Gutajaus grupė
Gutajaus grupė (具体美術協会 Gutai Bijutsu Kyōkai, liet. „Gutajaus meno asociacija”) – 1954 m. Osakoje, Japonijoje įkurta meno asociacija. Įkūrėjai – Džiro Jošihara (吉原 治良 Yoshihara Jirō) ir Šiozo Šimamotas (嶋本 昭三 Shimamoto Shōzō). Grupė pasaulyje garsėjo savo radikaliu požiūriu į meną pokariniu laikotarpiu (XX a. II pusė). Gutajaus grupė aktyviai užsiiminėjo tapyba, kurdavo menines instaliacijas, atlikdavo performansus, įvairius eksperimentinio teatro renginius. Ši asociacija pasižymėjo savo tradicinį meną atstumiančiu stiliumi. Grupė galutinai iširo 1972 m. po D. Jošiharos mirties.
Gutajaus grupės veiklą galima išskirti į tris pagrindinius laikotarpius: ankstyvąjį (1954-1957 m.), vidurinįjį (1957-1965 m.) ir vėlyvąjį (1965-1972 m.). Ankstyvasis periodas išsiskyrė grupės noru kurti meną naujomis priemonėmis, plėsti tapybos sąvoką, daryti tapybą labiau performatyvia. Šio periodo Gutajaus atstovai destrukciją savo kūryboje naudojo kaip atsaką į tuometinę pokarinę pasaulio būseną. Viduriniojo laikotarpio Gutajaus grupės kūryba- atsipindys spartaus ekonominio ir demografinio augimo Japonijoje. Vėlyvająjį laikotarpį apibūdina Gutajaus grupės naudojamų technikų kaita ir pačios asociacijos iširimas (Murawski 2013).
Ankstyvasis periodas (1954-1957m.)
Š. Šimamotas kartu su D. Jošihara 1954 m. Osakoje, Japonijoje įkūrė Gutajaus grupę. Japonišką žodį „gutai“(具体 gutai, liet. betonas arba konkretus) asociacijos įkūrėjai pasirinko dėl jo reikšmės, taip pat norėdami aiškiai pabrėžti grupės konkretų tikslą ir siekius (Mardegan 2015). Gutajaus grupės atsiradimą paskatino XX a., 6-ojo dešimtmečio Japonijos ir viso pasaulio politinė ir ekonominė situacija. Tuometinės pokarinės Japonijos politikoje didelė svarba buvo teikiama laisvės ir atsigavimo idėjoms. Laisvas menas ir naujos, radikalios idėjos buvo pagrindinis Gutajaus grupės įkūrėjų tikslas. D. Jošihara savo dailininkus protežė skatino savo kūryboje naudoti kuo daugiau naujų technikų, vaizduoti naujas, radikalias idėjas. Pirmieji grupės darbai buvo rodomi mažoje galerijoje, asmeniškai priklaususioje D. Jošiharai, Ašijos miestelyje, Hijogoje, Japonijoje. Dž. Jošiharos siekis buvo išgarsinti Gutajaus grupės idėjas visame pasaulyje. Pirmoji Gutajaus pasaulinio masto iniciatyva buvo 1955 m. sausį pradėtas leisti vardinis Gutajaus biuletenis. Biuleteniuose buvo vaizduojama Gutajaus avangardinės tapybos darbai, taip pat vieši kvietimai į jų parodas ir trumpi Gutajaus grupės idėjų aprašymai. Dalis iniciatyvos buvo masinis šių leidinių siuntimas paštu į įvairias pasaulio šalis. D. Jošihara biuletenius siuntė įtakingiausiems to meto modernaus meno atstovams, tokiems kaip Džeksonas Polokas (Jackson Pollock) ir Alanas Kaprovas (Allan Kaprow). Ši Gutajaus biuletenių iniciatyva tęsėsi iki 1965m. spalio, buvo išleista keturiolika leidinių (Tianpo 2010 p. 214). 1955 m. spalio mėnėsį buvo atidaryta pirma pilno masto Gutajaus grupės paroda Tokijuje. 1956 m. gruodžio mėnėsį D. Jošihara publikavo savo straipsnį, pavadinimu „Gutajaus manifestas“ (芸術新潮 Geijutsu Shinchō) žurnale. Straipsnyje D. Jošihara aprašo Gutajaus grupės interesus bei siekius. D. Jošihara grupės kūrybą apibrėžia kaip „ne materialių daiktų keitimas į kitokią formą, o kitokios gyvybės formos suteikimas materijai“. Manifeste pabrėžiamas Gutajaus grupės noras „išeiti toliau abstrakcijų“ ir „entuziastingai siekti ir atrasti naujas tyros kūrybos galimybes“ (Yoshihara 1956, p. 698-701).
