Dziudo

Dziudo (柔道 jūdō, reiškia „švelnus kelias“) yra modernus kovos menas, kovinis ir olimpinis sportas. Atsirado Japonijoje 1882 m. Džigoro Kano (嘉納治五郎) dėka. Nuo kitų kovos menų dziudo skiriasi tuo, kad varžovas įvairiais būdais smaugiamas, parmetamas, parverčiamas ant žemės, užlaužiamos jo kūno dalys.

Kilmė

Dziudo atsirado džiudžiucu kovos meno pagrindu. Pastarasis atsirado XV a. ir buvo žymus tuo, kad jį naudojo samurajai, dažniausiai norėdami nuginkluoti priešininką plikomis rankomis. Siekdamas, kad dziudo suklestėtų, Džigoras Kanas turėjo kažką iš esmės pakeisti ir atskirti jį nuo džiudžiucu. Pagrindinis dziudo principas yra maksimalus veiksmingumas minimaliomis pastangomis. Kitaip tariant, nesistengti atremti pajėgesnio priešo, o panaudoti jo jėgą prieš jį patį. Dziudo turi ir platesnį, filosofinį supratimą, paverčiantį dziudo iš kovos meno į „kovos kelią“. Kanas pašalino technikas, nesuderinamas su šiuo principu, ir pabrėžė veiksmingumo svarbą atliekant techniką (Kano, 1986, p. 18).

Dziudo kaip sporto istorija

Varžybos yra neatsiejamas dziudo elementas. Pirmieji pavyzdžiai yra Kodokano mėnesinis turnyras (月次試合 Tsukinami jiai) bei Raudonos ir baltos turnyras (紅白試合 Kohaku jiai). Abu jie prasidėjo 1884 m. ir tęsiasi iki šių dienų.
Pirmieji nacionaliniai dziudo turnyrai Japonijoje (全日本柔道選手権大会 Zennihon jūdō senshuken taikai) atsirado 1930 m. ir, išskyrus karo metus nuo 1941 iki 1948 m., vyksta kasmet, iki šiandien.
Į tarptautinę erdvę dziudo ėmė skverbtis 1956 m., kai prasidėjo Pasaulio dziudo čempionatas. Iš pradžių, pirmais metais, jame dalyvavo vos 31 atletas iš 21 pasaulio šalies. Taip pat pažymėtina, kad dalyviai buvo tik vyrai. Pirmasis moterų čempionatas įvyko 1980 m. Vyrų ir moterų čempionatai sujungti į vieną tik 1987 m. ir vyksta kasmet, išskyrus vasaros olimpinių žaidynių metus. Noras varžytis nuolatos augo ir 2013 m. Pasaulio dziudo čempionate Brazilijoje jau dalyvavo 673 atletai iš 123 šalių.
Olimpinėse žaidynėse dziudo pirmą kartą pademonstruotas 1932 m. Džigoras Kanas apie dziudo, kaip olimpinį sportą, turėjo iš dalies prieštaringą nuomonę. Pasak jo, olimpinė dziudo forma ne taip susijusi su savo filosofija ir skatina nacionalizmą, dėl to gali išsivystyti „varžybinis dziudo“, o būtent toks ir buvo džiudžiucu principas (Kano, 1994, p. 10).
Vis dėlto dziudo tapo olimpine vyrų sporto šaka Tokijo olimpinėse žaidynėse 1964 m. Moterų dziudo pademonstruotas 1988 m., o 1992 m. tapo oficialiai patvirtinta sporto šaka. 1988 m. dziudo atsirado ir parolimpinėse žaidynėse.

