Toradžai

Toradžai (Toraja) – labiausiai žinoma dėl sudėtingų ir ilgai trunkančių laidojimo papročių. Šios tautos svarbiausias gyvenimo etapas yra mirtis, jiems tai yra didelė mirusiųjų išlydėjimo šventė, kuriai jie sunkiai dirba visą savo gyvenimą. Pavadinimas yra kilęs iš „To-ri-aja“, kuris reiškia kalnų žmonės. Toradžai gyvena Tana Toradža regentystėje, kalnuotoje teritorijoje, kuri yra Indonezijos provincijoje, Pietų Sulavese. Šios etninės grupės populiacija yra maždaug 650 000 žmonių, iš kurių tik 450 000 vis dar gyvena Tana Toradža regione. Dauguma jų yra krikščionys, kiti musulmonai ir tik labai maža dalis yra išlaikę vietinius tikėjimus, žinomus kaip Aluk Todolo (liet. Protėvių kelias), kurie dažniausiai atliekami laidotuvių iškilmių ir laidojimo papročių metu.

Toradža tautos atsiradimo mitas

Pasak mito, toradžų protėviai į žemę nusileido iš dangaus, naudodamiesi laiptais, kurie tuo metu buvo naudojami toradžų tam, kad susisiektų su mediumu Puang Matua, sukūrėju. Pasaulis buvo padalintas į viršutinį pasaulį (dangų), žmogaus (žemę) ir požemio pasaulius. Iš pradžių dangus ir žemė buvo susituokę, tada ten buvo tamsa, atskyrimas ir galiausiai šviesa. Iš santuokos gimė dievai. Puang Matua, senasis valdovas, kuris yra dangaus dievas ir pagrindinė dievybė, ir Pong Banggai di Rante, lygumų valdovas, kuris yra žemės dievas. Dievas Pong Tulak Padang laiko žemę savo delnuose ir kartu su Puang Matua palaiko žemėje pusiausvyrą ir atskiria dieną ir naktį. Tačiau jo pikta žmona Indo Ongon-ongon gali sukelti žemės drebėjimus ir taip sutrikdyti žemėje esančią pusiausvyrą. Kitas baisus dievas yra Pong Lalondong, dievas gaidys, kuris teisia mirusiuosius. Tarp dangaus ir žemės yra Gaun ti Kembong, patinęs debesis. Medicinos deivė yra Indo Belo Tumbang, gražiai šokanti moteris. Viršutiniame bei požemio pasauliuose yra ir kitų dievų, žemėje yra dievybių, vaiduoklių, kurie gyvena upėse, šuliniuose, medžiuose ir akmenyse. Žmogaus vaidmuo, atliekant ritualus, yra padėti palaikyti pusiausvyrą tarp dangaus ir žemės.

Pagrindiniuose ritualuose, to Minaa, kunigas, kuris žino genties kraštotyrą ir istoriją, deklamuoja ilgą litaniją apie genties kilmę. Po to, kai papasakoja pasaulio susikūrimo ir dievų atsiradimo mitą, jis pasakoja, jog to Manurun, pirmasis valdovas, nužengė iš dangaus kartu su maistu, augalais ir gyvūnais.  Jis taip pat atsinešė dangiškus namus, vergus ir jau sukurtą socialinę tvarką, kuriai priklausė įvairūs kunigai: to Minaa, to Buraka, ryžių kunigas ir medicinos kunigas. Tačiau svarbus mirties kunigas nėra minimas. Toradžų genties istorijoje buvo keletas to Manurun palikuonių. Legendoje taip pat yra sakoma, jog toradžų tauta yra kilusi iš Kambodžos, atvykusi kartu su audra iš šiaurinių jūrų.