Vidurinysis periodas (1957-1965m.)
1957 m. Gutajaus grupės idėjos ir darbai buvo pastebėti įtakingojo XXa. prancūzų meno kritiko ir kolekcionieriaus Mišelio Tapė (Michel Tapié), po jo apsilankymo Osakoje, Japonijoje. Sužavėtas niekur kitur nematytomis idėjomis M. Tapė organizavo meno parodų seriją, pavadinimu „Tarptautinis modernus menas ir tarptautinis naujos eros menas: Informelis ir Gutajus “. Parodose Gutajaus darbai buvo eksponuojami šalia sparčiai pasaulyje populiarėjančios modernaus meno, abstrakcionizmo šakos „Informel“ (liet. neformalu). Pirmoji šios parodų serijos paroda buvo surengta 1958 m. balandį, Osakoje, Japonijoje „Takašimaja Namba“ parduotuvėje. M. Tapė įtaka tuometiniame meno pasaulyje Gutajaus grupei galiausiai atvėrė kelią į Vakarų rinką, kartu su pirma Niujorke įvykusia paroda, 1958 m. (Jones 1998, p. 91). Šiuo laikotarpiu Gutajaus grupės darbų pobūdis pradėjo keistis, buvo linkstama prie dvimačių, plokščių tapybos kūrinių. Šio pobūdžio tapybą Gutajaus grupės atstovai kartu su M. Tapė vadino „veiksmo tapyba“. Patogesnis darbų formatas suteikė daugiau galimybių Gutajaus grupės darbus eksponuoti visame pasaulyje. Taip pat padarė Gutajaus grupės kūrinius prieinamesnius meno kolekcionieriams. Kitais metais Gutajaus grupė susilaukė tarptautinės BBC televizijos dėmėsio, buvo sukurtas reportažas apie jų veiklą. Taip pat sekė parodos Europoje (Italijoje, Prancūzijoje) (Laster 2012).
Pirmojoje 7-ojo dešimtmečio pusėje prie Gutajaus grupės prisijungė keli įtakingi Japonijos menininkai, tokie kaip Juko Nasaka (名坂有子 Yuko Nasaka) ir Matsutanis Takesada (松谷 武判 Matsutani Takesada). Nors šių menininkų kūrybos stilius ganėtinai skyrėsi nuo pirmųjų Gutajaus grupės darbų, tačiau įnešė naujų idėjų į grupės ratą. Šiuo laikotarpiu Gutajaus grupės veikla pasaulyje buvo laikoma kaip tuometinės Japonijos sparčiai augančios ekonomikos atspindys.
1962 m. D. Jošihara atvėrė parodų erdvės „Gutai Pinacotheca“(sk. Pinakoteka) duris. Jis perorganizavo senus, jam priklaususius, sandėlio tipo namus taip, kad jie tiktų pastovių meno renginių organizavimui. Šios parodų ir performansų erdvės tapo reguliaria tiek bendrų, tiek individualių Gutajaus grupės menininkų parodų vieta, taip pat ir muziejus (Munroe, Tianpo 2013).
Vėlyvasis periodas (1965-1972m.)
1965 m. prie Gutajaus grupės prisijungė dar daugiau tuo metu meno pasaulyje lyderiaujančių Japonijos menininkų tokių kaip: Takasakis Motonao (高﨑 元尚 Takasaki Motonao) ir Sadaharas Horias (堀尾 貞治 Sadaharu Horio). Naujieji Gutajaus grupės menininkai ir toliau plėtė abstraktaus meno ribas, naudodami netradicines medžiagas, kaip automobilių varikliai ir kitos industrinės medžiagos. Tuo tarpu ilgiau su grupės veikla susiję menininkai, kaip pats D. Jošihara, pradėjo keisti savo meninį stilių (Tianpo 2010). Šiuo laikotarpiu Gutajaus asociacija meno avangardinio ir pogrindinio meno pasaulyje buvo prilyginama visam meniniam judėjimui, su gana nemažu aktyvių grupei priklausančių menininkų ir pasekėjų skaičiumi.
1970 m. balandį, po aštuonių metų veiklos buvo uždaryta „Gutai Pinacotheca“, dėl urbanistinės plėtros darbų Osakoje. Tačiau kitais metais buvo atidaryta „Mažoji Gutai Pinacotheca“, kaip nauja parodų vieta bei atminimas senajai galerijai. 1972 m. kovo 31d., po staigios Gutajaus grupės įkūrėjo D. Jošihara mirties (1972 m. vasario 10d.), Gutajaus grupė iširo. Tų pačių metų balandį uždaroma „Mažoji Gutai Pinacotheca“ (Munroe 1994).