Technikos

Yra trys pagrindinės dziudo technikų (waza) kategorijos: permetimai (投げ技 nage-waza), grumtynės (固技 katame-waza) ir smūgiai (当て身技 atemi-waza). Dziudo labiausiai žinomas dėl permetimų ir grumtynių technikų (Inokuma, Sato, 1986, p. 24).
Į permetimų technikas įeina visi veiksmai, kuriais vienas asmuo bando permesti kitą, paprastai stengdamasis, kad oponentas gulėtų nugara žemyn. Kiekviena technika turi tris žingsnius: pradinis oponento išbalansavimas (崩し kuzushi), tinkamas pasisukimas, prisitaikymas prieš permetimą (作り tsukuri) ir technikos atlikimas bei užbaigimas (掛け kake) (Inokuma, Sato, 1986, p. 28–29).
Tradiciškai nage-waza kategorizuojamos į permetimus išlaikant stovinčiojo poziciją (立ち技 tachi-waza) ir metimus, kai ta pozicija paaukojama (捨身技 sutemi-waza) (Inokuma, Sato, 1986, p. 37).
Katame-waza  kategorizuojamos į užlaikymo technikas (押込技 osaekomi-waza), kuriomis vienas asmuo prispaudžia kitą prie žemės; smaugimo technikas (絞技 shime-waza), kai stengiamasi užspausti oponento kaklą; technikas (関節技 kansetsu-waza), kai stengiamasi sukelti spaudimą oponento sąnariams. Reikia pabrėžti, kad varžybose kansetsu-waza apriboti vien rankų laužimais (Inokuma, Sato, 1986, p. 43–44).
Atemi-waza yra smūgių technikos, kuriomis stengiamasi įveikti priešininką smūgiu į gyvybiškai svarbų tašką. Varžybose šie veiksmai draudžiami.
Dziudo taip pat nemažai dėmesio skiriama saugiam kritimui (受け身 ukemi), t. y. kad asmuo, kuris permetamas, saugiau nukristų. Taip gerokai sumažinama traumų rizika (Inokuma, Sato, 1986, p. 25).

Diržų sistema

Dziudo kūrėjas Džigoras Kanas pradėjo naudoti diržų sistemą, kad būtų parodyti asmens gebėjimai. Kovos meno supratimas ir įgūdžių lygis indikuojamas rangų sistema, padalyta į kyū ir dan rangus. Tai įvairios diržų sistemos, pagal kurias juodą diržą gauna tik asmenys, pasiekę tam tikrą meistriškumo lygį. Rangai ir diržai skiriasi tarp kovos menų, stilių ar net organizacijų. Pats dziudo turi daug variacijų. Į labiausiai paplitusią, visuotinę diržų sistemą įeina baltas, raudonas, geltonas, oranžinis, žalias, mėlynas, rudas ir, galiausiai, juodas diržai, suteikiami atitinkamai pagal meistriškumą. Kalbant apie dan rangus, pirmi penki diržai yra juodi. Šeštas, septintas ir aštuntas dan turi papildomas juodas ar raudonas juostas. Devintas, dešimtas ir vienuoliktas diržai yra raudoni. Aukščiausias iki šiol pasiektas dan laipsnis yra dešimtas.

Dziudo gi (uniforma)

Dziudo sportininkai tradiciškai dėvi baltas uniformas, vadinamas keikogi (稽古着) arba dziudo gi (柔道着), Vakaruose dažnai vadinamas tiesiog gi. Į jas įeina sunkus medvilninis kimono tipo švarkas (上衣 uwagi), kurį sutvirtina atitinkamos spalvos diržas (帯 obi), ir kelnės (ズボン zubon). Ankstyvosios dziudo uniformos turėjo trumpas rankoves ir kelnes. Dabartinis variantas priimtas 1906 m.
1986 m. olandas Antonas Geesinkas, du kartus tapęs pasaulio čempionu, pirmąkart pasiūlė mėlynos spalvos dziudo gi. Iki tol nebuvo jokių tarptautinių standartų, kaip kovos metu atskirti dalyvius vieną nuo kito. Japonijoje vienas dalyvis prisirišdavo raudoną juostą, tačiau abu vilkėdavo baltos spalvos gi, todėl teisėjams ir vertintojams vis tiek kildavo sunkumų stengiantis nesupainioti dviejų dalyvių. A. Geesinko nuomone, mėlyna gi buvo puikus būdas problemai spręsti. Mėlyna gi tapo privaloma regioninio ir aukštesnio lygio varžybose, nors daugelis japonų sportininkų vertina tradicijas ir į mėlynas gi žiūri gana skeptiškai.

