Amerikos japonų internuotų asmenų stovyklos

Amerikos japonų internuotų asmenų stovyklos – tai stovyklos, kuriose 1942-1946 metų laikotarpiu buvo kalinami tūkstančiai Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) gyvenusių japonų kilmės asmenų. Jų gretose buvo ne tik imigrantai atkeliavę iš Tekančios Saulės šalies, bet ir JAV pilietybę turintys asmenys (Shoag, 2016).

Internuotų asmenų stovyklų atsiradimo priežastys

Internuotų asmenų stovyklų atsiradimą JAV paskatino 1941 metų gruodžio 7-osios Perl Harboro įvykiai. Būtent šią dieną Japonijos imperijos oro pajėgos užpuolė vieną didžiausių JAV karinių bazių Ramiajame vandenyne. Gruodžio 8-ąją, praėjus dienai po Perl Harboro atakos, JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas pasakė viešą kalbą, kurioje oficialiai paskelbė karo su Japonijos imperija pradžią.

Išskiriamos dvi pagrindinės šios atakos priežastys: pašliję dvišaliai Japonijos imperijos ir JAV santykiai bei JAV taikomos sankcijos naftos importui, kuri buvo gyvybiškai svarbi šios Rytų Azijos valstybės vystymuisi. Gamtinių resursų stokojanti šalis didžiąją dalį naftos importavo būtent iš JAV (Yergin, 1991).

Japonija ir JAV taip pat siekė dominuoti Ramiajame vandenyne. Visiškas Perl Harboro karinių pajėgumų sunaikinimas būtų reiškęs JAV karinės galios sumenkimą regione (The national WWII museum, 2017).

Japonijos imperijos surengta ataka neigiamai paveikė JAV visuomenę, šalyje kurstė neapykantą bei diskriminaciją japonų kilmės gyventojams. Ilgainiui japonų kilmės gyventojams pradėta taikyti komendanto valanda, trukusi nuo 8 iki 18 valandos (Petursson, 2014). Baimintasi, jog japonų kilmės asmenys bus neištikimi JAV ir taip kels grėsmę šalies saugumui.

Japonų kilmės asmenys JAV

Japonų kilmės emigrantai vadinami nikei (jap. 日系, nikkei). Šis terminas taikomas JAV gimusiems ir užaugusiems japonams, kurių protėviai buvo atvykę iš Tekančios Saulės šalies.

Pirmosios kartos imigrantai iš Japonijos dar vadinami isei (jp. 一世 issei). Jie, skirtingai nei antrosios kartos imigrantai nisei (jap. 二世, nissei), neturėjo teisės įgyti JAV pilietybės.

Didžiausia japonų bendruomenė JAV buvo susitelkusi Los Andžele, kuris dar kartais buvo vadinamas mažuoju Tokijumi.

Internavimo pradžia

Japonų internavimas prasidėjo 1942 metais, prezidentui Franklinui Ruzveltui išleidus vykdomąjį įsaką Nr. 9066 (Petursson, 2014). Manoma, jog pats internavimo procesas truko apie penkis mėnesius. Viena iš internuotų asmenų stovyklų buvo įkurta Kalifornijos valstijoje, netoli Los Andželo miesto.

Stovyklose kalėjo tiek isei, kurie turėjo Japonijos pilietybę, tiek nisei – asmenys turėję JAV pilietybę. Įsako vykdytojams nerūpėjo kalinamųjų amžius, pilietybė ar jų ištikimybė JAV. Svarbiausias įkalinimo kriterijus buvo asmenų kilmė (JACL, 2011).

Japonų kilmės asmenims buvo nurodyta susirinkti svarbiausius daiktus, palikti darbus, namus bei persikelti gyventi į stovyklas (Petursson, 2014). Manoma, jog du trečdalius visų asmenų, kalėjusių internuotų asmenų stovyklose, sudarė JAV pilietybę turintys japonų kilmės asmenys.

