Tradiciniai javiečių drabužiai

Tradiciniai javiečių drabužiai – tai nacionaliniai kostiumai, reprezentuojantys Indonezijos respubliką, kurie yra sukurti remiantis Indonezijos kultūra ir tekstilės tradicijomis. Šiais laikais lengviausiai pažįstami drabužiai yra kurti batikos būdu (indonez. kebaya), šie kostiumai kilę iš Balio ir Javos salų, todėl būtent šių salų gyventojus dažniausiai galima išvysti apsirengusius anksčiau minėtai apdarais. Nuo kolonijinių laikų, kai Java tapo Indonezijos politiniu centru, tautiniai kostiumai įgijo nacionalinį statusą. Nacionaliniai kostiumai dėvimi per nacionalines ir tradicines ceremonijas, geriausius šių drabužių pavyzdžius galima pamatyti Indonezijos prezidento, pirmosios damos ir kitų diplomatų aprangoje per iškilmingas vakarienes, bei tradicines vestuvių ceremonijas.

Bãtika

Tai tankių gyslelių tinklu dekoruotas audinys ar kilimas arba dekoravimo technika. Batik – indoneziečių žodis, nurodantis nepatentuotą dažymo vašku ant tekstilės techniką. Batik yra kilęs iš javiečių žodžių (indonez. amba), reiškiantį rašyti ir (indonez. titik), reiškiantį tašką. Ši dažymo technika žinoma daugiau nei tūkstantį metų ir galimai kilusi iš senovės Egipto ar Šumero civilizacijų.

Tikima, kad batika užsiiminėdavo aristokratiškos damos, tai tapo socialinio statuso simboliu. Kratone ar Javos rūmuose batika buvo vienas iš šešių aukščiausiųjų menų (indonez. priyayi), kurio mokėsi išsilavinusi javiečių visuomenė. Kartu su muzika ir šokiais, batikos kūryba buvo būdas sukurti dvasinę discipliną, pagal indoneziečių tradiciją kiekvieną kartą, kai batikos amatininkas kuria ypatingą, sudėtingą modelį, dizainas papuošia ne tik audinį, bet ir jo reikšmė išgraviruojama amatininko sieloje. Batikos populiarumui augant gamybos procesui buvo paskirti tarnautojai, vėliau tai tapo visiems prieinamu drabužiu, kurį galėjo vilkėti tiek vyrai, tiek moterys. Vėliau kinų naujakuriai Indonezijoje pardėjo batikos masinę gamybą ir taip įtraukė į gamybos procesą ištisus kaimus. Dauguma aristokratų šeimų kūrė savo unikalius batikos modelius, kurie atspindėjo tam tikro regiono žmonių prieinamumą dažams, drabužiuose buvo vaizduojama įvairi simbolika, vietos flora, fauna, pavyzdžiui, paukščiai, drugeliai, žuvys, kriauklės, gėlės.

Batikos kūryba

Kuriant drabužiui dizainą, batikos procese naudojamas dažams atsparus vaškas, apsaugantis dažus nuo įsiskverbimo į tam tikras audinio vietas. Batika dažniausiai daroma ant geros kokybės medvilnės audinio, taip pat šilko. Prieš pradinį dizaino taikymą, tam, kad panaikintų krakmolą, kreidą ar pritaikytų dydį, medžiaga skalbiama kelis kartus. Audinys mirkomas kokosų ar djarak aliejuje kelias dienas, kol įgyja kreminę baltą spalvą. Aliejus taip pat pagreitina spalvos įsisavinimą, o vėliau jo perteklius panaikinamas verdant tekstilę vandenyje su ryžių stiebų pelenais. Drabužis išdžiovinamas, iškerpamas tam tikras dydis ir susiuvamas. Rūbas iš naujo krakmolijamas, kad sutvirtintų siūles, vėliau drabužis išdžiovimas ir trankomas, kad taptų elastingesnis.

