Hitobašira
Hitobašira (jap. 人柱, Hitobashira) terminas, kuris Kinijoje dar yra žinomas kaip Da šeng džiuang (kin. 打生樁, Dǎ shēng zhuāng) apibūdina kultūrinę žmonių aukojimo praktiką egzistavusią Rytų ir Pietryčių Azijos regione.
Šio aukojimo ritualo atlikimo metu gyvi žmonės būdavo priešlaikiniu būdu palaidojami tose vietose, kuriose turėdavo iškilti ypatingos svarbos architektūrinės konstrukcijos.
To meto žmonės tikėjo, kad palaidoto žmogaus siela sustiprina pastatą, apsaugo jį nuo nelaimių.
Hitobašira praktika taip pat buvo paplitusi Tekančios Saulės šalyje: čia gyvi žmonės neretai buvo palaidojami po arba įrėminami į stambias architektūrines konstrukcijas, tokias kaip užtvankos, tiltai ir pilys.
Šis ritualas atliko maldos dievams funkciją: ja buvo siekiama apsaugoti stambias architektūrines konstrukcijas nuo stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių, tokių kaip potvyniai, žemės drebėjimai ar priešų atakos.
Hitobašira terminas taip pat gali apibūdinti darbininkus, kurie dirbdami nežmoniškomis sąlygomis, buvo palaidoti gyvi (Meyer, n.d).
Termino reikšmė
Hitobašira terminas Tekančios Saulės šalyje yra suvokiamas kaip pačių žmonių pasirinktas, savanoriško pasiaukojimo veiksmas.
Šinto religijoje (jap. 神道, Shintō) teigiama, kad žmogus (jap. 人, Hito) yra tiesiogiai susijęs su dievais arba kami (jap. 神, Kami), o žmogaus santykis su jais gali būti puoselėjamas statant dievams šventyklas ar net sodinant jiems šventus medžius tose vietose, kuriose buvo palaidoti gyvi žmonės.
Tuo tarpu žodis stulpas arba hašira (jap. 柱, Hashira) yra laikomas žmogaus atminimo ženklu, kuris taip pat simbolizuoja jo santykį su dievais (Meyer, n.d).
Hitobašira paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose
720 m. parašyta „Japonijos kronika“ arba „Nihon Šioki“ (jap. 日本書紀, Nihon Shoki) yra laikoma vienu pirmųjų Japonijos rašytinių šaltinių, kuriame buvo paminėtas Hitobašira terminas.
Viename iš „Japonijos kronikos“ skyrių, skirtų imperatoriui Nintoku (jap. 仁徳天皇, Nintoku-tennō) (257-399 m.), kuris dar buvo žinomas Ohosadzaki-no-Sumeramikoto (jap. 大鷦鷯天皇, Ohosazaki-tennō) vardu, buvo aprašytas 323 m. įvykęs Kitakava ir Mamumta upių potvynis.
Kronikoje teigiama, kad upių potvynis buvęs itin stiprus, o to meto gelbėtojams niekaip nepavyko apsaugoti nuo gamtinės stichijos nukentėjusių gyventojų.
Rašoma, kad tuo metu imperatorius Nintoku sapne išvydo dievišką apreiškimą, kuriame jam buvo pasakyta, kad Musaši provincijoje (jap. 武蔵国, Musashi-no-kuni) gyvena žmogus vardu Kovabuki, o Kavači provincijoje (jap. 河内国, Kawachi-no-kuni) – žmogus vardu Koromono-ko.
Imperatoriui Nintoku vizijoje buvo paaiškinta, kad norint sėkmingai pastatyti upių pylimus, yra reikalingos dvi aukos Kitakava ir Mamuta upėse gyvenančioms vandens dievybėms.
Kronikoje teigiama, kad žmogus vardu Kovabuki buvo surastas ir atgabentas pas imperatorių, o šis savo ruožtu įsakė Kovabuki įmesti į Kitakava upę bei atlikti maldas joje gyvenančiai upės dievybei.
