Rakšasas

Rakšasas (skr. राक्षस rākṣasa) – Indijos mitologijos būtybė, kuri buvo įtraukta ir į budizmą (The Editors of Encyclopaedia Britannica, n.d.). Ši būtybė Japonijoje vadinama rasecu (jap. 羅刹 rasetsu) demonais.

Šie demonai buvo ištremti iš dievų pasaulio ir priversti gyventi žemėje, o žmonija tapo jų aukomis (Mythology, n.d.). Rakšasais dažniausiai vadinami demonai, kurie medžioja kapinėse, valgo žmogieną ir geria karvių pieną. Rakšasas gali būti dviejų lyčių: ir vyras, ir moteris. Vyriškas rakšasas taip ir vadinamas – rakšasas, tačiau moteriška giminė turi šiek tiek kitokį pavadinimą – rakšasi (skr. Rākṣasī) (The Editors of Encyclopaedia Britannica, n.d.).

Atsiradimo mitas

Pati populiariausia istorija aiškina, kad šios būtybės buvo sukurtos atsitiktinai. Kai Brahma (skr. ब्रह्मा Brahmā), Indų mitologijoje žinomas, kaip dievas kūrėjas, Aukso amžiaus (skr. सत्य युग Satya Yuga) pabaigoje užmigo, rakšasas gimė iš jo gilaus kvėpavimo. Vos tik sukurti rakšasai pradėjo valgyti savo kūrėją Brahmą. Kai Brahma atsikėlė, jį kandžiojusiems rakšasams jis išrėkė verkdamas: „padėkite man!“ (Rakshama!). Į jo verksmą atsakė kitas dievas, Višnu (skr. विष्णु Viṣṇu), kuris išgelbėjo Brahmą ištremdamas naują demonų rasę į žemę. Jie buvo pavadinti pagal Brahmos išrėktą frazę (Mythology, n.d.).

Išvaizda

Rakšaso išvaizda gali būti įvairialypė, kadangi ši mitinė būtybė primena demonus arba goblinus, kurie turi gebėjimą pakeisti savo išorinę išvaizdą. Rakšasas gali pasiversti gyvūnais, pabaisomis ir netgi moteriškais demonais arba gražiomis moterimis (The Editors of Encyclopaedia Britannica, n.d.). Jie apibūdinami, kaip žmonės, bet gerokai aukštesni už juos. Taip pat jų kojos ir rankos yra dvigubai storesnės už eilinio vyro. Jų galva yra papuošta pora ragų, primenančių jaučio, o burnoje iltys, jų rankų ir kojų nagai primena plėšrūno. Įprastas rakšasas turi dėmėtą odą, tamsius plaukus ir akis lyg kiaulės. Tačiau stipresni rakšasai turi švytinčias lyg žvėries akis ir vešlius plaukus ant kaklo. Itin stiprūs rakšasai gali turėti ir papildomų galvų bei rankų (Mythology, n.d.).

Gebėjimai

Be gebėjimo pasiversti įvairiomis būtybėmis, rakšasai pasižymi labai didele galia, kuri gali išgąsdinti bet kurį priešą. Nors jie ir apsiginklavę iltimis, tačiau neatsisako ir ginklų. Taip pat jie gali skristi, spjaudytis ugnimi ir apsėsti lavonus. Lavonų apsėdimas yra naudojamas kaip labai gera taktika kovoti prieš priešus. Tačiau jų mylimiausia magija yra iliuzijos ir mįslės, kurių pagalba gali lengvai apgauti, sugluminti ir įspausti į spąstus savo priešus (Mythology n.d.).

Silpnybės

Dėl didelės galios šie demonai yra labai sunkiai užmušami. Dauguma karių, kurie nori susiremti su šiais demonais privalo naudoti stebuklingus ginklus duotus pačių dievų. Keliems Indijos mitologijos herojams pavyko tai padaryti netgi plikomis rankomis (Mythology n.d.). Šie demonai galingiausi yra vakare arba esant jaunačiai, tačiau nusilpsta kylant saulei (The Editors of Encyclopaedia Britannica, n.d.).

Rakšasų karalystė Lanka

Pagal senovinį Indišką epą Ramajaną (skr. रामायणम् Rāmāyaṇam) , egzistavo karalystė, pilna rakšasų, vienos salos miške pavadinimu – Lanka. Visi demonai galėjo egzistuoti, nes jie buvo valdomi karaliaus Ravanos (skr. रावण Rāvaṇa), kuris buvo dešimt kartų aršesnis už visus likusius rakšasus (Mythology, n.d.). Šis karalius pasižymėjo tuo, kad jis turėjo dešimt galvų jis taip pat buvo ir pats stipriausias iš visų (The Editors of Encyclopaedia Britannica, n.d.). Tačiau blogis esantis Lankoje pradėjo veržtis ir tai pritraukė didvyrio Ramos (skr. राम Rāma) dėmesį. Rama susisiekė su Ravano broliu Vibhišana (skr. विभीषण Vibhīṣaṇa), ir su jo pagalba ir savo beždžionių kariauna sugebėjo užpulti Ravano tvirtovę. Kilo karas tarp Ramos beždžionių kariaunos ir didžiulių rakšasų demonų, kurie netgi jojo ant dramblių. Tačiau kai Rama panaudojo stebuklingą ginklą, įteiktą Brahmos, kova pasisuko Ramos naudai ir karalius Ravanas buvo nugalėtas, o Lanka pasidavė (Mythology n.d.).

