Ikirio
Tekančios Saulės šalies tradiciniuose tikėjimuose ir grožinėje literatūroje Ikirio (jap. 生霊, Ikiryō) yra vadinama laikinai nuo gyvojo kūno atsiskyrusi dvasia, kuri kartais nepaisant didelių fizinių atstumų, vaidenasi kitiems žmonėms.
Ikirio pavadinimas turi priešingą, kontrastuojančią reikšmę Širio (jap. 死霊, Shiryō) terminui, kuriuo Japonijos folklorinėje tradicijoje paprastai yra vadinamos mirusiųjų dvasios.
Kilmė ir elgsena
Tikėjimas, kad gyvo žmogaus dvasia gali laikinai palikti savo kūną Japonijoje egzistuoja nuo senų laikų.
Apie šį tikėjimą mes žinome iš anekdotinių bei grožinės literatūros pobūdžio rašytinių šaltinių, kuriuose buvo aprašyti tam tikri liudininkų pasakojimai ir patirtys apie dvasių vaidenimąsi, kūno apsėdimo atvejus ir kitas nekūniškas patirtis.
Budistiniuose raštuose ikirio yra apibūdintos kaip „gyvosios dvasios“, kurios supykdytos gali prakeikti.
Kūno apsėdimas yra dar vienas būdas, kuriuo ikirio gali sukelti ar padaryti žalą savo pasirinktai aukai. Sakoma, jog ikirio apsėstas žmogus dažniausiai nieko nenujaučia ir nenutuokia apie jo kūną užvaldžiusią dvasią.
Vis dėlto, mitologiniuose šaltiniuose taip pat yra teigiama, jog ikirio nebūtinai visada veikia iš neapykantos ar pagiežos. Yra ne viena istorija apie jokių nuoskaudų neturinčius ir jokios grėsmės žmonėms nekeliančius ikirio.
Rašytiniuose šaltiniuose taip pat yra pateikiami pavyzdžiai, kuriuose ikirio apsėda savo meilės arba susižavėjimo objektą.
Tai pat teigiama, jog gyvo žmogaus dvasia arba ikirio gali trumpam palikti savo kūną prieš pat savo žemišką mirtį tam, kad galėtų aplankyti savo artimuosius, draugus ir pažįstamus.
Ikirio ir „Sakmė apie princą Gendži“
Viename iš garsiausių Japonijos klasikinių literatūros kūrinių – „Sakmėje apie princą Gendži“ (jap. 源氏物語, Genji Monogatari) taip pat buvo aprašyta ir viena iš geriausiai žinomų ikirio apraiškų.
Tekste rašoma, jog pavydžiosios princo Gendžio meilužės – Rokudžio (jap. 六条御息所, Rokujō no Miyasundokoro) siela palikdavo savo žemiškąjį kūną siekdama kankinti ir vaidentis savo konkurentėms.
Teigiama, jog Rokudžio dvasia buvo apsėdusi princo Gendžio nėščią žmoną Aoi no Ue (jap. 葵の上, Aoi–no Ue), kuri numirė po to, kai ją netikėtai apėmė isterija, ją pradėjo pykinti bei jai pasireiškė oro stygiaus simptomai.
Vis dėlto, tekste yra pabrėžiama, jog pati Rokudžio nesuvokė, kad jos dvasia dalyvavo šiame paminėtame kūno apsėdimo procese. Rokudžio tapo savo pačios stiprių jausmų princui auka, kurie ir išprovokavo netinkamą jos sielos elgesį (Kuchta, 2015).
Šioje sakmėje taip pat buvo paminėtas ir dar vienas, mažiau žinomas ikirio apraiškos atvejis.
Tekste minima, jog psichinių problemų turintis veikėjas Kašivagi prašė jam atlikti religines apeigas dėl to, kad nerimavo dėl savo sielos bandymų pabėgti iš jo žemiškojo kūno (Bargen, 1997).
Istorinė vaizdinio raida
Heiano istoriniu laikotarpiu (jap. 平安時代, Heian-jidai, 794-1185 m.) sielos atsiskyrimo nuo gyvo žmogaus kūno tema buvo dažnai aprašoma įvairiose to meto meilės istorijose.
Neretai jose įsimylėjusios moters siela vaidendavosi, persekiodavo ar net apsėsdavo savo meilės objektą.
Šis fenomenas buvo siejamas su asmens patiriamais, stipriais meilės ir prisirišimo jausmais (Yokai, 2015).
Kariaujančių valstybių laikotarpiu (jap. 戦国時代, Sengoku-jidai) atsirado tikėjimas, jog prieš mirtį žmogaus siela gali palikti savo kūną, klajoti, skleisti keistus garsus ir pan.
Sakoma, jog šiuo laikotarpiu karių dvasios prieš pat savo žemiško kūno mirtį dažnai lankydavo savo artimuosius, siekdamos su jais atsisveikinti.
Taip pat teigta, jog ant mirties slenksčio esančių žmonių dvasios buvo neretai pastebimos besimeldžiančios prie šventyklų.
Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代, Edo-jidai) ikirio fenomenas buvo imtas laikyti liga pavadinta „atskirtos sielos sindromu“ (jap. 離魂病, Rikonbyō), kurią žmogus galėjo patirti būdamas ištiktas klinikinės mirties būsenos.
Ikirio fenomenas taip pat buvo vadinamas „šešėlių liga“ (jap. 影の病, Kage no Yamai), kurią žmogus patirdavo lunatikuodamas. Tuo metu buvo manyta, jog žmogaus siela gali palikti miegantį fizinį kūną bei savo sąmonės pagalba jį valdyti kaip marionetę.
Naudota literatūra
- Bargen, G., 1997. A Woman’s Weapon: Spirit Possession in The Tale of Genji. Honolulu: University of Hawaii Press.
- Yokai, n. d. Ikiryō. Yokai.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. balandžio 28 d.].
- Kuchta, A., Malita, J., 2015. Spirit possession and emotional suffering in „The Tale of Genji” and its selected adaptations. A study of love triangle between Prince Genji, Lady Aoi and Lady Rokujo. Depot.ceon.pl. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. balandžio 28 d.].
Redagavo Andrius Bimbiras
