Bonsai

Bonsas (jap. 盆栽, Bonsai) – vazoninis nykštukinis medelis. Tiesioginis vertimas iš japonų kalbos reiškia „pasodintas dubenyje“. Šie miniatiūriniai medeliai, kurie sukuria medžio, augančio laukinėje gamtoje įvaizdį yra  daugelį metų formuojami remiantis specifinėmis technikomis ir pačio žmogaus sukaupta asmenine patirtimi.

Bonsų meno raidos istorija

Bonsų menas susiformavo prieš daugiau nei 2000 metų Kinijoje. Kinai kūrė miniatiūrinius gamtos peizažus tikėdami, jog jie turi magiškų galių. Japonijoje šis menas išpopuliarėjo Kamakuros laikotarpiu (jap. 鎌倉時代, Kamakura jidai, 1185–1333) kartu su kitais iš Kinijos į Japoniją atkeliavusiais kultūriniais aspektais. Bonsų menas Japonijoje netrukus įgavo savitų ir unikalių bruožų. Vienas iš pagrindinių skirtumų buvo gamtos peizažo imitavimo atsisakymas, pradedant auginti pavienius medelius. Ankščiausias žinomas istorinis šaltinis, kuriame yra minimi bonsai, yra XIV a. pr. sukurti šilko rankraščiai – „Legendos apie Kasuga šventyklą“ (春日権現験記絵,  Kasuga gongen genki e). Susipažinę su šia iš Kinijos atkeliavusia meno forma, japonai netruko ją patobulinti, sugalvodami naujas ir inovatyvias bonsų auginimo technikas ir principus (Kodansha, 1983).

Iš Kinijos atkeliavusios šin budizmo (kin. 禪, chan) idėjos vėliau davė pradžią japonų dzenbudizmo atsiradimui (jap. 禅, zen). Kadangi dzen vienuoliai propagavo asketinius gyvenimo principus, gana greitai miniatiūrines gamtos kopijas specialiose lėkštutėse jie nusprendė pakeisti į vieną medelį – bonsą, kuris vienuoliams simbolizavo visatos visumą. Japonų naudojami bonso vazonėliai turėjo didesnį gylį nei kinų naudotos lėkštutės. Šis unikalus aspektas lėmė hači no ki (jap. 鉢木, hachi-no-ki) termino atsiradimą, kuris būtent ir reiškia „vazoninis medis“. Šis pavadinimas išpopuliarėjo No vaidinimo dėka (jap. 能, Nō), kuriame buvo pasakojama apie nuskurdusį samurajų, kuris paaukojo savo paskutinius 3 nykštukinius medelius, siekdamas pagelbėti vienam keliaujančiam vienuoliui. Hači no ki vaidinimas tapo toks populiarus, jog tam tikros istorijos dalys iš šio vaidinimo buvo pavaizduotos ir įamžintos skirtingose meno formose, viena iš jų – ukijo-e (jap. 浮世絵, ukiyo-e liet. „medžio įspaudų paveikslai“).

Grupelė kinų meno tyrinėtojų bei mokslininkų XIX a. pr. atvyko į Osaką norėdami aprašyti ir ištirti skirtingas nykštukinių medelių rūšis bei jų auginimo stilius. Tuo laikotarpiu nykštukiniai medeliai ir buvo pradėti vadinti bonsais. Šio žodižio kilmė yra siejama su kinų kalbos žodžio pendžing (kin. 盆景, penjing) atitikmeniu. Šio termino įvedimas turėjo padėti lengviau atskirti bonsus nuo paprastų hači no ki medelių, kuriuos žmonės, leisdami savo laisvalaikį, masiškai auginimo. Tiek bonsų, tiek pendžing vazonėliai buvo plokštesni už hači no ki vazonėlius. Šis apsektas leido žmogui atskirti hobį nuo tikrosios meistrystės. Tik nedidelė žmonių dalis turėjo tinkamas sąlygas ir galimybes, leidžiančias augti miniatiūriniams medeliams. Bonsų auginimas demonstravo ne tik žmogaus išmanymą ir meniškumą, bet ir jo gebėjimą naudotis subtiliomis medelių auginimo technikos ypatybėmis. Bonsų auginimas tapo ne tik užsiėmimu, kuris yra susijęs su religinėmis praktikomis bei mistinėmis tradicijomis. Bonsų menas buvo minimalių finansinių išteklių reikalaujantis užsiėmimas. Medelių formavimo menu užsiėmė įvairaus luomo žmonės, nuo šiogūnų (karinis titulas) iki paprastų valstiečių. Populiariausi augalai, naudoti formavimo procese – įvairios rododendrų ir azalijų rūšys. To meto Japonijos širdyje Kiote XVIII a. pabaigoje buvo surengta pirmoji nykštukinių spygliuočių paroda, kuri tapo kasmetiniu renginiu. Į šią parodą bonsų meistrai atveždavo po vieną ar du išaugintus medelius, kuriuos pateikdavo publikos vertinimui (Murata, 1974).

