Didysis Kanto žemės drebėjimas
Didysis Kanto žemės drebėjimas
Didysis Kanto žemės drebėjimas (jap. 関東大地震 Kantō dai-jishin) įvyko 1923m., rugsėjo 1-ąją dieną, 11 valandą 58 minutės Japonijos laiku. Jis, buvęs tarp 7.9 iki 8.4 balų, sudrebino Kanto lygumoje esančią pagrindinęHonšiu salą, labiausiai nukentėjo Tokijo, Jokohamos bei Čibos, Kanagavos ir Šizuokos apylinkės. Iš viso per tą dieną buvo užfiksuoti 114 virpesiai. Nuo žemės drebėjimo labiausiai nukentėjo Tokijo-Riogoku apylinkė, kur40 tūkstančių pabėgėlių būriavosi dėl prieglobsčio dabartiniame Jokoami-čio parke, kuris buvo pasiglemžtas liepsnų ir visi jame esantys žuvo. Nors, šis žemės drebėjimas nebuvo pats stipriausias Japonijos istorijoje, tačiaujis pareikalavo daugiausiai nei bet kada iki šiol buvusio drebėjimo aukų – apie 140 tūkstančių mirčių, iš jų 40 tūkstančių dingo be žinios ir, manoma, kad yra mirę, o 2 milijonai žmonių liko be namų. Liudytojai teigia, jog šistichinė nelaimė siautė nuo 4 iki 10 minučių, tačiau tragedija nesibaigė – dėl padarinių kilo gaisrai, kadangi avarija įvyko per pietus, dirbo dauguma valgyklų, vien Tokijuje užfiksuoti 187 gaisro židiniai, o Noto pusiasalyjekilęs taifūnas tik dar labiau išplatino ugnį. Sukrėtimas taip pat sukėlė 12 metrų aukščio cunamį Atami mieste.
„Nors ir pati ugnis sukėlė stiprius vėjo gūsius, dėl žemės drebėjimo sunaikintos vandens tiekimo sistemos buvo sutrukdytos gaisro gesinimo galimybės, o tai padarė didžiulę gaisro žalą.“ (Tokijo miesto valdžia 1932, p. 28)
Žemės drebėjimo sukelti padariniai, žala ir išpuoliai
Per kelias savaites po nelaimės buvo užfiksuota apie 60 požeminių smūgių, 460 tūkstančių pastatų buvo visiškai sudeginti ar sunaikinti, o bendra padarytos žalos suma siekė 78 800 milijonų JAV dolerių 2010 m. Negana to, ateinančiomis dienomis po žemės drebėjimo, policija paskleidė melagingus gandus, jog korėjiečiai, tuo metu gyvenantys Japonijoje, siekia pasipelnyti iš šios tragedijos ir esą patys degina pastatus, plėšikauja bei žaginajapones- šalyje buvo paskelbta karinė padėtis.
„Tokijas mobilizavosi kovai prieš tariamai siautėjusią „maištingų korėjiečių“ (jap. 不 逞 鮮 人 futei Senjin) armiją, kuri, kaip teigiama, ruošiasi įsiveržti iš Jokohamos. Ši, tariama invazijos grėsmė buvo viena iš daugeliolabai specifiškai ir oficialiai sankcionuotų apie Korėjos teroristus gandus, kurie sukėlė Korėjos gyventojų žudynes (jap. 虐殺 gyakusatsu) visame Kanto regione maždaug per penkias dienas.“ (Hasegawa 2020, p. 93)
Kariuomenė ir policija ne tik neatliko gynėjo vaidmens. Jie buvo organizatoriai, kurstytojai, aktyvūs dalyviai ir nusiteikę persekiojimo stebėtojai. Dešiniosios pakraipos lyderis Učida Rydhei vėliau aršiai protestavo priešpolicijos bandymus kriminalizuoti budinčiuosius kaip vienintelius Korėjos žudynių vykdytojus ir rašė: „Visas miestas liudijo, kad policijos pareigūnai bėgiojo aplink, šaukdami, kad kuomet matote priešiškai nusiteikusįkorėjietį, galite jį mušti ir mirtinai užmušti čia ir dabar “. Visiškai ginkluoti kariai atvyko į Tokiją šimtais su šūkiais: „priešai yra imperijos sostinėje“ arba „priešai reiškia korėjiečiai“ (Ryang 2003 p. 734).
Per šiuos išpuolius buvo nužudyta apie 6 tūkst. korėjiečių ir japonų socialistų. Japonams nebuvo svarbu nei korėjiečių aukų lytis, nei amžius - buvo puolami visi.
