Aukštojo mokslo institucijos Japonijoje

 

Aukštoji mokykla – tai mokslo ir tyrimų įstaiga, ugdanti aukštojo mokslo specialistus ir vykdanti tyrimus.

Aukštųjų mokyklų tipai Japonijoje

Japonijoje egzistuoja penkių tipų aukštojo mokslo institucijos.

UNIVERSITETAI (suteikiantys bakalauro laipsnį): nacionaliniai (įkurti Japonijos vyriausybės, esantys visose prefektūrose; jų mokslinių tyrimų centrai vaidina svarbų vaidmenį; 2004 m. buvo reorganizuoti į korporacijas, siekiant tobulinti kiekvieno nacionalinio universiteto savarankiškumą ir autonomiją, gerinant mokslinių tyrimų veiklą), viešieji (įkurti viešųjų universitetų korporacijų; atlieka svarbią funkciją vietinių gyventojų švietimui, traktuojami kaip intelektualiniai ir kultūriniai centrai vietos bendruomenei)  ir privatūs (įkurti švietimo korporacijų; sudaro 80% visų universitetų, juose mokosi 80% visų studentų; kiekvienas išsiskiria savo unikalia švietimo sistema ir inicijuoja ugdyti dvasinį palikimą; daug prisidėjo prie Japonijos aukštojo mokslo plėtros). Standartinė mokymosi trukmė 4 metai, išskyrus medicinos, odontologijos ir veterinarijos katedrų studentus, jų bakalauro studijos trunka 6 metus. 2011 m. duomenimis, Japonijoje buvo 1200 universitetų ir daugiau nei 3,22 mln. studentų.

UNIVERSITETAI (suteikiantys magistro ir daktaro laipsnius). Šių studijų kryptis priklauso nuo bakalauro studijų srities ir specializacijos. Magistro laipsnis įgyjamas per 2 metus, o doktorantūra trunka 5 metus. (Paprastai doktorantūros studijos suskirstytos į pakopas, pirmais ir antrais metais taikomos magistrantūros žinios). Medicinos, odontologijos ir veterinarijos srities studentai, tęsiantys studijas po 6 metų, daktaro laipsnį įgyja per 4 metus.

JAUNESIOSIOS KOLEGIJOS. Studijos trunka 2–3 metus, priklausomai nuo katedros ir srities. Dažniausios specialybės – ekonomika, humanitariniai mokslai, edukologija ir sociologija. Dažniausiai mokosi moterys.

SPECIALIOJO MOKYMO KOLEGIJOS. Šios mokyklos Japonijoje taip pat priskiriamos prie aukštųjų mokyklų. Jos suteikia profesinį išsilavinimą. Studijų trukmė 1 metai ar daugiau, bet dažniausiai trunka 2 metus (Tokijo profesinė institucijų asociacija).

TECHNOLOGIJŲ KOLEGIJOS. Studijų trukmė 5 metai (prekybinės laivybos studijos trunka 5,5 metų). Šių institucijų siūlomos studijos susijusios su inžinerija, prekybine laivyba ir kitomis panašiomis specialybėmis (Nacionalinės technologijų kolegijos institutas; Study in Japan; Japan fact sheet; Higher Education in Japan, 2012).

Universitetų plėtra ir studentų pasiskirstymas įvairiose srityse

Iki 1975 m. Japonijoje buvo apytiksliai 400 universitetų, kurių du penktadaliai įsikūrė per paskutiniuosius 30 metų. 1980 m. jų buvo jau apie 500 (iš jų 70% privatūs) (Beasley 1990, p. 257). Ketverių metų universitetuose ir jaunesniosiose kolegijose 1993 m. mokėsi 41% studentų. Remiantis statistikos duomenimis, 2012 m. studentų skaičius išaugo iki 53,6% (Web Japan).