Drabužis įstatomas į specialų laikiklį ir tada amatininkas, naudodamas medinį laikiklį, prie kurio pritvirtinta maža vario taurelė su išlenktu snapeliu, leidžiančiu tekėti vaškui, šis įrankis vadinamas čantingu (indonez. canthing), pradeda puošti audinį. Dažniausiai naudojamas bičių vaškas, maišytas su gyvūnų riebalais ir Kalimantano kanifolijos grūdais, visa tai ištirpinama puode ant nedidelės viryklės. Amatininkas privalo dirbti greitai siekiant išvengti vaško pertekliaus ant medžiagos. Su skirtingų dydžių ir formų čantingo snapeliais siekiama išgauti skirtingus efektus. Vieni amatininkai dirba įsiminę įvairius marginimo raštus, kiti naudoja anglimi pieštus kontūrus. Vaško taškai ar stambios linijos pirmiausiai pritaikomi prie dizaino kontūrų ir taip užpildomas visas ornamentas, šis procesas indoneziečių kalba vadinamas tulis. Kai pradinis dizaino vaškavimas yra beveik baigtas, procesas kartojamas kitoje audinio pusėje, kad vaškas visiškai įsigertų į medžiagą.

Drabužis panardinamas į puodą su dažais, vėliau džiovinamas ir vašku pildomos vietos, kurios nusidažė naująja spalva, tada mirkomas jau kitos spalvos dažuose; šis procesas kartojamas, kol audinys įgauna visas norimas spalvas. Kartais vaškas yra panaikinamas iš tam tikrų audinio vietų, tam, kad spalva įgytų kitą atspalvį mirkant dažų puode. Kai dažymas baigtas, audinys įmerkiamas fiksatyvą ir perkeliams į kubilą su karštu vandeniu, iškilus vaškui į paviršių jis yra nugriebiamas.

Moterų apranga

Sarongas, sijonas iš stačiakampio medžiagos gabalo — juo apsivyniojama apie strėnas; dėvimas Malajų salyno salose, Indijoje. Moteriško sarongo ilgis siekia kulkšnis, o vyrų – kelius. Javos, Balio ir kitose salose šio tipo drabužį vilki tiek vyrai, tiek moterys, tačiau modeliai ir apsirengimo būdas yra skirtingas. Kitose Indonezijos salose sarongai taip pat egzistuoja, skiriasi tik ilgis, tekstilė ir tai, jog drabužis dėvimas tik moterų.

Kainas (indonez. kain) paprastai reiškia ,,drabužį“ indoneziečių kalboje. Šis apdaras pasižymi ilgais nesusiūtais medžiagos ruožais, siekiančiais tris metrus. Jis gali būti dėvimas įvairiais būdais ir skirtingose kūno vietose vyrų ir moterų, tačiau tai priklauso nuo formalumo lygio. Moterys dažniausiai dėvi batikos būdu kurtą kainą ir tuo pačiu derina seledangą (indonez. seledang) – dekoruotą skarą, vilkimą per vieną petį. Kainas naudojamas įvairiais praktikos tikslais, pavyzdžiui, nešti kūdikį – drabužis sujungiamas į diržą, kuris dedamas ant pečių ir taip tampa krepšiu ne tik atžaloms, bet ir įvairiems produktams nešti ar turguje prekėms pardavinėti. Moterys Javos saloje negali vilkėti kelnių, tik kainą, kuris turi būti itin suveržtas, o tai sukelia daug judėjimo problemų. Dailiosios lyties atstovės siūlo įteisinti ilgas laisvas kelnes, kurios leistų laisvai judėti, tačiau ši idėja nesulaukia palaikymo.

Kebaja (indonez. kebaya) – tradicinė palaidinė, būdinga ne tik Javos salos moterims, tačiau ir visai pietų Azijai. Šis aptemtas rūbas išryškina liemenį, atgal užlenkta apykaklė, iškirptė, ilgos rankovės ir pusiau permatoma medžiaga byloja apie tai, kad šis apdaras siekia vėlyvuosius XIX-XXI a. Vilkint kainą, liemuo turi būti apvyniotas ilgu gabalu medžiagos vadinamu stagenu (indonez. stagen). Moterims, turinčioms aukštesnį statusą, šį drabužį padedama užvilkti, o likusioms tenka pririšti vieną darbužio galą prie stulpo ir įsivynioti į stageną. Vėliau pusiau permatoma  kebaja palaidinė uždedama ant stageno. Palaidinė dažniausiai pritvirtinama sege arba sagomis. Paprastai kebaja derinama su kainu, kuris apvyniojamas aplink kūną, klostės padaromos kūno priekyje.