Istorija

Iki misionierių atvykimo XIX a., toradžai gyveno beveik visiškoje izoliacijoje, vieni nuožmiausių ir labiausiai nutolusių žmonių Indonezijoje. Kavos auginimas buvo pristatytas toradžams ir tai lėmė socialinių pokyčių procesą. Tik 1905-ais metais Nyderlandai įgijo kontrolę Tana Toradža teritorijoje. Su savimi jie įnešė daug pokyčių toradžų tautos gyvenime bei religijoje. Prieš tai žmonės gyveno saugiai aptvertuose kaimuose ant kalnų viršūnių, kur užsiiminėjo animizmu, tačiau, atvykus olandams, buvo priversti persikelti į slėnius, kur žemės ūkis buvo praplėstas. Jie įvedė mokesčius ir supažindino su krikščionybe. Religiniai vaisingumo aspektai buvo sustabdyti, kaip ir šviežiai perskeltos žmogaus galvos aukojimas laidotuvių ceremonijos pabaigoje. Buivolų galvos pakeitė žmonių galvas aukojimuose, šie gyvūnai buvo gausiai auginami apeigoms, kadangi pagrindinė mirties šventė reikalauja maždaug šimto aukų. Vėlesni pokyčiai įvyko Japonijos okupacijos metu, 1942-1945 m., bei Indonezijai atgavus nepriklausomybę 1949 m.

Nepaisant krikščionybės ir islamo, kaimo ritualai vis dar yra atliekami. Apeigos gali būti maišomos su krikščionių praktika, pavyzdžiui, mirusiųjų šventės metu apsilankyti bažnyčioje, o po to dalyvauti buivolo aukojimo ceremonijoje.

Religija

Tradicinė toradžų religija yra vadinama Aluk To Dolo, kurio pavadinimas reiškia „protėvių ritualai“ arba „senasis tikėjimas“. Ši religija yra protėvių kulto, mitų ir ritualų mišinys. Aluk To Dolo buvo padalintas į gyvenimo ir mirties puses. Gyvenimo pusė buvo susijusi su vaisingumu, tačiau buvo uždrausta krikščionių misionierių, todėl mirties pusė ir laidojimo ceremonijos įgavo daugiau svarbos, nes Bažnyčia tai pripažino. Iš viso yra du skirtingi ritualai. Rambu Tuka, kylančios saulės ritualas, kuris yra siejamas su šiaure ir rytais, džiaugsmu ir gyvenimu. Gimimo, santuokos, sveikatos, namų, visuomenės ir ryžių ritualai taip pat priskiriami Rambu Tuka tipo ritualams. Rambu Solo, besileidžiančios saulės ritualas, kuris siejamas su pietumis ir vakarais, su tamsa, naktimi ir mirtimi. Gydymo ritualai priskiriami abiems ritualų tipams. Pats svarbiausias Rambu Tuka ritualas yra Bua šventė, kurioje Buraka, vaidilutė, prašo dangaus dievų pasirūpinti bendruomene.  Rambu Solo ritualams priskiriamos didelės mirties šventės, atliekamos mirties kunigo. Šios laidotuvės dabar yra pagrindinis bruožas toradžų religijoje. Žmonės tiki, jog pomirtiniame pasaulyje jie gyvens taip pat, kaip ir žemėje, todėl jiems turtas yra labai svarbus. Jie taip pat tiki, kad paaukotų gyvūnų sielos keliaus kartu su savo šeimininkais į dangų. Pomirtinis pasaulis yra vadinamas Puya, sielų žeme, kuri yra pietų vakaruose po žeme. Toradžai tiki, jog mirtis nėra staigus, netikėtas įvykis, tačiau laipsniškas procesas link Puya, arba kitaip, pomirtinio gyvenimo. Surengiant mirties šventę, mirusieji gali pasiekti sielų žemę. Mirusysis yra teisiamas Pong Lalondong dievo ir tuomet lipa į kalną, kad pasiektų dangų. Danguje jis prisijungia prie kitų sudievintų protėvių ir tampa žvaigždynu, kuris saugo žmoniją ir ryžius.  Aluk To Dolo tikėjimo sistema iki šiol labai reguliuoja visuomenės gyvenimą, kuri atsispindi toradžų kosmologija, ceremonijomis, namais, dekoracijomis, vandens buivolo vaidmeniu ir, žinoma, laidojimo papročiais.