Apžvelgiant studentų pasiskirstymą įvairiose srityse, matyti, kad  2011 m. į socialinius mokslus ̶ įstojo 879 372 studentai ( iš jų į privačius universitetus 776 009; nacionalinius 69 261; viešuosius 34 102). Antroje vietoje pagal populiarumą buvo inžinerija: čia studijavo 395 147 studentai–(privačiuose universitetuose–243 460; nacionaliniuose 135 957; viešuosiuose 15 730). Sveikatos mokslų srities pirmakursių buvo 270 786 (privačiuose universitetuose–188 957; nacionaliniuose 55 790; viešuosiuose 26 039); pedagogų – 172 977 (privačiuose universitetuose–103 478; nacionaliniuose 67 446; viešuosiuose 2 053); gamtos mokslų – 80 968 (privačiuose universitetuose–46 556; nacionaliniuose 31 588; viešuosiuose 2 824); žemės ūkio srities – 75 770 studentų (iš jų privačiuose universitetuose ̶ 40 891; nacionaliniuose 30 560; viešuosiuose 4 319). Kitose akademinėse įstaigose studijavo 309 517 studentų (privačiuose universitetuose ̶ 261 983; nacionaliniuose 28 866; viešuosiuose 18 668 (Ministry of Education, Culture, Sports, Science and Technology in Japan).

Užsienio studentų Japonijoje vis daugėja, 2010 m. gegužę šioje šalyje mokėsi 141 774 studentų. Iš jų apie 96,8% buvo iš Azijos šalių (Japan fact sheet).

Universitetų ir aukštųjų mokyklų reitingai

Japonijos universitetų reitingai laikui bėgant pakeitė savo pozicijas. Tokijo universitetas visais laikais išlaikė prestižinę vietą. Būtent šis universitetas ir prieš karą, ir XX a. pabaigoje išlaikė pirmosios vietos pozicijas (Reischauer 1996, p. 186).

Universitetų ir aukštųjų mokyklų reitingai

Universitetų reitingai Japonijos mastu laikui bėgant pakeitė savo pozicijas. Tokijo universitetas visais laikais išlaikė savo prestižinę vietą. Būtent šis universitetas ir prieš karą, ir anuomet, XX amžiaus pabaigoje išlaikė pirmosios vietos pozicijas (Reischauer 1996, p. 186).

The Times Higher Education Asia University Rankings institucijos duomenimis, 2013 m. Tokijo universitetas (bendras rezultatas 78,3) užėmė pirmą vietą ne tik Japonijoje, bet ir visoje Azijoje. Po jo iš Japonijos universitetų eina Kijoto universitetas (bendras rezultatas 66,8), žemesnę vietą užima Tokijo technologijų institutas (bendras rezultatas 53,7), Tohoku universitetas (bendras rezultatas 53,1) ir Osakos universitetas (bendras rezultatas 52,0) (The Times Higher Education Asia University Rankings).

Nuo karo laikų išlikusi situacija, kad „Tokijo universitetas vis dar gerokai pranoksta kitus, o už jo – kiti buvusieji Imperatoriškieji (pavadinimas imperatoriškasis išbrauktas po karo) ir keletas prieškarinių specialiųjų nacionalinių universitetų, pvz., Hitotsubashi ekonomikos. Toliau eina didžiausią prestižą turintys Keio ir Wasedos universitetai ir nacionaliniai, kurie po karo buvo įkurti kiekvienoje prefektūroje, sujungiant buvusias aukštąsias ir aukštesniąsias technikos mokyklas ir pakeliant jų rangą. Paskui – daugybė privačių universitetų, pagal vertę irgi pasiskirsčiusių įvairiomis pakopomis, o apačioje – žemesnieji koledžai“ (Reischauer 1996, p. 186).

