Kadzuo Išiguro

Kadzuo Išiguro (jap. 石黒 一雄, Ishiguro Kazuo) – tai žymus ir tarptautinį pripažinimą pelnęs, japonų kilmės, britų novelistas ir scenaristas.

K. Išiguro yra laikomas vienu iš ryškiausių šiuolaikinio anglakalbio pasaulio grožinės literatūros atstovų.

Jis buvo nominuotas keturioms Bukerio premijoms (viena iš svarbiausių anglakalbio pasaulio šalių literatūrinių premijų), kurią 1989 m. laimėjo už novelę „Dienos likučiai“.

2005 m. žurnalas „TIME“ paskelbė K. Išiguro novelę „Niekada nepaleisk manęs“ geriausiu metų romanu bei įtraukė jį į 100-ą geriausių, 1923–2005 m. laikotarpiu, anglų kalba išleistų, romanų sąrašą.

2017 metais, rašytojas buvo apdovanotas Nobelio Literatūros prizu už „didžiulės emocinės jėgos kupinas noveles, atskleidusias bedugnę po mūsų iliuziniu ryšio su pasauliu pojūčiu“ (The Nobel Prize, 2020).

Ankstyvasis gyvenimas

K. Išiguro gimė 1954 m. lapkričio 8 dieną, Japonijos Nagasakio mieste (jap. 長崎市, Nagasaki-shi), okeanografo Šidzuo Išiguro (jap. 石黒鎮雄, Ishiguro Shizuo) ir jo žmonos Šidzuko (jap. 静子, Shizuko) šeimoje.

Vis dėlto, būdamas penkerių metų K. Išiguro kartu su savo šeima paliko Japoniją ir persikėlė gyventi į Didžiojoje Britanijoje esantį Guildford’o miestą.

Pagrindine išvykimo priežastimi tapo tėvo gautas kvietimas prisijungti prie Nacionalinio okeanografijos instituto (dabar – Nacionalinis okeanografijos centras) vykdomų tyrimų.

Kadzuo Išiguro Didžiojoje Britanijoje lankė Stoughton’o pradinę mokyklą, o vėliau Woking’o apygardos gimnaziją Surrey grafystėje.

Baigęs mokyklą Kadzuo Išiguro praleido metus keliaudamas po JAV ir Kanadą, rašydamas žurnalą bei siųsdamas demonstracines juostas įrašų kompanijoms.

1974 m. K. Išiguro įstojo į Kento universitetą Kenterburyje, o 1978 m. jį sėkmingai pabaigė, įgydamas anglų kalbos ir filosofijos bakalauro laipsnį su pagyrimu.

Praleidęs metus, kuriuos paskyrė grožinės kūrybos procesams, K. Išiguro nusprendė tęsti studijas Rytų Anglijos universitete, kuriame jis studijavo pas Malcolmą Bradbury ir Angelą Carter – žymius to meto anglų rašytojus ir akademikus.

1980 m. K. Išiguro sėkmingai pabaigė studijas, įgydamas kūrybinio rašymo magistro laipsnį.

Jo baigiamasis darbas – „Blyškus kalvų vaizdas“, tapo pirmąja K. Išiguro novele, išleista 1982 m.

Kadzuo Išiguro oficialiai tapo Jungtinės Karalystės piliečiu 1983 m.

1989 m., praėjus maždaug 30-iai metų po jo ir jo šeimos išvykimo iš Japonijos, K. Išiguro apsilankė savo gimtojoje šalyje kaip „Japonijos Fondo“ (jap. 国際交流基金, Kokusai Kōryū Kikin) trumpalaikio vizito programos dalyvis.

Savo interviu su Kendzaburo Oe (jap. 大江 健三郎, Ōe Kenzaburō) – kita žymia šiuolaikinės Japonijos literatūros figūra, novelistas teigė, kad jo pirmose dviejose novelėse aprašoma japoniška aplinka buvo viso labo jo vaizduotės vaisius: „ Aš užaugau turėdamas labai tvirtą šios kitos šalies vaizdinį, labai svarbios kitos šalies, su kuria mane sieja stiprus emocinis ryšys.“

BBC duotame interviu K. Išiguro taip pat teigė, jog jo laikas, praleistas augant Didžiojoje Britanijoje gyvenančioje, japonų šeimoje, buvo itin svarbi patirtis, leidusi jam pažvelgti į dalykus iš kitos perspektyvos, matyti juos skirtingai nei juos regėjo jo bendraamžiai (Tikkanen, 2020; The Nobel Prize, 2020).

Trumpa kūrybos apžvalga

K. Išiguro pirmoji novelė – „Blyškus kalvų vaizdas“ (1982 m.) pasakoja apie moters vardu Ecuko išgyvenimus pokario Japonijoje bei jos bandymus susitaikyti su dukters netektimi.

Antrojoje novelėje – „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ (1986 m.) autorius aprašo Masudži Ono gyvenimą ir jo menininko karjerą, praleistą dirbant Tekančios Saulės šalies imperialistinės propagandos aparate.

Tarptautinį pripažinimą pelniusi, trečioji K. Išiguro novelė – „Dienos Likučiai“ (1989 m.) aprašo Antrojo pasaulinio karo metu, turtingo lordo namuose, vykstančius įvykius, kurių sūkuryje yra išryškinami tarno jausmai savo šeimininkui.

