Džuničiras Tanizakis
Džuničiras Tanizakis (谷崎 潤一郎, Tanizaki Jun’ichirō) gimė 1886 m. liepos 24 d., mirė 1965 m. liepos 30 d. Buvo žymus šiuolaikinės japonų literatūros rašytojas. Tanizakis daugelyje savo romanų, apsakymų nagrinėjo tokias temas kaip japonų tradicijų laikymasis ir vyrų susižavėjimas dominuojančiomis moterimis. Taip pat jis dažnai rašė apie maniakišką meilę, destruktyvias seksualumo jėgas ir dvejopą moters, kaip deivės ir demono prigimtį. Nuo savo debiuto 1910 m. iki mirties Tanizakis neprarado populiarumo.
Biografija
Tanizakis gimė Nihonbašio rajone (日本橋, Nihonbashi), Tokijo centre, čia jis ir praleido savo vaikystę. Tanizakis turėjo tris jaunesnius brolius ir tris jaunesnes seses. 1989 m. jo tėvo spaustuvė buvo parduota dėl verslo nuosmukio, tačiau po metų jo tėvas pradėjo užsiimti ryžių prekyba. 1892 m. Džuničiro Tanizakis pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Šioje mokykloje mokytoja pripažino jo talentą ir padėjo jam tyrinėti Japonijos ir Kinijos klasikas, suteikė žinių apie tradicijas ir literatūrinę estetiką. 1901 m. šeimos verslas nusmuko, todėl Tanizakis vos nebuvo išsiųstas dirbti, tačiau pažįstami žmonės, tokie kaip ponas Kitamura, kurie pripažino jo gebėjimus, suteikė finansinę paramą, kad jis galėtų eiti į vidurinę mokyklą. 1903 m. Tanizakis tapo savo mokyklos literatūros žurnalo vadovu, o 1905 m. jis įstojo į pirmąją Tokijo savivaldybės gimnaziją, kurioje buvo išskirtinis mokinys. Tokijo imperatoriškame universitete studijavo japonų literatūrą, bet negalėdamas susimokėti už mokslą jis neįgijo mokslinio laipsnio, tačiau vietoj to pasirinko rašytojo karjerą. Jaunystės metais Tanizakis buvo ypač susidomėjęs Vakarais ir viskuo kas yra modernu ir šiuolaikiška, dėl to jis trumpai gyveno vakarietiško stiliaus namuose Jokohamoje ir vadovavosi bohemišku gyvenimo būdu. 1915 m. Tanizakis vedė pirmąją savo žmoną Čijo Išikavą (石川千代, Ishikawa Chiyo). Kartu susilaukė dukters, tačiau 1930 m. pora išsiskyrė.
Tanizakio reputacija pradėjo augti, kai jis persikėlė gyventi į Kiotą po 1923 m. vykusio Didžiojo Kanto žemės drebėjimo. Šis persikėlimas sutramdė jo jaunatvišką susižavėjimą Vakarais ir modernumu ir iškėlė bei pabrėžė jo ilgą susidomėjimą tradicinę Japonijos kultūra, ypač Kansai regiono kultūra, kuri apėmė Osaką, Kobę ir Kiotą.
1931 m. Tanizakis vėl vedė. Šį kartą jauna moterį, vardu Sueko Furukava (古川末子, Furukawa Sueko), tačiau šį santuoka truko neilgai, nes Tanizakis netrukus susižavėjo Morita Matsuko (森田松, Matsuko Morita), ji buvo turtingo vietinio pirklio žmona, bet vėliau tapo trečiąja ir paskutine Tanizakio žmona. 1965 m. Džiuničiras Tanidzakis mirė nuo širdies smūgio. (New World Encyclopedia 2014)
Kūryba
Tanizakis siekė sukurti grožio darbus per stilių ir nuotaiką, kurią iš dalies įkvėpė Japonijos praeitis, taip pat tam tikri Vakarų rašytojai, tokie kaip Edgaras Alanas Po, Čarlzas Bodelairas ir Oskaras Vaildas (Edgar Allan Poe, Charles Baudelaire, Oscar Wilde). Viena iš priežasčių, kodėl Tanizakiui pavyko išlaikyti savo populiarumą taip ilgai yra ta, kad jis neturėjo pastovaus rašymo stiliaus, atsisakė jį turėti bei tyčia keitė. Todėl jo kūrybą galima suskirstyti į keturis laikotarpius, kurių kiekvienas turi savo specifinį stilių (Hidaka, 2012):
- Antrasis dešimtmetis – estetizmas.
Prašyti darbai tokie, kaip „Tatuiruotojas“ 1910 m. (刺青, Shisei). Istorija yra apie XIX a. pr. vaizduojama tatuiruotoją ir menininką, kuris tampa pavergtas gražios moters po to kai jai miegant ant nugaros ištatuiruoja vorą. Vėliau tos moters grožis įgyja demonišką ir užburiančią galia, kurioje erotika yra derinama su sado-mazochizmu. Ši trumpa istorija taip pat pritraukė didelį skaitančių žmonių dėmesį nuo, kuriuo ir pradėjo kilti susidomėjimas pačiu Tanizakiu. Taip pat buvo parašyta „Vaikai“ 1912 m. (少年, Shonen) pasakoja istorija apie vaikus, kurie užsiima neapsakomais ir neapibrėžtais siaubais. „Shōtarō“ (承太郎) 1914 m. tyrinėja garsiojo autoriaus mazochizmo ir beprotybės temas. „Otsujos nužudymas“ 1915 m. (おーつや ごろし, O-Tsuya Goroshi) su vaizdingai pavaizduota miesto gyvenimo aplinka post-modernioje praeityje, pasakoja pasaka apie neištikimybę, geismą, ir žmogžudystę su ryškia, dramatiška ir šiuolaikine technika.