XIX a. bėgyje išsivystė įvairios bonsų auginimo stilistikos, buvo išleista ne viena knyga bei žinynas apie medelių rūšis, formavimo įrankius ir medelių auginimui tinkamus vazonėlius. Šiuo laikotarpiu buvo surengti pirmieji, šia meno formai, skirti renginiai. Medelių formavimui imtas naudoti kanapių pluoštas, atsisakyta vario ir geležies šiame procese. Kinijoje buvo pradėti masiškai gaminti vazonėliai, kurie atitiko konkrečius japonų bonsų augintojų poreikius. Šis procesas paskatino daugiau žmonių užsiimti bonsų formavimo bei kūrimo menu (Kodansha, 1983).

Bonsų rūšys

Bonsai yra paprasti, išpuoselėti medžiai. Tai nėra specialiai išvesta miniatiūrinių medžių rūšis. Bonsas yra formuojamas ir auginamas iš sėklos, jauno medelio arba auginio. Tinkamiausios medžių rūšys bonsų formavimo procese yra tos, kurios natūraliai turi mažus lapelius. Pagrindinė to priežastis yra ta, kad lapų augimo dydžio yra neįmanoma arba labai sudėtinga pakeisti. Bonsų medeliai yra iš esmės skirstomi į dvi pagrindines kategorijas: visžalius bei sezoninius bonsus (Buckley, 2002).

• Visžaliai bonsai: šių medelių išskirtinis bruožas yra tas, kad jie nepaisant besikeičiančių metų laikų, visada žaliuoja. Šios rūšies augalai dažniausiai ir yra demonstruojami parodų, renginių bei kitų pasirodymų metu. Visžalius bonsus galima auginti tiek namuose, tiek lauke. Augalai savo sėkmingam išgyvenimui reikalauja iš savo augintojo daug vandens bei maistinių medžiagų. Jie yra rečiau genėjami, jiems lengviau suteikti simetrinę formą. Eglės, pušys, kedrai bei raudonmedžiai yra dažniausiai sutinkami visžaliai bonsai.
• Sezoniniai bonsai: šie medeliai yra priklausomi nuo besikeičiančių metų laikų. Žiemos metu medeliai yra laikomi lauko sąlygomis. Sezoniniai bonsai dar gali būti skirstomi į tris kategorijas:

1. Medeliai, kurie rudens laikotarpiu nusidažo raudonais arba geltonais lapeliais. Pati populiariausia rūšis yra japoniškasis klevas.
2. Žiedus skleidžiantys medeliai. Pagrindinis dėmesys skiriamas estetikai ir elegancijai. Populiariausios rūšys – vyšnios ir abrikoso medžiai, azalijos.
3. Vaisius mezgantys augalai. Populiariausios rūšys yra persimono medis, bugienis, cidonija, figmedis.