Internuotų asmenų gyvenimo sąlygos

Internuotų asmenų stovyklos JAV buvo įkurtos apleistose žirgų lenktynių trasose, indėnų rezervatų teritorijose. Žmonės gyveno purvinose arklidėse, jiems trūko sveikatos apsaugos paslaugų, o tai savo ruožtu lėmė aukštą kalinčių žmonių mirtingumą. Stovyklos buvo įkurtos įvairiose vietose, nuo Jutos iki Arkanzaso valstijų, kurios pasižymi nepakeliamai aukšta oro temperatūra (Petursson, 2014).

Prabėgus pusmečiui po stovyklų įkūrimo, jų gyventojai dar kartą buvo perkelti į taip vadinamus karo perkraustymo centrus. Didžiausi jų – Manzanaras, Postonas ir Tule Lake’as (Kashima, 2011).

Šiuose centruose žmonės gyveno mažuose, šešių metrų ilgio ir septynių metrų pločio kambarėliuose. Centrai buvo apjuosti spygliuota viela, jų kraštuose stovėjo apžvalgos bokštai. Centrą prižiūrinčio personalo kambariuose buvo įrengtos vėsinimo sistemos, šaldytuvai, tualetai bei vonios. Tuo tarpu kaliniai gyveno perpildytose kareivinėse. Neretai viename kambaryje gyvendavo po keletą šeimų. Kambariuose nebuvo įrengta vandens tiekimo sistema (Kashima, 2011). Nors stovyklose buvo mokyklos bei ligoninės, tačiau šioms įstaigoms trūko būtiniausių priemonių bei įrangos.

Pasak „Japanese American Internment: A Great Injustice“ autoriaus Elingurro Peturssono, stovyklose buvo draudžiama viskas, kas buvo susiję su Japonija (Petursson 2014). Japonams drausta išpažinti senąją japonų religiją šintoizmą bei budizmą, taip siekiant nutraukti bet kokius jų saitus ir ryšius su Japonijos imperija. Stovyklose kalėję žmonės buvo skatinami išpažinti krikščionybę ir taip prisitaikyti prie JAV kultūros. Japonų kalba stovyklose taip pat buvo uždrausta, susirinkimai vykdavo anglų kalba, leidiniai taip pat buvo rašomi ir leidžiami tik anglų kalba (Petursson, 2014).

Siekdami pagerinti gyvenimo sąlygas kalintieji kūrė būrelius, leido vietinius laikraščius, organizavo šokių vakarus, būrėsi į sporto komandas. Pavyzdžiui, Manzanaro internuotų  asmenų stovykloje buvo labai populiarus krepšinis (National Park Service, 2006).

Pasirinkimas tarp dviejų pilietybių

Siekdama atrinkti JAV ištikimus asmenis nuo Japonijai ištikimų asmenų, karo perkėlimo tarnyba kūrė įvairius klausimynus, kuriais vertė asmenis apsispręsti, kuriai pusei priklausyti (Petursson, 2014).

28-asis klausimyno klausimas buvo pats svarbiausias – į jį teigiamai atsakę asmenys prisiekė savo ištikimybė JAV. Klausimyną buvo privalu užpildyti visiems 17 metų ir vyresniems stovyklos gyventojams. Pirmosios kartos imigrantai iš Japonijos, teigiamai atsakę į klausimyno 28-ąjį klausimą neturėjo JAV pilietybės. Jiems teko atsisakyti Japonijos pilietybės ir tapti jokios valstybės pilietybės neturinčiais asmenimis. Neigiamai atsakę į šį klausimą buvo pripažinti neištikimais JAV (National Park Service, 2006). Visi asmenys, pripažinti neištikimais JAV, buvo uždaryti į kitus griežto rėžimo centrus.

Antrojo pasaulinio karo periodu JAV trūko darbo jėgos. Dėl šios priežasties ištikimybę prisiekusiems japonų kilmės asmenims buvo leista palikti internuotų asmenų stovyklas ir įsidarbinti vietiniuose ūkiuose. Stovyklas palikti pasirinkę asmenys dirbo ir gyveno panašiomis sąlygomis kaip ir prieš tai, tačiau papildomai buvo priversti apsirūpinti maistu.