Rakšasai budizme

Kai budizmas populiarėjo, į šią religiją buvo įtrauktos ir indų mitologinės būtybės. Šie demonai buvo aprašyti ir įvairiuose budistiniuose tekstuose (pvz. Lotoso sutroje). Budistai rakšasus asocijavo su Mara (skr. मार) dievybe, kuri budistams atstojo blogį, trukdžiusį praktikuoti budizmą ir pasiekti nušvitimą. Viename pasakojime yra rašoma, kad pats Gautama (skr. सिद्धार्थ गौतम Siddhārtha Gautama) buvo sutikęs viena iš rakšasų, kuris gąsdino, kad jį suvalgys. Rakšasas jam uždavė įvairias mįsles, tačiau Gautama sugebėjo lengvai į jas atsakyti. Rakšasas susižavėjęs didžiojo budos išsilavinimu ir protų tapo budizmo siekėjų. Vėliau didysis buda surinko ir daugiau rakšašų, bet jau moteriškos giminės, kurios prisiekė ginti Lotoso sutrą (Mythology n.d.).

Rakšasai Japonijoje

Japonijos rasecu –tai savo formą galinčios pakeisti kanibalės, kurios suvilioja vyrus ir juos suvalgo. Rasecu šalis (jap. 羅刹国 Rasetsu-koku) – tai izoliuota karalystė, esanti žmonių pasaulyje (skr. Jambudvīpa, jap. 南瞻部洲Nansenbushū, 閻浮提 Enbudaishū) ir egzistuojanti į pietus nuo pasaulio kontinentų, kurioje gyvena šios baisios vyrus valgančios kanibalės (Moerman 2009, 352). Ši sala pradėta vaizduoti Heiano laikotarpio (jap. 平安時代 Heian jidai, 794–1185) literatūroje ir vizualinėje kultūroje. Po Heiano periodo vaizdavimas tik keitėsi ir evoliucionavo budistinėje vaizduotėje. Kadangi ši sala neturėjo tikrosios vietos, ji keitė savo geografinę vietą: buvo į pietus nuo Indijos, vėliau buvo aprašyta kaip esanti į pietus nuo Japonijos (Moerman 2009, 353). Pirmą kartą Japonijos literatūroje Rasecu šalį galima rasti XII a. istorijose apie Indiją. Viena iš istorijų pasakoja, kaip vyrai ieškodami lobių patyrė avariją ir jų laivas sudužo prie salos, pilnos gražių moterų. Jie tik pamatę šias moteris širdyse pradėjo jausti geismą ir aistrą. Jūreiviai paprašė moterų gyventi kartu su jais, kad kiekvienas turėtų po vieną žmoną, tačiau laivo kapitonas nujautė, kad kažkas yra negerai. Kapitonas nusprendęs išeiti pasivaikščioti rado labai šokiruojantį dalyką – vyrų kalėjimą, pilną kaulų, lavonų, žmonių mėsos. Vienas išgyvenęs pasakojo, kad jis taip pat atvyko čia su įgula, mėgavosi geru gyvenimu, bet, kai į krantą atklydo naujas laivas, juos įkalino ir iš lėto jais maitinosi. Vyriškis įspėjo, kad moterys yra rasecu – demonai (Moerman 2009, 353-355).

Vyrai tada pradėjo melstis Avalokitešvarai (skr. Avalokiteśvara) ir jiems buvo pasiųstas baltas arklys, kad grąžintų juos namo. Dauguma sugebėjo pabėgti, bet vienas, galvodamas apie gražųjį savo žmonos (demonės) veidą, nukrito nuo arklio ir jį suėdė rasecu demonės. Kapitonas tada grįžo į salą su armija, sunaikino moteris ir tapo tos salos valdovu. Ši istorija Japonijoje pirmą kartą buvo pavaizduota kartu su Lotoso sutros iliustracijomis (Moerman 2009, 353-355).

XIV-XVIII a. rasecu sala japoniškuose žemėlapiuose buvo pavaizduota kaip paskutinė sala pietuose. Pats pirmas žemėlapis buvo nubraižytas Naros laikotarpio vienuolio, ir sala buvo apibūdinta taip: „Ten yra moterys. Tie, kurie ten nuvyks, niekada negrįš.“ (Moerman 2009, p. 358). Rasecu sala buvo pavaizduota beveik visuose XVII a. Japonijos žemėlapiuose (Moerman 2009, 357).

Naudota literatūra

1. Mythology n.d., „Rakshasa“, Mythology, Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. balandžio 25 d.].
2. Moerman, D., M., 2009, „Demonology and eroticism. Islands of women in the Japanese Buddhist imagination“, Japanese journal of religious studies, 36(2), p. 351–380.
3. The Editors of Encyclopaedia Britannica, n.d., „Rakshasa“, Encyclopedia Britannica. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. balandžio 25 d.].
4. Iliustracija: prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. balandžio 25 d.].