Jakudza

Jakudza (ヤクザ Yakuza) – labiausiai paplitęs terminas, vartojamas Japonijos kriminalinių organizacijų visumai, jos nariams apibūdinti. Jakudza yra lyginama su Rusijos, Italijos mafija ir Kinijos triadomis, tačiau išsiskiria savo ilgaamžėmis tradicijomis bei ritualais, mentalitetu.

Pavadinimo kilmė

Jakudza pažodžiui reiškia „niekam tikęs“. Šis žodis kilo iš tradicinio japoniško „Trijų kortų žaidimo“ (Sammai karuta), kuris buvo ypač populiarus Edo laikotarpiu. Žaidimą galima laimėti tik tuo atveju, jei ištraukus tris kortas ir sudėjus taškų sumą gautas skaičius yra 19 arba mažiau. Trys kortos su 8 (ya), 9 (ku) ir 3 (za) reikšdavo pralaimėjimo kombinaciją. Jas sudėjus gaunami taškai yra lygūs 20, tad kortos tampa bevertės (Perkins 1994, p. 13).

Istorija ir raida

Tiksli jakudzos, kaip vieningos nusikalstamos grupuotės, veiklos pradžia nėra žinoma. Šiuo metu vyrauja kelios teorijos. Jakudza kildinama iš XVI a. pab. ir XVII a. pr. atsiradusių Kabuki-mono (カブキもの), kurie išsiskyrė keista apranga, neįprastomis šukuosenomis, agresyviu elgesiu ir ilgais kardais. Tai buvo samurajai roninai (浪人 ronin), kurie neturėdami šeimininkų gaujomis klajojo apiplėšinėdami kaimus ir miestelius. Šis nusikalstamas gyvenimas ypač paplito Keičio laikotarpyje. Taip pat roninai klestėjo Tokugavos eroje, nes  taikos metu samurajų paslaugos nebebuvo reikalingos.

Šiuolaikiniai jakudzos nariai atmeta Kabuki-mono teoriją ir priskiria save prie Mači-Jako (Machi-Yakko) geradarių, šie saugojo gyvenvietes nuo tų pačių klajojančių savivaliaujančių roninų. Ši grupuotė lyginama su Robinu Hudu, nes gindavo silpnuosius nuo plėšikų ir padėdavo vargšams.

Jakudzos nariai dažniausiai skirstomi į kelias grupes: Edo laikotarpyje susiformavę tekijai (tekiya) ir bakutai (bakuto), po Antrojo pasaulinio karo atsiradę gurentai.

Tekijai buvo prekeiviai, kurie pasirodė XVIII a. pradžioje. Jie keliaudavo po šalį su kilnojamaisiais prekystaliais ir dažniausiai pasirodydavo įvairiose šventėse, mugėse, turguose. Jų reputacija buvo iš tiesų bloga, nes parduodavo prastos kokybės pavogtas menkavertes arba nelegalias prekes. Šie prekeiviai dažniausiai būdavo kilę iš žemo burakuminų (burakumin) luomo, jie prekiaudami sukčiaudavo.

Bakutai buvo klajojantys lošėjai, jie užsiimdavo neteisėtais kortų arba kauliukų žaidimais iš pinigų. Gyveno už įstatymų ribų, nes laikyti atstumtaisiais, tačiau Tokugavos laikotarpyje juos retkarčiais pasamdydavo vietinė valdžia norėdama neteisėtai susigrąžinti darbininkų uždarbį. Lošimo namai įsikurdavo apleistose šventyklose visoje Japonijoje. Jie teikdavo paskolas savo klientams, dažnai turėdavo asmeninę apsaugą. Daugelis bakutų savo kūną išmargindavo įmantriomis tatuiruotėmis, jos matydavosi žaidimo kortomis arba kauliukais metu nusivilkus marškinius. Ši tatuiravimo tradicija tarp jakudzų išliko iki šių dienų.  Laikui bėgant, tapo įprasta jakudzomis vadinti žmones, kurie, užuot susiradę visuomenei įprastą darbą, rinkdavosi lošimą ar kitokią nelegalią veiklą (De Mente 2006, p. 103).