JAV kongrese kilo diskusijos dėl įkalintų japonų likimo: vieni siekė japonų kilmės asmenis pasibaigus karo veiksmams sugrąžinti į Japoniją, tuo tarpu kitiems atrodė, kad šie asmenys turėtų būti atiduoti Japonijai mainais už JAV karo belaisvius. Vis dėlto, diskusijos taip ir liko diskusijomis, vienbalsis sprendimas nebuvo priimtas (JACL, 2011).

Internuotų asmenų stovyklų uždarymas

Paskutinė internuotų asmenų stovykla JAV buvo uždaryta 1946 metais, o 1949 metais – išleistas oficialus dokumentas, kuris suteikė galimybę kalėjusiems asmenims tapti JAV piliečiais. Be to, 60 000-čių stovyklose kalėjusių japonų kilmės asmenų buvo išmokėtos 20 000 JAV dolerių siekiančios kompensacijos. Tokiu būdu JAV atsiprašė japonų kilmės asmenų už savo veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais (Petursson, 2014).

Apibendrinimas

Perl Harboro ataka ir prezidento Franklino Ruzvelto pasirašytas įsakas Nr. 9066 paskatino internuotų asmenų stovyklų įsteigimą JAV. Japonų kilmės asmenys patyrė JAV visuomenės diskriminaciją bei buvo kalinami stovyklose 1942-1946 metų laikotarpiu. Stovyklose kalinti asmenys sugebėjos išgyventi bei išlaikyti bendruomeniškumo jausmą.

Neretai šis įvykis yra aprašomas kaip prarastos laisvės simbolis bei įvardijamas kaip vienas didžiausių nusižengimų piliečių teisėms JAV istorijoje. Už Japonijos imperijos veiksmus JAV turėjo atsakyti tūkstančiai nekaltų žmonių, kurių žmogaus teisės buvo pamintos. Internuotų asmenų stovyklose buvo naikinama japonų kultūra, siekta konvertuoti kalinčiuosius į krikščionybę (JACL, 2011).

Nors JAV oficialiai atsiprašė, išmokėjo kompensacijas bei suteikė galimybę gauti šalies pilietybę kalėjusiems asmenims, tačiau tuometinės JAV valdžios veiksmai amžiams išliks žmonių istorinėje atmintyje.

Naudota literatūra

1. Japanese American Citizens League, 2011. The Japanese American experience. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. lapkričio 1 d.].
2. Kashima, T., 2011. Personal justice denied: Report of Commission on wartime relocation and internment of civilians. Seattle: University of Washington Press.
3. Mineo, L., 2017. First interned, then left behind. The Harvard Gazette.[internete] 2017 m. rugpjūčio 4 d. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. spalio 30 d.].
4. Nagata, D. K., 1998. „Intergenerational effects of the Japanese American internment“ in International handbook of multigenetional legacies of trauma, sudarytojas Y. Danieli. Springer, Bostonas, p. 125–139.
5. National Park Service, 2006. Cultural landscape report Manzanar historical site. National Park Service Division of Publications. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. lapkričio 1 d.].
6. National Park Service. 2012. Japanese Americans in World War II. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. lapkričio 1].
7. National WWII museum, 2017. The Pacific strategy, 1941-1944. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. gruodžio 20 d.].
8. Pettursson, E., 2014. Japanese American internment: A great injustice. Bakalauro darbas. Islandijos universitetas.
9. Shoag, D., Carollo, N., 2016. The cause effect of place: Evidence from Japanese-American internment. Pranešimas. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. lapkričio 1 d.].
10. Yergin, D., 1991. Blood and oil: Why Japan attacked Pearl. The Washington post. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. gruodžio 20 d.].

Redagavo Andrius Bimbiras