Rašoma, kad po šios aukos žmonėms pavyko pastatyti upės pylimus, o Koromono-ko pavyko išsigelbėti bei išvengti paaukojimo.
XV a. dienoraštyje „Jasutomi-ki“ (jap. 康富記, Yasutomi-ki) buvo pirmą kartą aprašyta žymioji „Nagara-no Hitobašira“ tradicija.
Pagal tradiciją, moteris einanti Nagara upės (jap. 長良川, Nagara-gawa) pakrante bei nešanti berniuką ant savo nugaros, būdavo pagaunama bei priešlaikiniu būdu palaidojama toje vietoje, kurioje turėjo būti statomas didelis tiltas.
Dienoraštyje teigiama, kad Hitobašira tradicija buvo visada praktikuojama statant sudėtingus, pavojingus ir dažnai su vandeniu susijusius architektūrinius projektus.
Taip pat, priduriama, kad pasakojimai apie Hitobašira tradiciją padėdavo įkvėpti žmonių pasiaukojimo dvasią.
Hitobašira ir kitos žmonių aukojimo istorijos Japonijoje itin paplito Sengoku (jap. 戦国時代, Sengoku jidai) (1467-1615 m.) arba Kariaujančių valstybių laikotarpiu.
Architektūriai Hitobašira pavyzdžiai
Macue tiltas
Legenda pasakoja, kad Idzumo provincijos (jap. 出雲国, Izumo-no-kuni) daimio (jap. 大名, Daimyō) nusprendė pastatyti tiltą per upę, taip siekdamas pagerinti provincijos susisiekimo infrastruktūrą.
Vis dėlto, jo darbininkams niekaip nepavyko pastatyti tilto, nes kiekvieną kartą jų padėtus tilto pamatinius akmenis nuplaudavo stipri upės srovė.
Vietiniai buvo įsitikinę, kad šias nesėkmes lėmė upės srovės dvasių pyktis, todėl siekdami jas nuraminti, gyventojai nusprendė joms atlikti aukojimo ritualą.
Sakoma, kad žemiau centrinio tilto stulpo, t.y. vietoje, kurioje srovė buvo pati stipriausia, buvo nuspręsta palaidoti gyvą žmogų, vardu Gensuke.
Po šio ritualo atlikimo upės vandenys nurimo, o vietiniai galėjo sėkmingai pabaigti tilto statybos darbus.
Sakoma, kad ir šiomis dienomis tamsiomis naktimis ties centrinio tilto stulpo vieta galima išvysti paslaptingą raudoną šviesą, kuri kaip tikima, yra Gensuke kūno vaiduokliška reprezentacija.
Macue pilis
Legenda pasakoja, kad statant dabartinėje Šimane prefektūroje (jap. 島根県, Shimane-ken) esančią Macue pilį (jap. 松江城, Matsue-jō) taip pat buvo atliktas Hitobašira ritualas.
Sakoma, kad po pilies pamatais buvo palaidota gyva mergaitė, kuri itin mylėjo šokius.
Iki šios dienos teigiama, kad moteris ar vaikas pradėjęs šokti gatvelėse netoli pilies, pažadins palaidotos mergaitės pyktį, kuris sudrebins pilies pamatus.
Maruoka pilis
Maruoka pilis (jap. 丸岡城, Maruoka-jō) yra vienas seniausių ir iki mūsų dienų išlikusių Tekančios Saulės šalies gynybinės architektūros pavyzdžių.
Legendoje „O-šidzu, Hitobašira“ pasakojama, kad Maruoka pilis taip pat buvo pastatyta atlikus Hitobašira aukojimo ritualą.
Teigiama, kad Šibata Kacuie (jap. 柴田勝家, Shibata Katsuie) (1522–1583 m.) sūnėnui Šibata Kacutojo (jap. 柴田勝豊, Shibata Katsutoyo) (1556–1583 m.) nesisekė statyti Maruoka pilį, nes viena jos akmeninė siena vis sugriūdavo, nepaisant to kiek kartų ji būdavo sukraunama.