Gurentai (gangsteriai) atsirado japonams pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą. Tuomet dėl Hirošimos ir Nagasakio katastrofų ypač išaugo juodoji rinka. Šios grupuotės dėl polinkio į atvirą sumurtą ir grasinimus labiau primena vakarietišką mafiją. Gurentai stengėsi manieromis ir drabužiais mėgdžioti Holivudo sukurtą Amerikos gangsterių įvaizdį (Reischauer 1996, p. 152).

Tradicijos ir ritualai

Jakudza yra išsaugojusi ilgametes tradicijas ir ritualus. Keli iš jų yra yubitsume, iredzumi, sakadzukigoto.

Yubitsume – ritualas, per kurį jakudzos narys nusipjauna mažąjį pirštą iki sąnario. Pirštas turi būti įteikiamas šeimininkui ant baltos servetėlės kaip atsiprašymas (bausmė) arba tuomet, kai norima palikti jakudzą. Jeigu nusikalstama dar kartą – nupjaunamas kitas pirštas iki sąnario ir taip toliau. Pasitraukti iš jakudzos yra palyginti lengva, tačiau pasitraukusiems gaujoms nariams pritapti visuomenėje pasidaro labai sunku. Darbdaviai nenori priimti buvusių nusikaltėlių, tad atsiranda socialinė atskirtis, kurią gali sumažinti silikoniniai pirštų protezai (Phro, 2013). Šis ritualas siekia samurajų laikus, kai buvo naudojamos katanos. Be mažojo piršto būdavo sudėtinga laikyti kataną (japonišką vienašmenį lenktą kardą), todėl prasižengę samurajai pasidarydavo dar labiau priklausomi nuo šeimininko.

Iredzumi – tatuiruotės, kurios dengia labai didelę kūno dalį: rankas, kojas, nugarą, krūtinę, dažnai ir genitalijas. Šios tatuiruotės daromos tradiciniu būdu, naudojant ne elektrinius, o rankų darbo įrankius iš bambuko ir geležies. Procesas gali trukti iki kelerių metų. Jis labai brangus ir skausmingas, tačiau taip išbandoma narių drąsa, ištvermė. Labiausiai paplitę tatuiruočių motyvai – drakonai, moterys, kalnai, budizmo ar mitologiniai simboliai. Kartais nuo visiškai tatuiruotų jakudzos narių lavonų yra nulupama oda, ji vėliau tampa galerijų eksponatais arba yra parduodama juodojoje rinkoje. Tatuiruotės labai svarbios, nes tai pagrindinis vizualiai atsispindintis skiriamasis jakudzos bruožas.

Sakadzukigoto – priėmimo ritualas. Naujai priimtas narys atsisėda priešais savo ojabun (oyabun) ir su juo išgeria sakės. Paprastai ojabun taurė būna kur kas pilnesnė ir taip simbolizuoja skirtingą statusą. Šiuo ritualu sukuriamas tėvo ir sūnaus ryšys tarp ojabun bei kobun. Be to, ši tradicija vyrauja ne tik tarp jakudzų, bet ir vestuvėse arba sutvirtinant broliškus santykius.

Šiais laikais potencialūs jakudzos turi laikyti rašytinį egzaminą, norėdami patekti į grupuotę. 2009 m. Jamaguči-Gumi (Yamaguchi-Gumi) savo nariams parengė 12 puslapių egzaminą. Toks sprendimas buvo priimtas, kai vyriausybė paskelbė griežtesnius įstatymus organizuotiems nusikaltimams. Klausimai apima temas nuo neteisėto pramoninių šiukšlių atsikratymo iki mašinų vagysčių (Boyle, 2013).

