Bakekudžira
Bakekudžira (化鯨 bakekujira) – japonų mitologijoje paplitęs, jūrose plaukiojantis ūsuotojo banginio skeletas. Jis yra vienas iš jokajų būtybių, kildinamas iš vakarinės Japonijos dalies. Manoma, kad skeletas siekia atkeršyti visiems, medžiojantiems banginius ar valgantiems jų mėsą.
Pavadinimas 化鯨 sudarytas iš dviejų rašmenų: 化 (bake) – „pa(si)keisti“ ir 鯨 (kujira) – „banginis“. Šiuo atveju bake neverčiamas kaip „pasikeitimas“. Tikslesnis vertimas – „banginis vaiduoklis“. Visi bake- sutvėrimai, pvz., bakeneko, bakenezumi ir kt., siejami su transformacija, galimybe keisti išvaizdą.
Legenda apie bakekudžirą
Vieną lietingą naktį Šimanės prefektūroje, Okino salos krante, pasirodė didžiulis, baltas, nepažįstamas objektas. Tuo metu pajūryje buvęs žvejys jį pastebėjo ir, vedamas nenumaldomo smalsumo, įsėdo į savo irklinę valtį ir nuplaukė paskui. Iš padaro dydžio buvo galima spėti, kad tai banginis, tačiau žvejys nežinojo, kokios rūšies, nes niekada nebuvo regėjęs nieko panašaus. Valčiai priplaukus arčiau, žmogus pamatė tūkstančius žvilgančių nežinomos rūšies žuvų, plaukiojančių vandenyno paviršiuje. Kai pakankamai priartėjo prie baltojo banginio, žvejys sviedė į jį harpūną, tačiau jis perskrodė šio milžino kūną kiaurai, nepalikdamas jokios žymės.
Dėl itin stipraus lietaus aplinkui nieko nebuvo įmanoma įžiūrėti, bet žvejui pavyko surasti tinkamą momentą ir pamatyti gyvūną. Tai, ką išvydo, ne juokais išgąsdino – šalia jo vandenyje plaukiojo baltojo ūsuotojo banginio griaučiai. Ant jų nebuvo nė lopinėlio odos ar menkiausio raumens, tačiau banginis vis vien buvo gyvas. Dangus buvo pilnas keisčiausių paukščių, o netoliese iš niekur atsirado paslaptinga sala. Staiga viskas pranyko. Didysis bakekudžira (taip banginį praminė žvejys) atsitraukė atgal į atvirus vandenis taip pat staiga ir netikėtai, kaip ir buvo atsiradęs.
Grįžęs į krantą žvejys dar ilgai spėliojo, ar tai buvo medžioklėje nužudyto banginio vaiduoklis ar jiems dar nežinoma dievybė. Tačiau kad ir kas tai buvo, bakekudžira daugiau nebepasirodė.
Krante plūduriuojantis dievas
Kartais banginiai pasiekdavo krašto gilumas ar net išplaukdavo į krantą. Tada žvejai medžiodavo šiuos banginius naudodamiesi harpūnais ir vadindavo tai pasyviąja banginių medžiokle. Ji buvo itin retas ir sėkmę žadantis įvykis. Vienas banginis suteikdavo kaimo gyventojams milžiniškų maisto atsargų, todėl banginiai laikyti dievų dovana. Dažniausiai banginiai atplaukdavo paskui didelius žuvų būrius – tai žvejams pranašaudavo gausų laimikį. Banginio pasirodymas galėdavo išgelbėti ištisą kaimą, kuris būdavo ant bado slenksčio.
Kaimų gyventojai nesuprasdavo, iš kur šie žinduoliai atkeliaudavo į krantą ir kodėl. Jie tik žinodavo, kad tai atneš turtų ir sotumo jausmą, todėl nuspręsta banginius įkūnyti į dievus. Pats banginių kultas kilo iš kaimų, esančių jūros pakrantėse, pavyzdžiui, iš Hiočiakušino (漂着神 Hyochakushin – „plūduriuojantis pakrantės dievas“) arba Jorikami Šinkio (寄り神信仰 Yorikami shinkyo – „besisvečiuojantis dievas“).