Vienas jo vasalas, norėdamas padėti išspręsti šią problemą, pasiūlė Šibata Kacutojo atlikti Hitobašira arba žmogaus paaukojimo ritualą.
Hitobašira ritualo auka buvo parinkta vienaakė O-šidzu – du vaikus turėjusi ir nepasiturinčiai gyvenusi moteris.
Ši sutiko būti paaukoti su sąlyga, kad vienam iš jos vaikų būtų suteikta teisė tapti samurajumi (jap. 侍, Samurai).
Sakoma, kad O-šidzu palaidojus gyvą po centrine pilies bokšto kolona, pilies darbai buvo sėkmingai pabaigti.
Vis dėlto, Šibata Kacutojo buvo netrukus perkeltas į kitą šalies provinciją, o jo pažadas padaryti vieną iš O-šidzu sūnų samurajumi taip ir liko neįgyvendintas.
Manoma, kad O-šidzu dvasia buvo suerzinta Šibata Kacutojo poelgio, todėl keršydama jam dvasia kiekvienerių metų balandžio mėnesį pradėjo užtvindyti pilies griovį pavasario lietaus vandenimis.
Žmonės suteikė šiam reiškiniui „O-šidzu liūdesio ašarų lietaus“ pavadinimą bei, siekdami nuraminti jos dvasią, šalia pilies pastatė mažą jai skirtą kapą.
Iki šių dienų išliko ir eilėraštis apie O-šidzu, kuris sako: „Lietus, kuris iškrenta atėjus dumblių pjovimo sezonui. Šis lietus primena vargšės O-šidzu liūdesio ašaras“.
Modernus Hitobašira atvejis
Šiaurinėje Hokaido dalyje (jap. 北海道, Hokkaidō) esantis Džiomon tunelis (jap. 常紋トンネル, Jōmon tonneru) yra žinomas Japonijoje dėl gandų, susijusių su Hitobašira ritualo atlikimu jo statybos metu XX a. pr.
Tunelio statymo darbuose dalyvavo ne eiliniai statybininkai, o kaliniai, kurie buvo priversti gyventi ir dirbti itin žiauriomis darbo sąlygomis.
Vienoje kaliniams skirtoje, neventiliuojamoje patalpoje paprastai gyvendavo apie 70 žmonių, kurie neturėdami jokių teisių ir negalėdami pakęsti sunkių darbo sąlygų, neretai bandydavo pabėgti.
Siekiant sumažinti šias rizikas, kambariuose buvo įrengtos vienos, iš lauko pusės rakinamos durys bei du mažyčiai langai.
Kaliniai dirbdavo po 15 valandų per parą, o valgyti gaudavo dubenėlį ryžių ir miso sriubos (jap. 味噌汁, Misoshiru).
Sakoma, kad statant Džiomon tunelį mirė daugiau nei šimtas kalinių.
Po tunelio atidarymo, jame ėmė dėtis keisti dalykai: žmonės girdėdavo aimanavimą, matydavo žmogaus figūrą, kuriam iš galvos bėga kraujas ir pan.
1968 m., po stipraus žemės drebėjimo, buvo stipriai apgadintos kai kurios tunelio sienos, o 1970 m., tunelio renovacijos metu darbininkai aptiko 100 žmonių palaikus, palaidotus netoli tunelio.
Tų pačių metų rugsėjo mėn., vykdant tunelio tyrimo darbus, žvyre, netoli tunelio galo buvo rastas sienoje įrėmintas stovinčio žmogaus skeletas, o vėliau buvo atrasti keletas kitų, kurie kaip manoma, buvo palaidoti gyvi, t.y. atliekant Hitobašira ritualą.
Dar ir šiandien žmonės vengia artintis prie Džiomon tunelio, kuriame, kaip teigiama, vis dar galima išvysti klajojančias mirusiųjų kalinių dvasias (Devlin, 2019).
Naudota literatūra
- Devlin, T., A., 2019. Jomon Tunnel. Kowabana. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. gruodžio 15 d.].
- Meyer, M., n.d. Hitobashira. Yokai. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2020 m. gruodžio 15 d.].
Redagavo Andrius Bimbiras