Tokijo universitetas

Tokijo universitetas kildinamas iš siogūnų mokyklų „Jis išaugo iš trijų siogūnų mokyklų, paveldėtų iš Tokugavų laikų (Konfucijaus akademijos, kurios vėliau buvo atsisakyta, medicinos mokyklos ir užsienio kalbų mokyklos), samplaikos, kuri po keleto reorganizacijų 1877 m. buvo pavadinta Tokijo universitetu, vėliau,  1886 m., – Tokijo imperatoriškuoju universitetu“ (Reischauer 1996, p. 178).

Šį universitetą baigusiems studentams buvo taikomos privilegijos: jie iš pradžių be jokių egzaminų galėdavo užimti aukštus valstybinės tarnybos postus. Tačiau po kiek laiko pasiūla viršijo paklausą, ir baigusiems Tokijo universitetą, kaip ir visiems kitiems, baigusiems kitus universitetus ir siekiantiems aukštų valstybės postų, buvo privaloma vienodų egzaminų sistema ( Reischauer 1996, p. 178–179).

Tokijo universiteto absolventai 1965 m. sudarė 20% Japonijos firmų vadovų, 60% skyriaus vadovų vyriausybėje prekybos ir finansų srityje. 1960 m. problemos dėl Saugumo sutarties ir didieji socialiniai septintojo dešimtmečio neramumai turėjo įtakos universitetų veiklai (tarp jų ir Tokijo universitetui) (Beasley 1990, p. 257). 1968–1969 m. kai kurie Tokijo universiteto padaliniai buvo net uždaryti ir nauji studentai nepriimami. Daugelyje kitų universitetų irgi buvo sumaištis (Reischauer 1996, p. 189).

Stojamieji egzaminai

Svarbiausias jaunų japonų tikslas – išlaikyti stojamuosius egzaminus, nes jie iš esmės patys savaime yra viena svarbiausių universiteto funkcijų. Atrenkant gabiausius, egzaminai labiau nei pačios studijos lemia tolesnę karjerą. Stojamųjų egzaminų išlaikymas paprastai reiškia, kad esi priimtas į humanitarinių, ekonomikos ar gamtos mokslų, medicinos, teisės,inžinerijos ar žemės ūkio fakultetą, t.y. tam tikras universitetines studijas. Egzaminų rezultatai tam tikroje srityje nulemia specialybės pasirinkimą, nes paskelbus rezultatus jau nėra nei galimybės, nei būtinumo rinktis specialybę. Sritį lemia fakultetas, į kurį studentas pateko(Reischauer 1996, p. 184–185).

Nepatekus į universitetą, bandoma dar kartą. Šie žmonės lanko pasirengimo egzaminams mokyklas ir bando kitais metais. Visuomenėje jie švelniai pašiepiami ir vadinami roninais (jap. 浪人, rōnin), t.y. feodalinių laikų samurajais be šeimininko. Be abejonės, į privačius universitetus galima įstoti susimokėjus, nes kai kurie privatūs universitetai moksleivius iš jiems priklausančių privačių vidurinių mokyklų priima be egzaminų. Būna ir tokių,kurie nusiperka vietą privačiame universitete, nors nesimokė universiteto vidurinėje mokykloje. Tačiau, geriausiu atveju, jie gali gauti postą antraeilėse ar trečiaeilėse institucijose (Reischauer 1996, p. 185–186).

Mokestis už mokslą

Pirmaisiais mokslo metais reikia mokėti mokestį už mokslą, taip pat socialinį ir stojimo mokestį. Valstybinėse ir bendruomeninėse aukštosiose mokyklose mokslas kainuoja apie 9000–10 000 Japonijos jenų (JPY) (apie 230–260 LTL), o privačiose apie 8000–55 000 JPY (apie 208–1400 LTL) (Japan student services organization).

1996 m. duomenimis, daugiausia iš mokesčio už mokslą išsilaikantys privatūs universitetai nustato gana aukštas kainas, o valstybės remiami nacionaliniai, taip pat kai kurių prefektūrų ir municipalitetų universitetai reikalauja tik simbolinio užmokesčio. Japonijoje garbingiausi ir geriausi universitetai kainuoja mažiausiai, o menkiausi ir neturintys prestižinio vardo – daugiausia (Reischauer 1996, p. 186).