„Nepaguodžiamas“ yra ketvirtoji Kadzuo Išiguro novelė, išleista 1995 metais. Joje autorius aprašo pianisto pasirodymą viename Europos mieste.

„Kai mes buvome našlaičiai“ yra penktasis autoriaus darbas, išleistas 2000 metais. Skirtingai nei ankstesni autoriaus darbai, šis yra detektyvo žanro ir pasakoja apie detektyvo Kristoferio Bankso patirtis, ieškant savo, vaikystėje pradingusių tėvų.

2005 m. išleista novelė – „Niekada nepaleisk manęs“ yra vienas žymiausių autoriaus darbų. Jis yra priskiriamas distopinei mokslinei fikcijai, kuriame yra aprašomi Keitės ir jos draugų išgyvenimai, patirti Hailshaimo mokymo įstaigoje. Įdomu tai, kad šios įstaigos tikslas buvo vaikų auginimas organų donorystės tikslais.

2009 m. buvo išleisti Kadzuo Išiguro parašyti „Noktiurnai“ – penkių trumpų apsakymų rinkinys, kuriame kiekviena istorija yra ne tik parašyta iš pirmo asmens perspektyvos, bet ir yra susijusi su likusiomis keturiomis istorijomis.

2015 m. išleistas fantastinis romanas „Palaidotas milžinas“ yra vienas naujausių Kadzuo Išiguro darbų. Jame aprašoma pagyvenusios poros – Akselio ir Beatričės, gyvenančios „post-Arturinėje“ Anglijoje, kelionė ieškant savo sūnaus (Kakutani, 2009; Ratajczak, n.d.).

Kūrinių tematika

K. Išiguro darbuose, kurie neretai būna parašyti pirmuoju asmeniu, dominuoja atsiminimų, laiko ir visą gyvenimą trunkančios apgaulės tematika.

Autoriaus kūriniuose aprašomi personažai dažnai negali susitaikyti su jais supančia realybe, todėl yra priversti apsimetinėti tuo kuo iš tikrųjų nėra.

Rašytojas savo darbuose konstruoja personažų gyvenimo istorijas, pasitelkdamas tam tikrus istorinius etapus.

Personažų problemos neretai būna palaidojamos praeityje dėl to, kad nebegali būti išsprendžiamos kitais būdais.

Dėl šios priežasties daugumoje autoriaus knygų tvyro depresyvi nuotaika ir atmosfera (British Council, 2017).

Apdovanojimai

Pirmoji K. Išiguro novelė – „Blyškus kalvų vaizdas“, 1982 m. buvo apdovanota Vinifredo Holtbio Memorialiniu prizu (Winifred Holtby Memorial Prize).

Trečioji autoriaus novelė – „Dienos Likučiai“ 1989 m. buvo apdovanota Bukerio premija bei įtraukta į „Guardian“ žurnalo „knygos be kurių negali gyventi“ bei „1000 būtinų perskaityti novelių/romanų“ sąrašus.

2019 m. lapkričio 5 dieną, BBC News šią minėtą novelę taip pat įtraukė į „100 labiausiai įtaką darančių novelių“ sąrašą.

Ketvirtasis Kadzuo Išiguro darbas „Nepaguodžiamas“ 1995 metais laimėjo Cheltenhamo apdovanojimą (Cheltenham Prize).

2005 m. žurnalas „TIME“ paskelbė K. Išiguro novelę „Niekada nepaleisk manęs“ geriausių metų romanu bei įtraukė jį į 100-ą geriausių, 1923–2005 m. laikotarpiu, anglų kalba išleistų, romanų sąrašą.

2016 m. fantastinis romanas „Palaidotas milžinas“ buvo nominuotas Pasaulio fantastikos apdovanojimui, Mythopoeic apdovanojimui suaugusiųjų literatūros kategorijoje bei Locus apdovanojimui už geriausią fantastikos romaną.

2017 metais, rašytojas buvo apdovanotas Nobelio Literatūros prizu už „didžiulės emocinės jėgos kupinas noveles, atskleidusias bedugnę po mūsų iliuziniu ryšio su pasauliu pojūčiu“ (Academy of Achievement, 2020; The Nobel Prize, 2020; Tikkanen, 2020).

Naudota literatūra

1. Academy of Achievement, 2020. Sir Kazuo Ishiguro. Achievement.org. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 30 d.].
2. British Council, 2017. Kazuo Ishiguro: Drama Fiction Non-Fiction Short Stories. Literature.britishcouncil.org. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 29 d.].
3. Kakutani, M., 2009. Two Storytellers, Singing the Blues. The New York Times. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 28 d.].
4. Ratajczak, M., n.d. Reminiscence in the Work of Kazuo Ishiguro. Humanumreview.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 30 d.].
5. Tikkanen, A., 2020. Kazuo Ishiguro: Japanese-British author. Encyclopaedia Britannica. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 29 d.].
6. The Nobel Prize, 2020. Kazuo Ishiguro Facts. Nobelprize.org. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. spalio 30 d.].

Redagavo Andrius Bimbiras