Tragedijos padariniai ir rekonstrukcija
Po žemės drebėjimo kai kurie vyriausybės nariai svarstė galimybę perkelti sostinę kitur. Ilgainiui gyventojų nuomonė pakito į tai, kad Japonijai buvo suteikta neprilygstama galimybė atstatyti miestą ir atkurti japoniškasvertybes.
Žemės drebėjimas puoselėjo katastrofų kultūrą, apibrėžtą politinio ir ideologinio oportunizmo, ginčų ir atsparumo, taip pat atkūrimo kultūrą, kurioje elitas siekė ne tik atkurti Tokiją, bet ir atkurti japonų tautą. (Schencking2013, p. 308)
Rekonstruojant miestą ir tautą po žemės drebėjimo buvo skatinama katastrofų ir atstatymų kultūrą, kuri sustiprino tarpukario Japonijos moralinio išsigimimo ir nacionalinio atnaujinimo diskursus. Po žemės drebėjimo Goto Šinpei (jap. 後藤 新平 Gotō Shinpei), buvęs kolonijinis pareigūnas, ėmėsi atsakomybės už atstatymą ir greitai pasiūlė grandiozinę ir brangią schemą, kuri netrukus buvo žinoma kaip „800 mln. Jenų planas“(Schencking2006 p. 843). Šinpei ir tie, kurie pritaria toli siekiančioms reformoms, žemės drebėjimą laikė „auksine galimybe“ atkurti iš ties modernų Tokiją. Tačiau, jie neįvertino sudėtingos politinės tikrovės – palaipsniui šie planaibuvo nustumti dėl opozicinio politinio elito, konkuruojančiųjų vizijomis ir gyventojų, kurie tikėjosi greitai sugrįžti į normalų gyvenimą. G. Šinpei taip pat suorganizavo Tokijo rekonstrukcijos planą su moderniais kelių, traukinių ir viešųjų paslaugų tinklais, o parkai buvo įrengti visame Tokijuje kaip vietos prieglobsčiui. Tuo metu, vis dar draugiškomis sąlygomis bendraujančios šalys inicijavo nacionalinę pagalbą ir vien Amerikojeaukoms Raudonasis Kryžius surinko 12mln. tuo metu JAV dolerių. Nepaisant smarkiai sumažinto biudžeto ir vietinių gyventojų pasipriešinimo, šešerius metus trukęs rekonstrukcijos projektas sėkmingai modernizavocentrinę Tokijo dalį. Buvo sukurta konstruktyvi gatvių sistema su šaligatviais, taip pat pastatyti modernūs tiltai, mažesnių priemiesčių aikštės, ugniai atsparesni mokyklų pastatai, daugelis būstų ir trys garsūs viešieji parkai- viskas tose vietose, kur anksčiau buvo mažiau atviresnės erdvės. (Sorensen 2002, p. 166)
Nors didysis Kanto žemės drebėjimas pareikalavo daug aukų ne tik per nelaimę, bet ir neracionaliai įvykusiuose korėjiečių žudymuose po jos, sugriuvo ypač daug pastatų, daugiausiai, Tokijuje, tačiau galiausiai Japonijosžmonės sugebėjo susivienyti. Nepriklausomai nuo mažo biudžeto bei sudėtingos politinės situacijos, sostinė atsistatė per šešerius metus.
Redagavo Mišelė Godliauskaitė
Literatūra ir šaltiniai:
- Hasegawa, K., 2020. The Massacre of Koreans in Yokohama in the Aftermath of the Great Kanto Earthquake of 1923. p. 93
- Ryang, S., 2003. The Great Kanto Earthquake and the Massacre of Koreans in 1923: Notes on Japan’s Modern National Sovereignty 734
- Schencking, C. J., 2013. The Great Kantō Earthquake and the Chimera of National Reconstruction in Japan. New York: Columbia University Press., 308
- Schencking, C. J., 2006 Catastrophe, Opportunism, Contestation: The Fractured Politics of Reconstructing Tokyo following the Great Kantô Earthquake of 1923. Cambridge university press 843
- Sorensen, A., 2002. The Making of Urban Japan Cities and Planning from Edo to the Twenty First Century. London: Routledge p. 166.
- Tokyo City Government, 1932. Teito Fukkō Kukakuseiri Shi (Record of Reconstructing the Imperial Capital and Land Adjustment) 1. Tokyo: Tokyo City Government (in Japanese)