Struktūra ir hierarchija

Jakudza pasižymi griežta piramidės formos struktūra, primenančia šeimą. Labai svarbus ojabun-kobun (tėvo ir sūnaus) ryšys. Įtakingiausias asmuo yra kumičio (kumicho), jis sprendžia visus iškilusius sunkumus, problemas. Kaip šeimos galvos, kumičio įsakymai tampa privalomi, o likę šeimos nariai įsipareigoja gerbti, klausyti ir jo nevarginti. Šeimos galva tiesiogiai neperduoda komandų. Tam skirti patarėjai, sekretoriai ir buhalteriai, jie atsakingi už gautus nurodymus ir taip užtikrina kumičio saugumą pasibeldus policijai į duris. Žemiau kumičio, jo patarėjų, sekretorių yra vaikai ir broliai. Tiek vaikai, tiek broliai turi atskirus vadus ir jiems paklūsta. Kai kurie šių vadų valdo po kelias skirtingas grupuotes, turi patarėjų, tačiau vyriausiojo tėvo žodis visados bus paskutinis.

Dažniausiai jakudzos nariai yra nutraukę santykius su savo biologinėmis šeimomis ir tampa visiškai atsidavę vieni kitiems. Šitaip suformuojamas labai stiprus tėvo, vyresniųjų ir jaunesniųjų brolių ryšys. Jakudzai daugiausia priklauso vyrai, tačiau pasitaiko ir keletas moterų. Jakudzos žmonos nebūna įtraukiamos į organizacijos veiklą.

Pagrindinės šeimos, grupuotės

1992 m. Japonijos valdžia išleido naujus įstatymus prieš organizuotas nusikalstamas grupuotes, kad sumažintų jakudzos narių skaičių – jis šiuo metu viršija daugiau nei 60 000. Statistika yra apytikslė, nes nežinoma, kiek narių yra pogrindyje, tad skaičius dažnai gali kisti. Nariai pasidaliję į 2500 šeimų ir 22 sindikatus, iš kurių didžiausi Jamaguči-Gumi, Sumijoši-kai (Sumiyoshi-kai) ir Inagava-kai (Inagawa-kai).

Jamaguči-Gumi yra didžiausia grupuotė Japonijoje, jai priklauso beveik pusė jakudzos narių. Ji įsikūrė 1915 m. ir išgarsėjo ne tik Japonijoje, bet ir už jos ribų. Jamaguči-Gumi netgi leido žurnalą, kuriame buvo jakudzos narių parašytų eilėraščių, haiku, straipsnių su legaliais patarimais apie tai, kaip reikėtų padidinti savas teritorijas. Žurnale būdavo pranešama apie vestuves, laidotuves ar iš kalėjimo paleistus narius (Kaplan 1993, p. 1722). Keniči Šinoda (Kenichi Shinoda) yra dabartinis grupuotės vadeiva, jis 2011 m. buvo paleistas iš kalėjimo atlikęs šešerių metų bausmę už nužudymą panaudojus samurajų kardą (BBC, 2011). 2015 m. Jamaguči-Gumi skilo į naują atšaką – Kobe Jamaguči-Gumi.

Sumijoši-kai yra antra pagal dydį šeima su daugiau nei 20 000 narių. Jos hierarchinė sstruktūra skiriasi nuo Jamaguči-Gumi (Hill 2003, p. 69-70). Sumijoši-kai susideda iš daugybės mažesnių grupuočių. Ji funkcionuoja lyg federacija, o vyriausiasis vadeiva dalijasi valdžia su kitais.

Inagava-kai – trečia pagal dydį grupuotė, turinti apie 15 000 narių. Tai viena pirmųjų jakudzos organizacijų, pradėjusių veiklą už Japonijos ribų. Daugiausia užsidirbdavo iš nelegalių lošimų, vėliau perėjo prie narkotikų gabenimo, sekso industrijos, šantažavimo.