Pagrindiniai bonsų stiliai

1. Formalus tiesusis (jap. 直幹, Chokkan) – bonso forma yra kūginė su horizontaliomis šakomis, pats kamienas visiškai tiesus. Šiame stiliuje viena iš šakų apačioje dažniausiai išauginama šiek tiek žemiau nei visos kitos šakos. Taip pat priimtinas variantas yra dvi žemiausias šakas formuoti medžio priekyje, vienai esant truputį aukščiau, tuo tarpu trečioji šaka auginama medelio „nugaroje“, panašiame aukštyje. Toks šakų formavimas bonsui suteikia simetriškumo ir balanso vaizdinį, kurio reikalauja formalus tiesusis stilius. Naudojami ovalūs, stačiakampiai arba kvadrato formos vazonėliai.
2. Neformalus tiesusis (jap. 模様木, Miyōgi) – išlaikoma piramidinė lajos forma, bet pats kamienas nebėra stačias, o su keletu subtilių išlinkimų iki pat viršūnės. Apatinis (pirmasis) išlinkimas yra aiškiai matomas. Šiame stiliuje šakos formuojamos šiek tiek nusvirusios, išlaikoma horizontali linija. Medelio viršūnė paprastai linksta į žiūrimosios pusės priekį. Naudojami ovalo, stačiakampio arba kvadrato formos vazonėliai.
3. Pasvirasis (jap. 斜幹, Shakan) – bonso kamienas tarsi pakrypęs pavėjui, tuo tarpu pati viršūnė stiebiasi į viršų. Taip sukuriamas įvaizdis, jog medelis yra nuolatos veikiamas vėjo ar kitų gamtos reiškinių. Pats kamienas dažniausiai pasviręs 70-90 laipsnių kampu, šakos auga iš trijų pusių. Žemiausioji šaka šiame stiliuje paprastai auginama į priešingą pusę nei likęs augalas. Pasvirasis stilius suteikia stiprybės bei kantrumo įvaizdį. Tinka stačiakampiai, ovalo formos vazonėliai.
4. Kaskadinis (jap. 懸崖, Kengai) – reprezentuoja stilių, kuriame medelis atrodo lyg augtų ant uolos krašto, į apačią (bedugnę). Kadangi didžioji bonso dalis, kamienas bei šakos, auga žemiau šaknų lygio, reikalinga pakyla. Kitas būdas yra lajos dalį laikyti virš stalo krašto. Šio stiliaus augalą sunku suformuoti bei palaikyti, nes medelis visada natūraliai bandys stiebtis į dangų. Taikomi gilesni apvalūs arba keturkampiai vazonėliai.
5. Pusiau kaskadinis (jap. 半懸崖, Han-kengai) – panašus stilius į kaskadinį, bonso kamienas auginamas tiesiai pačioje pradžioje prie žemės paviršiaus, o tada formuojamas nuolydis. Skirtumas yra tas, jog pusiau kaskadinis stilius neturi aštraus kamienio bei šakų nuolydžio į apačią. Nulinkusios šakos yra bonso priekis, žiūrimasis taškas, tuo tarpu šakos iš kitos pusės auginamos smarkiau prigludusios prie kamieno nei kituose stiliuose. Taip pat nulinkusios šakos neturėtų augti žemiau konteinerio apačios, pakyla nėra reikalinga. Taikomi gilesni apvalūs arba keturkampiai vazonėliai.
6. Vėjo nulenktasis (jap. 吹き流し, Fukinagashi) – bonso šaknys, kamienas ir šakos auginama į vieną pusę. Tokio tipo augalas atrodo lyg visada būtų veikiamas labai stipraus vėjo, susidaro įspūdingas judesio dinamikos vaizdas. Reikalingas stiprus kamienas, šakos formuojamos taip, jog augtų tik į vieną pusę. Naudojami apvalūs, stačiakampio formos vazonėliai.

Bonsai gali augti daugelį amžių, o tai reiškia, jog šiuos gyvuosius meno kūrinius galima perduoti iš kartos į kartą. Medeliai su savo individualiu vazonėliu ir žemės ploteliu fiziškai yra nepriklausomi nuo pačios gamtos, sukurdami atsiskyrusio objekto paveikslą. Šis paveikslas kuria potekstę, kurioje atsiskyrimas nuo gamtos reiškia išbaigtumą ir visumą. „Dangus ir žemė viename inde“ (Kodansha, 1983). Žmonės, teisingai praktikuojantys bonsų meną, išmoksta justi pagarbą bei meilę gamtai, kuri glaustai persipina su universaliomis gyvenimo tiesiomis.

Naudota literatūra

1. Buckley, S., 2002. Encyclopedia of contemporary Japanese culture, Routledge: London.
2. Itasaka, G., 1983. Kodansha Encyclopedia of Japan, Kodansha Ltd.: Tokyo.
3. Murata, K., 1974. Bonsai, Hoikusha: Osaka.
4. Relf, D., 2009. The Art of Bonsai. Virginia Cooperative Extension, 426-601, p. 1-6. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. lapkričio 24 d.].

Redagavo Andrius Bimbiras