Vyrų apranga

Beskapas (indonez. beskap) – nacionalinis javiečių vyrų kostiumas, vilkimas įvairiomis progomis, tokiomis kaip vestuvės, nacionalinės šventės. Stipriosios lyties atstovai vilkėdami šį rūbą turi elgtis garbingai ir atskleisti vyriškąsias savo savybes. Į beskapo kostiumą įeina ir batikinis ilgas sijonas jarikas (indoenez. jarik), javiečių kepurė blangkonas (indonez. blangkon), durklas keris (indonez. keris), tradiciniai sandalai selopai (indonez. selop), diržas sabukas (indonez. sabuk), setagenai (indonez. setagen). Jarikas turi būti suklostytas į kelias dalis, o tai reikalauja specialios technikos. Kiti aksesuarai yra karalystės, rūmų simboliai. Juodos, rudos ir baltos spalvos beskapas yra labiausiai paplitęs, tačiau kartais galima išvysti šį drabužį su gėlių motyvais. Manoma, kad didžiausią įtaką beskapui padarė europiečiai, labiausiai olandai, kurių aukšto rango kareivių apranga itin panaši į Javos nacionalinį rūbą, pagrindinis skirtumas tas, kad vietoj kelnių indoneziečiai vilki jariką.

Keris – tradicinis durklas, paplitęs visoje pietų Azijoje. Manoma, kad šis ginklas kilęs iš Javos salos XIV a. pr. m. e., tačiau mokslininkai nėra dėl to tikri. Pagal gerai žinomą legendą, keris kilęs nuo kultūrinio herojaus princo Panji, kuris galimai gyveno 920 m. pr. m. e., jis pagrindinis visų pasakojimų apie meilę ir nuotykius herojus. Kerį galima išvysti įvairių formų ir stilių, bet pagrindinį išskirtinumą lemia ašmenys (indonez. ganja), jų platumas, forma ir aštrumas. Tradicinis Javos durklas yra nepaprastas tuo, kad indoneziečių kultūroje atliko praktinę, socialinę ir mitinę rolę.

Kerių kalviai vadinami empais (indonez. empu) reiškiantį valdovą, šeimininką. Kad įgautų šį vardą, amatininkai turi praktikuoti dvasinius ir specifinių žinių reikalaujančius ritualus, reikalingus nukalti durklą. Tam, kad prasidėtų durklo gamyba, empui reikia išsirinkti palankią dieną, tada amatininkas privalo valgyti tik vienos spalvos maistą t. y. ryžius ir vandenį du tris mėnesius prieš kerio gamybą. Klientas privalo aptarti durklo dizainą su empu, tam kad ginklas atitiktų pirkėjo socialinį statusą, keris su paauksuota rankena ar makštimi yra būdingas karališkosios šeimos atstovams, nes buvo manoma, kad auksas – tai Dievo dovana. Jei žmogus pasirenka ginklą, neatitinkantį jo statuso, tai gali atnešti nelaimę jam ir kitiems. Tarp durklo ir šeimininko esantis ryšys toks didelis, kad jie buvo vienas ir tas pats, jei per vestuves jaunikis negali dalyvauti, jį atstovauja keris.

 

Šaltiniai

Dewangga, K., 2015. tnol.asia. Beskap: The Formal Shirt Of Javanese Men (Part 2 of 4) [internete] rasta: <http://www.tnol.asia/arts-culture/19963-beskap-the-formal-shirt-of-javanese-men-part-2-of-4.html>  [žiūrėta  2015 balandžio 10]

Forshee, J., 2006. Culture and Customs of Indonesia. Greenwood Publishing Group. [e-knyga]. Rasta: Google books <https://books.google.com/> [žiūrėta 2015 m. balandžio 4 d.]

Sugandy, G., 2015. The Kebaya – An Indonesian Traditional Dress for Women, [internete] rasta: <http://www.expat.or.id/info/kebayatraditionaldress.html>  [žiūrėta 2015 balandžio 3].

Nežinomas autorius 2003. Sciencebuzz. Javanese Keris [internete] rasta: <http://www.sciencebuzz.org/museum/object/2003_06_java_keris > [žiūrėta  2015 balandžio 10]

Nežinomas autorius. New world encyclopedia. Batik. [internete] rasta: <http://www.newworldencyclopedia.org/entry/Batik.> [žiūrėta  2015 balandžio 18]