Šių dienų veikla

Skirtingai nuo daugumos kitų kriminalinių grupuočių, jakudza viešai rodo savo tapatybę. Jiems priklausantys klubai ar įmonės pažymimi visiems suprantamais ženklais. Aukštesnės padėties nariai netgi turi vizitines korteles. Šiuolaikinė jakudza daugiausia užsiima prekyba narkotikais, azartiniais lošimais, turto prievartavimu, prostitucijos verslu. Yra pagarsėję dėl kyšininkavimo, didelių įmonių vadovų šantažavimo kompromituojančia medžiaga ir dėl užsakomų žmogžudysčių. Nepaisant to, teisėsauga sunkiai suvaldo šešėlinį mafijos gyvenimą, nes trūksta padarytų nusikaltimų įrodymų. Visuomenė taip pat įvairiai vertina jakudzos veiklą.

2011 m., po Sendajaus žemės drebėjimo ir cunamio, jakudza iš Tokijo ir Kobės regionų siuntė sunkvežimius, pilnus maisto, geriamojo vandens, antklodžių ir higienos reikmenų. Tai nebuvo pirmasis atvejis, kai jakudza į stichines nelaimes sureagavo anksčiau nei vyriausybė. 1995 m. įvykus Kobės žemės drebėjimui, jakudza, naudodamiesi valtimis ir sraigtasparniais, patvinusiose gatvėse teikė įvairią pagalbą (Jones, 2011). Kai kurie žmonės sako, jog jakudza padeda žmonėms ištikus nelaimei, nes patys yra atstumtieji ir užjaučia tuos, kurie vargsta ir nesulaukia vyriausybės palaikymo. Prie jakudzos įvaizdžio prisideda ir mafijos romantizavimas literatūroje, kine. Kiti žmonės yra kur kas ciniškesni ir mano, jog jakudza taip elgiasi vien dėl visuomenėje kuriamo įvaizdžio ir stengiasi gauti aplinkinių pripažinimą.

Literatūra ir šaltiniai

1993. Japan: An Illustrated Encyclopedia. Kodansha Ltd.

Boyle, A., 2013. 10 Odd Facts About The Yakuza. Listverse, [internete] rasta: <http://listverse.com/2013/10/23/10-odd-facts-about-the-yakuza/> [žiūrėta 2016 kovo 30].

De Mente, B. L., 2006. Saburo – The Saga of a Teenage Samurai in 17th Century Japan. [e-knyga] Cultural-Insight Books. Rasta: Google Books <http://books.google.com> [žiūrėta 2016 kovo 30].

Hill, P. B. E., 2003. The Japanese Mafia: Yakuza, Law, and the State. Oxford University Press.

Japan frees Yamaguchi-gumi crime boss Kenichi Shinoda. BBC, [internete] rasta: <http://www.bbc.com/news/world-asia-pacific-13027109> [žiūrėta 2016 kovo 30].

Jones, T. Y., 2011. Yakuza among first with relief supplies in Japan. Reuters, [internete] rasta: <http://www.reuters.com/article/us-yakuza-idUSTRE72O6TF20110325> [žiūrėta 2016 kovo 30].

Perkins, D., 1994. Five Hundred Fun Facts About Japan. [e-knyga] DIANE Publishing. Rasta: Google Books <http://books.google.com> [žiūrėta 2016 kovo 30].

Phro, P., 2013. Prosthesis manufacturers offer ex-yakuza members‘ best chance at normal life. JapanToday, [internete] rasta: <http://www.japantoday.com/category/crime/view/prosthesis-manufacturers-offer-ex-yakuza-members-best-chance-at-normal-life> [žiūrėta 2016 kovo 30].

Reischauer, E. O., Jansen, M. B., 1996. Japonai šiandien. Permainos ir tęstinumas. Litterae Universitatis.

Redagavo Emilija Bujaitė