Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Issei Sagava

Parašė Vera Jakovleva - 2019-01-23 - Japonija

Issei Sagava

Issei Sagava (jap. 佐川 一政, Sagawa Issei) – japonų verslininko sūnus, rašytojas, literatūros kritikas, žudikas, nekrofilas ir visame pasaulyje išgarsėjęs kanibalas. Studijuodamas Paryžiaus Sorbonos universitete, 1981 m. vasarą nužudė olandų kilmės moterį Renė Hartvelt ir jos kūno dalis vėliau panaudojo kanibalizmo procese. Praleidęs du metus Prancūzijos kalėjime, 1983 m. jis buvo deportuotas į tėvynę ir uždarytas į Tokijaus psichiatrijos ligoninę. Paleistas į laisvę Issei Sagava tapo vietine Japonijos įžymybe.

Vaikystė

Issei Sagava gimė 1949 m. balandžio 26 d., Kobėje (jap. 神戸, Kōbe). Jis turėjo sveikatos problemų dėl to, kad gimė neišnešiotas. Tai padarė įtaką jo išorinei išvaizdai: jis pasižymėjo žemu ūgiu ir kitais nepatraukliais fiziniais bruožais. Issei Sagava save įvardijo kaip: „ …labai mažą ir negražų žmogų, kuris yra panašus į geltoną beždžionę.“ Šis asmuo taip pat turėjo nemažai kitų kompleksų. Be to, jo šeima priklausė visuomenės elitui, kurioje tradicijos, pinigai ir garbė buvo vertinami, o kalbos intymiomis temomis – nutylimos. Kai jam pirmą kartą įvyko erekcija, jis pagalvojo, kad tai yra kažkokios ligos forma. Nežinant kaip susitvarkyti su šia biologine reakcija, jam pasireiškė tokie požymiai, kurie vėliau šokiravo visą pasaulį (VICE, 2012).

Kanibalizmo apraiškos ir pirmasis pasikėsinimas

Issei Sagavos polinkis į kanibalizmą pasireiškė jam dar besimokant pradinėje mokykloje, fizinio lavinimo pamokos metu, pamačius savo bendraklasio šlaunį. Šis potraukis įgavo naujų atspalvių jam perėjus mokytis į vidurinę mokyklą. Pamatęs merginos šlaunis, kyšančias iš po jos sijono, Issei Sagava užsimanė paragauti jos mėsos (VICE, 2012). Vis dėlto, jį labiausiai traukė užsienio šalių moterys. Būdamas 23-jų metų amžiaus ir gyvendamas Tokijuje, I. Sagava persekiojo aukštą merginą, atvykusią iš Vokietijos ir gyvenusią tame pačiame pastate kaip ir jo paties močiutė. Vieną naktį jis nusprendė įsibrauti į merginos butą ir pabandyti paragauti jos mėsos. Nors mergina miegojo, Sagava ieškojo būdų kaip būtų galima merginą priversti visiškai prarasti sąmonę. Jis nusprendė trenkti jai per galvą ir taip ją apsvaiginti, tačiau I. Sagavos sumanymas nepavyko, nes tuo metu pabudusi vokietė iškvietė policijos pareigūnus. Issei Sagava buvo apkaltintas bandymu išprievartauti merginą, o ekspertizę atlikę gydytojai jo elgesyje neįžvelgė jokių kanibalizmo apraiškų (VICE, 2012).

Nusikaltimas ir bausmė

1977 metais, būdamas 27-ių metų amžiaus, Issei Sagava išvyko studijuoti į Prancūzijoje esantį Sorbonos universitetą, norėdamas ten įgyti literatūros daktaro laipsnį. Tuo metu I. Sagavos polinkis į kanibalizmą sparčiai progresavo: kiekvieną vakarą jis kvietėsi laisvo elgesio moteris, į kurias vėliau bandė ne kartą pasikėsinti.

