlių pagamintus, specialius dažus.
Šis dantų dažymo metodas buvo veiksmingas: ant Kofun laikotarpio (jap. 古墳時代, Kofun jidai) (250–538 m.) žmonių kaulų yra rasti išlikę šių dažų pėdsakai, o Edo laikotarpio (1603–1868 m.) palaikų dantys yra išlaikę nepakitusią juodą dažų spalvą iki šių dienų.
Ohaguro ypač išpopuliarėjo Heian laikotarpiu (jap. 平安時代, Heian jidai) (794–1185 m.) tarp aristokratų, ypač jaunų, besiruošiančių tekėti moterų.
Viena iš priežasčių, lėmusių šios praktikos populiarumą, buvo kito makiažo metodo – veido dažymo balta spalva paplitimas.
Dėl itin balto veido, žmonių dantys atrodydavo geltonesni negu buvo iš tikrųjų, todėl moterys, siekdamos susitvarkyti su šia problema, dažė dantis kontrastinga, juoda spalva, tokiu būdu sukurdamos plačios ir gražios šypsenos iliuziją (Wu, 2020).
Ohaguro praktika užsiėmė ir to laikmečio kariai, samurajai (jap. 武士, Bushi), kurie dažydavo dantis juodai, siekdami parodyti savo ištikymybę šeimininkui.
Juodai nudažyti dantys simbolizavo nepajudinamą kario ryžtą tarnauti šeimininkui iki pat mirties (Wu, 2020).
Muromači laikotarpiu (jap. 室町時代, Muromachi jidai) (1336–1573 m.) Ohaguro paprotys išliko populiaria praktika tarp turtingų, aukšto rango žmonių.
Kariuomenės vadai neretai naudojo veido ir dantų dažus, siekdami užmaskuoti savo kovų metu įgytus randus, o jų jaunos dukros ėmė juodinti dantis, siekdamos parodyti savo brandą (Wu, 2020; Jpninfo, 2020).
Edo periodu (1603–1868 m.) Ohaguro paprotį ir toliau praktikavo Tekančios Saulės šalies kilmingieji bei aristokratai, tačiau šiuo laikotarpiu minėta tradicija taip pat paplito ir tarp žemesnių Japonijos visuomenės sluoksnių.
Urbanizuotose šalies vietovėse dantis pradėjo juodinti vedusios moterys, nevedusios, 18-os, 20-ies metų amžiaus merginos, taip pat ir prostitutės bei geišos (jap. 芸者, Geisha).
Juodi dantys tapo moters seksualinės brandos simboliu.
Juoda spalva taip simbolizavo pastovumą, stiprybę, jėgą ir orumą (Heritageofjapan, 2012).
Vis dėlto, šiuo istoriniu periodu daugėjo žmonių manančių, jog Ohaguro praktika reikalauja per daug brangaus žmogaus laiko ir energijos.
Dėl šios priežasties Ohaguro praktika buvo atliekama vis rečiau, ypač šalies regionuose, kuriuose gyvenę žmonės, dėl darbų gausos, negalėjo skirti šiai praktikai daug savo laisvo laiko.
Ohaguro praktika buvo palikta išskirtinėms progoms, tokioms kaip vietiniai festivaliai, vestuvės ar laidotuvės (Jpninfo, 2020).
1870 m. kovo mėn. 5 dieną, pačioje Meidži laikotarpio (1868–1912 m.) pradžioje, Tekančios Saulės šalies valdžia, siekdama modernizuoti valstybę, uždraudė Ohaguro praktiką kilmingųjų ir aristokratų tarpe.
Šis sprendimas vėliau nulėmė ir laipsnišką Ohaguro praktikos sunykimą žemesniuose Japonijos visuomenės sluoksniuose.
Šiais laikais asmenis juodai dažytais dantimis kartais galima pamatyti Japonijos istoriniuose kino filmuose, Kabuki (jap. 歌舞伎, Kabuki) teatro pasirodymuose, tradiciniuose Japonijos festivaliuose ar Kioto mieste (jap. 京都市, Kyōto-shi) esančiuose geišų kvartaluose (Wu, 2020).
Ohaguro dažų sudedamosios dalys ir dantų dažymo specifika
Kanemidzu buvo vadinamas tamsiai rudos spalvos geležies acetato tirpalas, kuris būdavo gaunamas tirpdant geležies drožles acte.
Vėliau šis skystis buvo maišomas su plaukuotojo viršūklio (lot. Terminalia chebula) arba arbatos milteliais.
Šio proceso metu geležis oksiduodavosi, mišinys pajuoduodavo bei tapdavo netirpiu vandenyje.
Gauti juodos spalvos dažai buvo supilami į specialų porcelianinį indą, o vėliau dantys buvo dažomi naudojant bambukinį teptuką.
Norėdami išlaikyti pastovią juodą dantų spalvą žmonės turėjo šiuos dažus naudoti kas keletą dienų.
Kadangi dažai turėjo ypač stiprų ir nemalonų skonį, į juos taip pat būdavo papildomai įdedama įvairių prieskonių, tokių kaip cinamonas, gvazdikėliai ar anyžius (Heritageofjapan, 2012).
Ohaguro sąsajos su Japonijos mitologija
Dantų juodinimo papročio atspindžiai yra pastebimi ir Japonijos mitologijoje, ypač pasakojimuose apie jokajų (jap. 妖怪, Yōkai), vadinamą Ohaguro-betari (お歯黒べったり, Ohaguro-Bettari).
Manoma, kad šios būtybės yra bjaurių, netekėjusių moterų dvasios.
Šios antgamtinės būtybės pagrindinis tikslas yra suvilioti, o vėliau išgąsdinti vyrus.
Sakoma, kad iš nugaros Ohaguro-betari atrodo kaip nuostabaus grožio moteris, dažnai vilkinti vestuvėms skirtą kimono (jap. 着物, Kimono).
Teigiama, kad šis jokajus paprastai pasirodo vidurnaktį, dažniausiai prie šventyklų arba vyrų namuose.
Iš pradžių būtybė būna atsukusi nugarą bei slepia savo veidą, tokiu būdu sukeldama vyrų norą pamatyti ją iš arčiau.
Šiems priartėjus, Ohaguro-betari atsuka savo bjaurų, baltais dažais išteptą veidą, kuriame nėra nei nosies, nei akių, o tik didelė, plati burna, pilna juodų dantų.
Pasakojama, kad išvydę šį siaubingą vaizdą vyrai išsigąsdavo ir bėgdavo ten kur akys mato, taip palikdami iš jų besijuokiančią Ohaguro-betari.
Nepaisant savo gąsdinančios išvaizdos, Ohaguro-betari yra laikoma apgaules ir išdaigas mėgstančia būtybe, kuri neskriaudžia ir fiziškai nežaloja savo aukų (Yokai, n.d).
Naudota literatūra
- Heritage of Japan, 2012. Ohaguro, the Japanese teeth-blackening custom, known to have been practised from the Kofun period, was shared by ancient Southeast Asian tribes. Heritageofjapan.wordpress.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 28 d.].
- Yokai, n.d. Ohaguro bettari. Yokai.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 29 d.].
- Japan Info, 2020. Ohaguro: Why Did the Japanese Dye Their Teeth Black? Jpninfo.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 28 d.].
- Wu, M., 2020. The Allure of Blackened Teeth: A Traditional Japanese Sign of Beauty. Ancient-origins.net. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 28 d.].
Redagavo Andrius Bimbiras