- Trečiasis dešimtmetis – domėjimasis miesto vartotojiška kultūra, filmu.
Parašyta „Kvailio meilė“ 1924 m. (痴人の愛 , Chijin no Ai) yra komiškas romanas apie Japonijos susižavėjimą Vakarais. Šis romanas parašytas lengva japonų kalba ir yra pasakojamas pirmuoju asmeniu. Šis romanas taip pat yra pirmasis ilgas Tanizakio romanas. Romano pagrindinis veikėjas Džodži ( ジョジ, Joji) po savo sparnu priglaudžia 15 metų padavėją ir ją siekia paversti žavinga vakarietiško stiliaus panele. Kartu jie persikelia į madingą rajoną. Naomė ( ナオミ, Naomi) įrodo esanti nerami ir valinga mokinė, kuri tampa gundančia ir dominuojančia moterim. „Moderni mergina“, kuria atstovavo Naomė buvo neapibrėžta. Šis romanas turėjo didelę įtaką tuo metu, kad net realaus gyvenimo „Naomės“ sekė paskui jį, o terminas „Naoizmas“ tapo žodžiu apibūdinančiu naują subkultūra. Naomi buvo dievaitė merginoms, kurios buvo engiamos ir siekiančios laisvės. Romanas „Quicksand“ 1928-31m. ( 卍, Manji) pasakoja apie meilės romanus tarp biseksualių Osakos gyventojų. Japoniškas pavadinimas „Manji“ yra keturių šakų budistinė svastika, kuri romane yra keturių įsimylėjėlių simbolis. Angliškas pavadinimas nurodo pragaištingą apsėdimo ir pavydo ciklą su kuriuo susiduria pagrindiniai veikėjai. Šis romanas taip pat ne vieną kartą buvo adaptuotas į filmą.
- Ketvirtasis ir penktasis dešimtmetis – grįžimas į klasicizmą, iš naujo atrandamas Japonijos grožis.
Šiuo laikotarpiu Tanizakis vėl pakeitė stilių ir pradėjo daugiau rašyti apie feodalinę Japonijos praeitį. „Šunkin portretas“ 1934 m. ( 春琴抄, Shunkinsho) yra egzotiška pasaka, vaizduojanti imperatorišką moterį vardu Šunkin (春琴, Shunkin), kuri yra graži akla muzikantė, ir jos bjaurų kūno tarną. „Aklojo žmogaus pasaka“ 1931 m. (盲目物語 Momoku Monogatari) istorinė XVI a. pasaka apie iškilias istorijos asmenybes, kurios yra „matomos“ pasakotojo, kuris yra aklas masažuotojas ir muzikantas, akimis. Aklasis tarnas yra intymiosios panelės Okiči (オキチ, Okichi) dalis. Jis ištikimai lydi ją gyvenimo liūdesyje, jos tragedijose ir menkoje laimėje. Taip pat jis yra tiesioginis svarbiausiu Okiči ir trijų jos dukterų istorijos įvykių liudininkas. Taip pat šiuo laikotarpiu buvo parašytas Tanizakio šedevras „Lengvas sniegas“ 1943–1948 (細雪, sasameyuki). Istorija pasakoja apie keturias seseris iš Osakos vidurinės klasės pirklių šeimos ir apie jų vedybas. Pagrindinis istorijos rūpestis yra rasti tinkamą vyrą trečiajai seseriai, kuri yra sumodeliuota pagal trečiąją Tanizaki žmoną Matsuko.
- Nuo šeštojo dešimtmečio iki mirties – domėjimasis šiuolaikinėmis manieromis
Šiuo laikotarpiu Tanizakis parašė psichologinį romaną „Raktas“ 1956 m. (鍵, kagi), kuriame senstantis pats profesorius organizuoja žmonos svetimavimus, kad sustiprintu savo paties suglebusius seksualinius troškimus. Vienas paskutiniųjų jo darbų „Pamišusio seno vyro dienoraštis“ 1961–1962 m. („Futen Rojin Nikki”) yra apie pagyvenusį vyrą, kurį ištinka insultas nuo per didelio seksualinio jaudulio. Jis taip pat bando papirkti savo marčią vakarietiškais kalėdiniais žaisliukais mainais į seksualinio susijaudinimo suteikimą.
Nors Tanizaki yra labiausiai prisimenamas dėl romanų ir apsakymų, tačiau jis taip pat rašė ir poeziją, dramas bei esė.
Naudota literatūra:
Flanagan, D. (2018, March). “Quicksand”: A racy transition from old Tanizaki to new. https://www.japantimes.co.jp/culture/2018/03/24/books/book-reviews/quicksand-racy-transition-old-tanizaki-new/ [žiūrėta 2020 m. spalio 30 d.]
Hidaka, Y. (2012, March). Modernity and Tanizaki Jun’ichiro’s style reform: the thought process leading to “The taste for classical japanese history or literature“. https://search.proquest.com/docview/1124361588?pq-origsite=primo [žiūrėta 2020 m. spalio 30 d.]
New World Encyclopedia contributors. (2014, October). Tanizaki Junichiro. https://www.newworldencyclopedia.org/entry/Tanizaki_Junichiro [žiūrėta 2020 m. spalio 30 d.]
Tanizaki, J. T. (1956). Childhood Years: A Memoir. Bungei Shunjū.
The Editors of Encyclopaedia Britannica. (2020, July). Tanizaki Jun’ichirō. https://www.britannica.com/biography/Tanizaki-Junichiro [žiūrėta 2020 m. spalio 30 d.]