Organizacijos

Pagrindinis dziudo centras yra Tarptautinė dziudo federacija (IJF), įkurta 1951 m. Tarp IJF narių yra Afrikos dziudo unija (AJU), Amerikos dziudo konfederacija (PJC), Azijos dziudo unija (AJU), Okeanijos dziudo unija (OJU) ir Europos dziudo unija (EJU). Į kiekvieną iš jų įeina tam tikras skaičius nacionalinių dziudo asociacijų, pavyzdžiui, Lietuvos dziudo federacija. Tarptautinė dziudo federacija organizuoja tarptautinius turnyrus, vadovauja rengiant Pasaulio dziudo čempionatą ir yra įsitraukusi į olimpinių turnyrų veiklą. Lietuvos dziudo federacijai šiuo metu priklauso apie 30 dziudo klubų.

Atšakos

Džigoro Kano dziudo stilius yra neabejotinai žinomiausias pasaulyje, tačiau ne vienintelis. Ankstyvuoju dziudo laikotarpiu terminai dziudo ir džiudžiucu dažnai buvo maišomi. Dėl šios priežasties daugelis dziudo formų, kad jas būtų galima atskirti nuo populiariojo dziudo, iki šių dienų žinomos kaip džiudžiucu arba džiudžicu. Iš Kano stiliaus išsivystė keli kiti, laikomi atskirais kovos menais (Hoare, 2009, p. 157).
Braziliškas džiudžicu: 1914 m. dziudo buvo pristatytas Brazilijoje. Mitsujas Maeda perteikė savo įgūdžius Karlosui Greisiui ir kitiems. Greisių šeima labai pakeitė dziudo ir pavadino šį kovos meną Greisių džiudžicu. Jis iš esmės skiriasi tuo, kad daug dėmesio skiriama įvairiems laužimams ir veiksmams iš gulinčiojo pozicijos, kurie uždrausti dziudo. Džiudžicu visame pasaulyje išpopuliarėjo dešimtajame dešimtmetyje dėl savo sėkmės įvairių kovos menų turnyruose.
Sambo (ypač sportinis sambo): Vasilijus Oščepkovas buvo pirmas europietis, iš Kano gavęs juodą dziudo diržą. Jis buvo vienas iš trijų kūrėjų tokio sambo, į kurį taip pat įėjo tam tikros imtynių ir kitokios kovinės technikos. Teigiama, kad daugeliui rusų dziudo ir sambo reiškia tą patį, tik sportininkai kovoja su skirtingomis uniformomis ir laikosi kitokių taisyklių.
Rusų dziudo: šiam dziudo stiliui didelę įtaką padarė būtent sambo. Iš esmės jis skiriasi tuo, kad naudojama daugiau fizinės jėgos ir kova gali būti panašesnė į imtynes. Tradicinis dziudo pabrėžia techniką, kuri atspindi pačią sąvoką dziudo, reiškiančią „švelnus kelias“.
Kosen dziudo (高專柔道): kartais klaidingai apibūdinamas kaip atskiras dziudo stilius. Kosen dziudo skiriasi savo varžybų taisyklių rinkiniu ir daugiau dėmesio skiria laužimams, dėl to kartais siejamas su braziliškuoju džiudžicu.

Naudota literatūra:

Burdick, D. 2013. Judo (martial art). [internete] rasta: <http://www.britannica.com/EBchecked/topic/307594/judo> [žiūrėta: 2014 03 28].

Hoare, S., 2009. A History of Judo. London: Yamagi Books.

Inokuma, I., Sato, N., 1986. Best Judo. Tokyo: Kodansha International.

Jacques, B., Anderson, S., 1998. The History of Sombo. [internete] rasta: <http://stratfordsombo.tripod.com/articles/history-2.html> [žiūrėta: 2014 03 28].

Kano, J., 1994. Kodokan Judo. Tokyo: Kodansha.

Papildomai žiūrėti:
http://www.ijf.org/
http://www.judo.lt/
http://judoinfo.com/
http://kodokan.org/

 

Redagavo Kristina Tutlytė