Laidojimo papročiai

Laidojimo apeigos yra neįtikėtinai svarbios toradžams ir dažnai vyksta savaitėmis, mėnesiais, kartais net metais po žmogaus mirties tam, kad mirusiojo šeima galėtų sutaupyti užtektinai pinigų laidotuvių išlaidoms. Žmogaus kūnas nėra laidojamas, kol lėšos nėra surenkamos. Daugelis žmonių labai prasiskolina, kad galėtų surengti laidotuvių ceremoniją, ir tai nėra neįprasta, jog jaunas vaikinas, kuris bijo būti užkrautas skolų, atidės ar atšauks vestuves, jei mergaitės, kurią jis ruošiasi vesti, tėvai yra pakankamai seni ir gali greit numirti. Laidotuvės įtraukia visą kaimo bendruomenę ir tradiciškai tęsiasi kelias dienas ar savaites. Laidotuvių metu yra sustiprinamas amžinasis ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų.

Kai miršta bendruomenės narys, mirusiojo šeima turi surengti keletą laidojimo apeigų, žinomų kaip Rambu Soloq. Ceremonijų metu mirusysis nėra palaidojamas, tačiau balzamuojamas ir laikomas tradiciniame name, kuriame gyvena ir jo šeima. Kol apeigos nėra pabaigtos, žmogus nėra laikomas visiškai mirusiu, tik sergančiu liga. Į mirusį giminaitį yra kreipiamasi kaip į žmogų, kuris serga arba miega. Kol žmogus nėra palaidotas, jis yra simboliškai maitinamas, juo rūpinamasi ir jis vis dar išlieka šeimos kasdienio gyvenimo dalimi. Ceremonija prasideda tada, kai laidotuvių svečiai dalyvauja buivolo skerdimo apeigose. Šeimos nariai privalo skersti buivolus ir kiaules, nes jie tiki, jog tuomet mirusiojo dvasia galės gyventi taikiai, ganys buivolų bandą, kuri prisijungs pomirtiniame pasaulyje. Po aukojimo, mėsa yra dalinama laidotuvių svečiams pagal jų padėtį visuomenėje tvarka. Buivolų galvos yra grąžinamos į Puya, o ragai padedami priešais mirusiojo šeimos narių namus. Kuo daugiau ragų puošia namo priekį, tuo didesnis mirusiojo statusas. Miręs žmogus techniškai nėra laidojamas, galutinė poilsio vieta yra uolose iškasti kapai. Medžio raižinių atvaizdai yra vadinami Tau Tau, raižomi, jog būtų panašūs į mirusįjį, ir tuomet dedami į kapo balkonėlį, kad vaizduotų mirusį žmogų ir prižiūrėtų palaikus. Vis dėlto, daug Tau Tau raižinių buvo pavogti ir parduoti turistams, todėl žmonės pradėjo juos laikyti savo namuose. Viename regione, Ke‘te‘ Kesu, mirusieji nėra dedami į uolose iškastus kapus, tačiau į medinius karstus, kurie kabo uolų šonuose. Karstai yra gražiai dekoruojami geometrinėmis figūromis, tačiau su laiku mediena pradeda pūti, todėl dažnai matosi lavonų kaulai. Mažiausi toradžų kapinynai yra kūdikių medžiai. Jei miršta vaikas, kuriam dar nebuvo pradėję dygti dantys, kūdikis yra suvyniojamas į audeklą ir įdedamas į tuščią vietą augančio medžio kamiene, kuri vėliau yra uždengiama iš palmių pluošto padarytomis durelėmis. Tikima, jog kai medis pradeda gyti, vaiko esybė tampa medžio dalimi. Viename medyje gali būti palaidota iki tuzino vaikų.

 

Šaltiniai:

Shaw, E., n. d.  Overview of World Religions, Toraja Religion, [internete] rasta: <http://www.philtar.ac.uk/encyclopedia/indon/toraj.html> [žiūrėta 2015 kovo 15].

Holloway, A., 2014. Ancient Origins, The Toraja People and the Most Complex Funeral Rituals in the World, [internete] rasta: <http://www.ancient-origins.net/ancient-places-asia/toraja-people-and-most-complex-funeral-rituals-world-001268> [žiūrėta 2015 kovo 15].

Yamashita, S., 1997. Manipulating Ethnic Tradition: The Funeral Ceremony, Tourism, and Television among the Toraja of Sulawesi, [e-knyga] rasta: <http://www.kuveni.de/toraja%20tourism.pdf> [žiūrėta 2015 kovo 15].