Pektusanas

Pektusanas (kor. 백두산, Baegdu-san), dar vadinamas Čiangbai kalnu (kin. 长白山, Zhǎngbáishān) – tai aktyvus 2,744 metrų aukščio stratovulkanas, stūksantis Šiaurės Korėjos Rjangango (kor. 량강도, Ryanggang-do) ir Kinijos Liaudies Respublikos Džilino (kin. 吉林省, Jílín shěng) provincijų pasienyje. Tai aukščiausias Korėjos pusiasalyje ir Šiaurės Kinijoje esantis stratovulkanas. Jo viduryje tyvuliuoja žymusis vulkaninės kilmės Čiondži (kor. 천지, Cheonji, kin. 天池, Tiānchí, liet. Rojaus) ežeras.

Pektusanas vaidina svarbų mitologinį ir kultūrinį vaidmenį abiejų šiuolaikinių Korėjos valstybių visuomenėse (šie geografiniai objektai yra laikomi visos Korėjos dvasiniais namais).

Kalno pavadinimas minimas abiejuose šalių himnuose, jis taip pat pavaizduotas ir Šiaurės Korėjos herbe.

Šiaurės Korėja šį geografinį objektą laiko savo nacionalinio pasididžiavimo simboliu ir dažnai naudoja jo vaizdinį kaip efektyvų propagandos įrankį.

Pirmasis Pektusano paminėjimas ir jo vardo variacijos

Dabartinis korėjietiškas Pektusano pavadinimas pirmą kartą užfiksuotas XIII a. knygoje „Gorjo istorijos“ (kor. 고려사, Golyeosa), kurioje jis buvo pavadintas „baltagalviu kalnu“. Kituose to paties laikotarpio įrašuose kalnas buvo vadinamas Tebegsanu (kor. 태백산, Taebaeg-san) arba „didžiuoju baltuoju kalnu“.

Šiuolaikinis kalno pavadinimas kinų kalba (Čiangbai kalnas) yra kildinamas iš mandžiūrų kalbos kalno pavadinimo Golmin šanggiyan alin (ᡤᠣᠯᠮᡳᠨ ᡧᠠᠩᡤᡳᠶᠠᠨ ᠠᠯᡳᠨ), kuris reiškia „visada baltas kalnas“.

Kitas kiniškas pavadinimas Baitou šan (kin. 白头山, Báitóu shān) yra vartojamas kaip alternatyvi Pektusano transliteracija.

Mongolai Pektusaną vadina Öndör Tsagaan Aula (Өндөр Цагаан Уула), reiškiantį „didingasis baltasis kalnas“.

Geografiniai bei klimatiniai Pektusano aspektai

Pektusanas yra aukščiausia Pektu kalnyno (kor. 백두대간, Baekdu daegan) dalis. Kalno aukštis – 2744 m virš jūros lygio, jis yra aukščiausias Korėjos pusiasalio geografinis objektas.

Pektusanas yra aktyvus, kūgio formos, su stačiomis viršūnėmis, nuolaidžiais šlaitais, iš lavos ir vulkaninės kilmės pelenų susiformavęs stratovulkanas. Jo centre yra kalderos tipo krateris, užimantis 9,8 kvadratinių kilometrų plotą.

Pasak „Gorjo istorijos“ metraščio, po 946 m. įvykusio Pektusano ugnikalnio išsiveržimo jo krateryje susidarė įduba, ji ilgainiui prisipildė vandens ir taip susiformavo Čiondži ežeras.

Čiondži ežeras yra dviejų Korėjos pusiasalio Tumano (kor. 두만강, Duman-gang) ir Amnokano (kor. 압록강, Amnok-gang) upių, kurios suformuoja gamtinę sieną tarp Šiaurės Korėjos, Rusijos Federacijos ir Kinijos Liaudies Respublikos, ištakos (Yu, 2020).

Pektusanas išlieka aktyvus stratovulkanas, jis kelia grėsmę žmonių saugumui. Po 2002–2005 metais įvykusių pakartotinių žemės drebėjimų ugnikalnio teritorijoje buvo suburta tarptautinė seismologų komanda. Tyrėjų komanda nustatė, kad po ugnikalniu yra susikaupusių iš dalies išsilydžiusių uolienų sankaupų, jos ateityje gali lemti ugnikalnio išsiveržimą.

Pektusanas taip pat ir viena atšiauriausių Šiaurės Korėjos vietų. Stratovulkano viršukalnėje vidutinė metinė temperatūra siekia –4,9 °C: vasaros metu temperatūra vietovėje gali pakilti iki +18 °C, o žiemą nukristi iki –48 °C. Viršukalnėje vyrauja aukštas drėgmės lygis, pučia stiprūs ir žvarbūs vėjai, dažni orų pokyčiai (Drake, 2016).