Skurdesni studentai sudaro didžiąją stojančiųjų dalį. Net geriausiuose nacionaliniuose universitetuose mokosi įvairių visuomenės sluoksnių žmones. Kaip teigiama vienoje studijoje, studentai, kilę iš penktadalio turtingiausių gyventojų, sudaro tik 37 %. Kilę iš penktadalio skurdžiausių  sudaro net 10 %, o iš trijų penktadalių vidutiniškai besiverčiančiųjų sudaro maždaug 17 %. Finansinė padėtis svarbesnė prastesnį vardą turinčiose aukštosiose mokyklose (Reischauer 1996, p. 186).

Pagrindiniai pokyčiai Japonijos aukštųjų mokyklų švietimo sistemoje XX a.

• 1947 m. priimamas švietimo įstatymas, nurodantis pagrindines aukštųjų mokyklų nuostatas;
• 1953 m. priimami akademinių laipsnių reglamentai – nustatoma nauja akademinių laipsnių sistema;
• 1974 m. nustatomi standartiniai reikalavimai aukštosioms mokykloms – dėstytojams, įrangai. Taip pat steigiami nepriklausomi akademiniai padaliniai;
• 1976 m. peržiūrimi švietimo įstatymai – kuriamos naujos aukštosios mokyklos;
• 1991 m. Universitetų taryba pateikė dokumentą pavadinimu „Kiekybinė aukštųjų mokyklų plėtra“, kuriuo nusprendė iki 2000 m. padidinti aukštųjų mokyklų skaičių;
• 2007 m. peržiūrimi standartai aukštosioms mokykloms – buvo paaiškinta ir tapo privaloma žmogiškųjų išteklių plėtra (Higher Education in Japan, 2012).

Daugybė reformų, įgyvendintų Japonijos švietimo sistemoje, buvo itin drastiškos. 2004 m. 99 nacionaliniai universitetai buvo pertvarkyti į 87 įstaigas. Taip pat pastarieji universitetai, kurie buvo Švietimo, Kultūros, Sporto, Mokslo ir Technologijų ministerijų vidaus organai, pertvarkyti į nepriklausomas administracines institucijas, siekiant sukurti kuo konkurencingesnę ir labiau nepriklausomą aplinką. Šioje aplinkoje universitetai gali įvesti savo valdymo tvarką ir realizuoti savo pranašumus, susijusius su švietimu ir moksliniais tyrimais. Siekiant ugdyti žmones, reikalingus visuomenei dėl plačių pažiūrų ir patirties, daugelis universitetų įkūrė naują specializuotą aukštųjų mokyklų programą teisės ir verslo sritims (Japan fact sheet, p. 4).

Literatūros sąrašas:

Beasley, W. G., 1990. The rise of modern Japan. London: Weidenfeld and Nicolson.
Reischauer, E. O., 1996. Japonai šiandien. Permainos ir tęstinumas. Kaunas: Litterae universitatis.
Higher Education in Japan. Tokyo: Higher Education Bureau, Ministry of Education, Culture, Sports, Science and Technology  (MEXT). Straipsnis internete: <http://www.mext.go.jp/english/highered/__icsFiles/afieldfile/2012/06/19/1302653_1.pdf> [žiūrėta 2013 03 19].
Japan fact sheet, Web Japan, Publikacija internete: rasta <http://web-japan.org/factsheet/en/pdf/e37_education.pdf> [žiūrėta 2013 02 27].

Papildomai žiūrėti: 

http://www.jasso.go.jp/
http://www.stat.go.jp/english/data/nenkan/1431-22.htm
http://www.studyjapan.go.jp/
http://www.timeshighereducation.co.uk/
http://www.universitiesnews.com/

Redagavo Gabrielė Mickevičiūtė