Banginiai ir Ebisu
Pirmieji banginių kultai buvo gana primityvūs. Dažniausiai žmonės melsdavosi vien tam, kad dievai jiems atsiųstų daugiau banginių, tačiau ilgainiui viskas pasikeitė. Kaip ir dauguma religijų, banginių kultas sukurtas remiantis dėkingumu, pagarba ir baime. Banginių medžioklė, net ir pasyvioji, buvo pavojingas bei sunkus darbas. Kai kurie banginių kultai įžvelgė šiuose žinduoliuose piktavališkus dievus, tad melsdavosi norėdami nuraminti jų dvasią ir numalšinti pyktį. Didelės audros ir menkas laimikis galėjo reikšti įpykusį banginį-dievą, o to niekas nenorėjo.
Bėgant laikui banginių kultas susijungė su žinomesne dievybe – sėkmės dievu ir žvejybos globėju Ebisu. Pirmiausia banginiai buvo mokomi būti Ebisu pasiuntiniais ir tik tada galėdavo būti laikomi paties Ebisu įkūnijimais.
Kudžira Džindžia – banginių šventyklos
Sumedžioję banginį žmonės iš jo panaudodavo viską, kas jiems būdavo naudinga ir reikalinga. Visa tai, kas likdavo, palaidodavo iškilusiose vietose, vadinamose Banginių kalvomis (鯨塚 Kujiratsuga). Jos būdavo apstatytos įvairiausiais paminklais: nuo akmeninių lentelių iki pagodų ir mažų medinių ar akmeninių šventyklų. Joje buvo meldžiamasi, kad žvejai, kurie tuo metu būdavo jūroje, būtų saugūs. Taip pat rengti kasmetiniai festivaliai.
Vietose, kuriose buvo paplitusi pasyvioji banginių medžioklė, kurtos banginių kapinės (鯨墓 kujirahaka) ir banginių paminklai (鯨碑 kujiraishibumi). Visoje Japonijoje žinoma apie 100 banginių kapinių.
Dauguma banginių kalvų turi savų legendų ir mitų. Mijagio prefektūroje esančio Karakuvos miesto legenda pasakoja apie audroje klajojantį laivą ir du baltuosius banginius, kurie plaukė iš abiejų laivo pusių, tvirtai jį laikydami ir rodydami kelią į uostą. Nuo tos dienos Karakuvos gyventojai atsižadėjo senojo papročio valgyti banginių mėsą. Legenda siejama su Misaki šventykla Karakuvoje, tačiau ryšys nėra tikslus. Misaki šventykla yra sena banginių kalva, sukasta ant banginių palaikų ir apstatyta akmeniniais paminklais, išreiškiančiais dėkingumą už banginio auką. Ehimės prefektūroje, Akehamos mieste, yra trys žinomos banginių kalvos. Viena iš jų yra aukštai kalnuose, atsukta į vandenyną ir garbinama iki šiol.
Vartai iš banginio kaulų
Edo laikotarpyje Japonija sukūrė banginių medžioklės pramonę ir kultūrą. Banginių medžioklės asociacijos išsaugojo pakrantėse esančias banginių šventyklas, kurių dauguma išliko ir iki šių dienų. Šios šventyklos statytos ir Taivane, kai jis buvo valdomas Japonijos. Dažniausiai šventyklos skirtos dievui Ebisu. Patys seniausi yra banginio kaulų Tori vartai, dar vadinami Ebisu arka, Vakajamos prefektūroje. Vartai minimi 1688 m. Ihara Saikaku knygoje „Japonijos amžinybės lobynas“ (日本永代蔵 Nippon Eitaigura).
Naudota literatūra:
Ashkenazi, M., 2003. Handbook of Japanese Mythology. Santa Barbara, California.
John, D., 2013. Green Shinto. The whale as kami. http://www.greenshinto.com/wp/2013/08/14/the-whale-as-kami/ [žiūrėta 2015 m. balandžio 4 d.].
Roberts, J., 2010. Japanese Mythology A to Z, Second Edition [e. knyga]. Printed in the United States of America. Rasta: ENRYO http://www.enryo.ro/carti/Japanese%20mythology%20A%20to%20Z.pdf [žiūrėta 2015 m. balandžio 4 d.].
Redagavo Justina Kleinauskaitė