Flora ir fauna

Pektusano papėdėje, apytiksliai 700–1100 m virš jūros lygio aukštyje, vyrauja mišrūs miškai. 1100–1700 m aukštyje dominuoja spygliuočiai: sibiriniai kėniai, eglės, pušys, korėjietiškos pušys. 1700–2000 m aukštyje auga beržynai, o viršijus 2000 m aukštį pasiekiama tundros zona. Augalų palaipsniui mažėja, jų tankis retėja, kol galiausiai lieka tik samanos ir kerpės.

Šiltuoju metų periodu aplink Čiondži ežerą galima pastebėti laukinių gėlių.

Pektusano apylinkėse yra paplitusi įvairi gyvūnija: Sibiro tigrai, lokiai, vilkai, laukiniai šernai, elniai. Čia taip pat gausu tokių laukinių paukščių, kaip tetervinai, pelėdos ir geniai.

Kinijos Liaudies Respublikos teritorijoje esančio kalno dalyje auga žmonių veiklos nepaveikti miškai, tačiau Šiaurės Korėjos pusėje miškų masyvą naikina žmonių ūkinė veikla (Aabech, 2009).

Legendos, mitai ir Šiaurės Korėjos propaganda

Apie Pektusano atsiradimą žinomas ne vienas mitas ir legenda. Juose pasakojama, kad kalnas atsirado prieš daugiau nei 5000 m., jo viduje gimė Korėjos karalystės ir sostinės Pchenjano įkūrėjas, pirmasis šalies valdovas Dangunas (kor. 단군, Dangun) (Arirang News, 2018).

Skleisdami propagandines idėjas, Pektusano kalno mitu neretai pasinaudoja Šiaurės Korėjos lyderiai. Visi trys šalies diktatoriai – Kim Il Sungas (kor. 김일성, Kim Il Sung) (1912–1994 m.), Kim Jong Ilas (kor. 김정일, Kim Jong Il) (1941–2011 m.) ir Kim Jong Unas (kor.김정은, Kim Jong Un) (nuo 1984 m.) vienbalsiai teigia esantys tiesioginiai pirmojo šalies valdovo Danguno palikuonys, priklausantys „Pektu kraujo linijai“, o savo valdomą valstybę jie siejo ir sieja su žymiąja Danguno karalyste.

Režimas kasmet organizuoja piligriminius žygius į Pektusano viršukalnę, per kuriuos šalį valdančios komunistų partijos nariai, taip pat ir režimo galią užtikrinantys kariai prisiekia ištikimybę savo lyderiams.

Vienas iš geriau žinomų momentų, kuomet pasinaudota Pektusano legenda, buvo 2011 m. Kim Jong Ilo mirtis. Tuomet Šiaurės Korėjos nacionalinis transliuotojas pranešė visuomenei, kad po lyderio mirties Pektusano viršukalnėje esančio Čiondži ežero ledas įtrūko, sudrebino ne tik žemę, bet ir dangų taip patvirtindamas velionio dieviškąją prigimtį (SINO-NK, 2013).

Pektusanas dažnai vaizduojamas šalia Šiaurės Korėjos lyderių propagandinių plakatų, jį galima pamatyti ant valstybinių pašto ženklų ir pan.

Pektusano svarba

Pektusanas laikomas šventa vieta visiems Korėjos pusiasalio gyventojams. Jis yra nacionalinio identiteto bei tūkstantmečius gyvuojančios valstybės pradžios simbolis. Tradicinė Šiaurės ir Pietų Korėjų daina „Arirang“ mini šventąjį Pektusaną, vietinės valdžios įstaigos neretai papuošiamos Čiondži ežero vaizdais.

Pektusanas laikomas šventa vieta, kuria bent vieną kartą per gyvenimą privalo aplankyti kiekvienas korėjietis.

Dėl dabartinės politinės situacijos Pietų Korėjos gyventojai, norėdami pamatyti ugnikalnį, yra priversti keliauti į Kiniją ir iš ten jį stebėti.

Nors 2007 m. tarp Pietų ir Šiaurės Korėjų buvo pasiektas formalus susitarimas, jis leido pietiečiams pasiekti kalną iš Šiaurės Korėjos pusės, bet realybėje šis susitarimas neveikia (Choe, 2016).

Naudota literatūra

1. Aabech, J., S, 2009. Changbaishan Mountains – China Baekdu Mountain – Korea North. Vulkaner. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 30 d.].
2. Arirang News, 2018. Mt. Baekdusan, symbol of Korean people’s spirit and unity. Youtube. [vaizdo įrašas internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 30 d.].
3. Choe, S., 2016. For South Koreans, a Long Detour to Their Holy Mountain. The Ney York Times. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 30 d.].
4. Drake, N., 2016. Sacred Volcano in North Korea May Be Waiting to Blow. National Geographic. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 30 d.].
5. Yu, W., 2020. North Korea. Britannica. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 30 d.].
6. SINO-NK, 2013. Symbolic Truth: Epic, Legends, and the Making of the Baekdusan Generals. Sino NK. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 30 d.].

Redagavo Andrius Bimbiras, Laura Gavutytė