1981 m. Sagava susipažino su olandų kilmės mergina Renė Hartvelt, kuri taip pat buvo Sorbonos universiteto studentė. Sagava ir Renė nesunkiai rado bendrą kalbą. Japonas, kurį visada traukė europietės merginos, įsimylėjo, tačiau jo jausmai buvo vienpusiai (Sidorčik, A., 2017). Merginai nepriėmus japono demonstruojamų meilės jausmų, Sagavai kilo noras ją suvalgyti. Jis buvo įsitikinęs, kad tokiu būdu jie amžinai galėtų būti drauge. Savo sumanymą japonas siekė įgyvendinti tų pačių metų birželio mėnesį, pasikvietęs merginą į savo butą pietums. Atvykus merginai, Sagava paprašė jos balsu perskaityti žymaus vokiečio poeziją, meluodamas, jog tai jo dėstytojo iš Japonijos prašymas. Mergina sutiko ir ėmė skaityti jai duotą tekstą. Tuo metu Sagava išsitraukė šautuvą, šovė Renė Hartvelt į galvą ir tokiu būdu nužudė nieko blogo nenutuokusią merginą. Issei Sagava paniškai bijojo kraujo, todėl pamatęs negyvą merginos kūną buvo trumpam laikui praradęs sąmonę. Atsipeikėjęs po patirto pirminio šoko, jis nurengė ir išžagino Renė kūną. Vėliau Issei bandė paragauti merginos mėsos, tačiau proceso eigoje suvokė, kad tai padaryti be specialių įrankių bus itin sunku. Įsigijęs mėsai pjaustyti skirtą peilį, jis išdorojo merginos kūną: galvą ir kitus kūno likučius sukrovė į lagaminus, o geriausias kūno dalis sudėjo į šaldytuvą ir pasiliko jas vėlesniam savo pasimėgavimui (VICE, 2012). Issei puotavo dvi dienas, valgydamas įvairius patiekalus, pagamintus iš pasiliktų Renė kūno dalių. Birželis buvo pats karščiausias 1981 metų mėnuo, todėl Sagavos bute esantys merginos palaikai netrukus ėmė skleisti nemalonų kvapą. Japonas nusprendė į lagaminus sudėtas merginos kūno dalis paskandinti Paryžiuje esančio Bulono parko ežere, tačiau jam nepavyko įvykdyti šio ketinimo dėl tuo metu parke buvusios žmonių gausos. Issei Sagava nusprendė paslėpti merginos palaikus krūmuose ir pasišalinti iš įvykio vietos. Keistas japono elgesys sukėlė įtarimus šalia buvusiems prancūzams, kurie netruko pasidomėti krūmuose paliktų lagaminų turiniu. Žmonės buvo šokiruoti: lagaminų viduje buvo rasta 10 supjaustytų žmogaus kūno dalių. Į įvykio vietą iškviesti pareigūnai gavo detalų vyro aprašymą ir netruko surasti ir suimti Issei Sagavą. Tardymo metu jis pripažino jam mestus kaltinimus dėl merginos žmogžudystės ir tai lėmė jo spartų įkalinimą 1981 m. birželio 19 d. Nuo mirties bausmės Prancūzijoje Sagavą išgelbėjo 1981 m. gegužės mėnesį, Prancūzijos prezidento Fransua Miterano paskelbtas mirties bausmės panaikinimas. Po ilgų tardymų ir įvairių teisminių procesų, Issei Sagava buvo pripažintas psichiškai nesveiku, taip išvengdamas griežčiausios galimos bausmės (Harritz, Pia D., 2007), (Kushner, B., 2004). 1983 m. liepos mėnesį, kanibalas iš Japonijos buvo perkeltas iš kalėjimo į Paryžiaus priemiestyje esančią psichiatrijos ligoninę. 1985 m., dėl didelių japono išlaikymo išlaidų bei kitų teisėsaugos sistemoje egzistavusių spragų, Prancūzijos vyriausybė nusprendė deportuoti Sagavą į jo gimtąją šalį. Parvežus Issei Sagavą į Japoniją, šis nedelsiant buvo atvežtas į Tokijaus Macuzavos psichiatrijos ligoninę (jap. 東京都立松沢病院, Tōkyō toritsu matsuzawa byōin). Apžiūrą atlikę psichiatrai nusprendė, jog vyras esąs sveiko proto ir jo kanibalizmo apraiškos tebuvę paprasčiausia žmogaus ištvirkimo forma. Dėl šių priežasčių 1986 m. rugpjūčio mėnesį Sagava buvo išleistas į laisvę (Harritz, Pia D., 2007).

Sagava laisvėje

Tapęs laisvu žmogumi Issei Savaga pradėjo užsiimti veikla, kuri galėjo būti matoma didžiajai šalies gyventojų daliai. Jis tapo savotiška vietine įžymybe: 1992 metais kelias savaites dirbo populiarios televizijos laidos vedėju, vėliau filmavosi pornografinio turinio filmuose bei pats juose atliko pagrindinius vaidmenis. Laidų ir filmų siužetas buvo susijęs su kanibalizmo tematika. Filmuose Issei Sagava dažniausiai vaidino maniaką, kuris bandydavo suvalgyti savo aukas. Vienas iš jo asmeninių darbų taip ir buvo pavadintas – „Noriu, kad mane suvalgytų“ (Sidorčik, A., 2017). Savo atliktus nusikaltimus ir poelgius pats Issei Sagava vertina neigiamai. Issei suvokia savo padarytų gyvenimo klaidų kainą ir teigia, jog: „norėtų numirti kančioje  ir būti lėtai sudraskytas į smulkius skutelius.“ Taip pat I. Sagava priduria, kad norėtų būti nužudytas gražios moters, o ne vyro (VICE, 2012).