Įtaka ir pripažinimas
Pirmasis oficialus apdovanojimas Gutajaus grupei atiteko 1967 m. gegužę. Tai buvo Kobės laikraščio (神戸新聞 Kōbe Shinbun) taikos prizas už Gutajaus grupės veiklą ir kultūrinius nuopelnus Japonijai. Politiniu atžvilgiu, Gutajaus grupė turėjo svarbią rolę tuometinėje Japonijos visuomenėje. Gutajaus menininkų abstrakcionistinė kūryba buvo tiesioginis atsakas į tuometinę Japonijos, rafinuotumu pagrįsta, socialistinę dailę. Labiausiai Nihonga (日本画 Nihon-ga, liet. „japoniško stiliaus paveikslai“) meno mokyklos atstovams. Meno istorikė A. Munroe (2015) teigia, jog Gutajaus grupės veikla 5-ajame ir 6-ajame dešimtmečiais buvo ne tik atsakas į pokarinės Japonijos politiką, tačiau ir bandymas pagreitinti, amerikietiška vadinamos, demokratijos integraciją į Japoniją.
Pasauliniu mastu Gutajaus grupės kūryba bei radikalios idėjos jos aktyviuoju laikotarpiu, ypatingai vėlyvuoju, turėjo didėlę įtaką 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių meno pasaulyje. 7-ajame XX a. dešimtmetyje susikūrusios ir pasaulyje pasižymėjusios menininkų asociacijos „Fluxus“ (skait. fluksus) atstovas Tomas R.H. Heivensas (Thomas R. H. Havens), Gutajaus menininkus įvardina kaip „savo laiku neįvertinta grupė, moderniam menui suteikusi patirties, o ne objekto vertinimo aspektą“ (Havens 2006). XX a. pabaigoje „Fluxus“ meninkai, kaip Jozefas Beuys (Joseph Beuys) ir Džiun Paik (June Paik) savo tiek kūrybine, tiek politine veikla norėjo atkreipti pasaulio dėmėsį į Europos bei Azijos modernųjį meną. 1993-aisiais Gutajaus grupė buvo pagerbta Venecijos Bienalės paroda – viena garsiausių šiuolaikinio meno renginių organizacijų. Šis renginys suteikė retrsospektyvą Gutajaus grupės meniniam ir politiniam vaidmeniui pokarinės Japonijos vystymuisi. 1995 m. Gutajaus grupės darbai buvo įvertinti JAV meno visuomenės parodoje „Scream Against the Sky“ (liet. Šauksmas prieš dangų). Kritikai Gutajaus grupės kūrinius ir idėjas įvertino kaip „standartinėms modernizmo srovėms metusia iššūkį asociacija“ (Wilette 2012). 2013 m. Gutajaus grupės darbai buvo pripažinti ir Gugenheimo muziejaus. Darbai buvo pristatyti parodoje pavadinimu „Gutai: Splendid Playground, a retrospective to the Gutai Art Association“ (liet. Gutajus: Nuostabi žaidimų aikštelė. Gutajaus meno asociacijos retrospektyva). Tai buvo pirmoji Šiaurės Amerikoje surengta vien tik Gutajaus kūrybą eksponuojanti paroda.
Naudota literatūra
- Harrison, Ch., Wood, P. 2003, „Art in Theory 1900- 2000“ in (1905-1972) Gutai Manifesto, sud. Yoshihara J., Blackwell Publishing, Sydney, p. 698-701.
- Hatoum, M. 1985, Performance Still. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 15 d.].
- History of Gutai“, Artrip Museum: Osaka City Mueseum of Modern Art. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 15 d.].
- Jones, A. 1998, Body Art/performing the Subject, University of Minnesota Press, Minneapolis, London.
- Laster, P. 2012, „A Visual Essay on Gutai“, Artpulse Magazine. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 15 d.].
- Munroe, A. ., 1994, Japanese art after: 1945, Abrams H. N., New York.
- Munroe, A., Tianpo, M. 2013, Gutai Splendid playground, Solomon R. Guggenheim Museum, New York. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 15 d.].
- Murawski, K. 2013, „Gutai: Splendid Playground“, Undo.net. 2013 vasario 13. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 15 d.].
- Tianpo, M. 2011, Gutai: Decentering Modernism, University of Chicago Press, Chicago.
- Wilette, M. 2012, „Gutai in Japan“, Art History Unstuffed. 2012 kovo 9. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. sausio 15 d.].