Issei Sagavos kūrybinė veikla ir populiarioji kultūra

Iki šiol Issei Sagava yra parašęs apie 20 knygų, kurios yra populiarios Japonijoje. Vieną iš knygų, pavadintą „Rūke“, Sagava parašė leisdamas laiką Prancūzijos psichiatrinėje ligoninėje. Jo knyga tapo viena skaitomiausių Japonijoje ir tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Prancūzijos vyriausybė priėmė sprendimą deportuoti Japonijos kanibalą atgal į savo gimtąją šalį. Apie I. Sagavą yra suskurta nemažai filmų, kurie dažnai išjuokia japono polinkį į kanibalizmą. Taip pat, šia tema yra išleista ne viena knyga. Tarp jų didelio susidomėjimo sulaukė knyga pavadinta „Dievinimas“. Jos autorius buvo apdovanotas Akutagavos premija, kuris yra vienas svarbiausių literatūros apdovanojimų Japonijoje (Sidorčik, A., 2017). I. Sagava ir toliau rašo knygas, tačiau pastaruoju metu susiduria su finansiniais sunkumais, kurie trukdo naujiems kanibalo kūriniams išvysti dienos šviesą (Barret, S., 2015). 

Keletas Issei Sagavos kūrybos pavyzdžių:

  • „Ar tai ne beprotybė?! – Issei Sagavos psichologinis vertinimas “Paryžietės mėsa” ”  (jap. 狂気にあらず!?「パリ人肉事件」佐川一政の精神鑑定, Kyōki ni arazu!? ‘Pari jin’niku jiken’ Sagawa Issei no seishin kantei, 1995);
  • „Berniukas A“ (jap. 少年A, Shōnen A, 1997);
  • Manga „Sagava“ (jap. まんがサガワさん, Manga Sagawa-san, 2000);
  • „Tiesa rūke“ (jap. 霧の中の真実, Kiri no naka no shinjitsu, 2002);
  • „Rūke“ (jap. 霧の中, Kiri no naka,2002);
  • „Ugnis“ (jap. 業火, Gōka, 2006);
  • „Privati graži iliuzija“ (jap. 極私的美女幻想, Gokushiteki bijo genos, 2008).

Keletas darbų nagrinėjančių Issei Sagavos istoriją:

  • Dokumentinis filmas „Excuse Me for Living“;
  • Dokumentinis filmas „The Cannibal That Walked Free“;
  • Dokumentinis filmas „Interview with a Cannibal“;
  • 1986 Olivjero Smolderso filmas „Adoration“;
  • 1986 metų dokumentika „Cannibal Superstar“;
  • 2010 metų dokumentika „VBS Meets: Issei Sagawa“;
  • „Rolling Stones“ daina „Too Much Blood“;
  • 2015 metų Čarlio Laino dokumentika „Fear Itself“.

Naudota literatūra

  1. Barret, S., 2015. Žudikas-kanibalas Issei Sagava: biografija, bausmė ir aukos. Fb.ru. [internete] 2015 gruodžio 17. Prieiga per internetą: <http://fb.ru/article/220042/ubiytsa-lyudoed-issey-sagava-biografiya-nakazanie-i-jertvyi>[žiūrėta 2018 m. lapkričio 23 d.].
  2. Goodreads Inc, 2019. Issei Sagawa books. com Prieiga per internetą: <https://www.goodreads.com/author/show/2795905.Issei_Sagawa> [žiūrėta 2019 m. sausio 3 d.].
  3. Harritz, Pia D., 2007, Consuming the Female Body: Pinku Eiga and the case of Sagawa Issei. Mediavidenskab. Prieiga per internetą: <https://web.archive.org/web/20070702120500/http://www.medievidenskab-odense.dk/index.php?id=57> [žiūrėta 2018 m. lapkričio 10 d.].
  4. Kushner, B., 2004, „Cannibalizing Japanese Media: The Case of Issei Sagawa“. Journal of Popular Culture, vol. 31, p. 55-57. Prieiga per internetą: <https://onlinelibrary.wiley.com/doi/abs/10.1111/j.0022-3840.1997.3103_55.x>[žiūrėta 2019 m. sausio 5 d.].
  5. Sidorčik, A., 2017, Pono Sagavos meniu. Kanibalo, tapusio įžymybe, istorija. Aif.ru. [internete] 2017 rugsėjo 29. Prieiga per internetą:  <http://www.aif.ru/society/people/menyu_mistera_sagavy_istoriya_kannibala_stavshego_superzvezdoy> [žiūrėta 2018 m. lapkričio 22 d.].
  6. VICE, 2012, Interview with the Cannibal. Youtube.com. [internete] 2012 birželio 29. Prieiga per internetą: <https://youtu.be/BosZxa1bYcE>[žiūrėta 2018 m. lapkričio 25 d.].

Redagavo Andrius Bimbiras

5 votes