Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Janari

Janari

Janari (jap. 家鳴, Yanari, pažodžiui „namų girgždesys“) terminas Tekančios Saulės šalies folklore ir legendose buvo skirtas apibūdinti paranormaliam reiškiniui, kurio metu, dėl nežinomų priežasčių, staiga imdavo drebėti ir girgždėti vieno ar kito namo konstrukcija arba juose buvę baldai ar kiti daiktai.

To meto žmonės manė, jog šį fenomeną sukeldavo išdykę demonai, kurie Japonijoje yra geriau žinomi oni (jap. 鬼 , Oni) vardu.

Šiais laikais janari terminas japonų kalboje yra skirtas apibūdinti įvairiems namo medžiagų sukeliamiems girgždesiams, kurie atsiranda dėl įvairių temperatūros ir drėgmės pokyčių.

Kilmė

Edo istoriniu laikotarpiu  (jap. 江戸時代, Edo jidai) pasakojimai apie poltergeisto fenomeną arba keistus garsus namuose keliančius demonus buvo itin populiarūs to meto visuomenės tarpe.

Namai, kuriuose egzistavo šis fenomenas traukė žmonių būrius, kurie patys norėjo asmeniškai patirti šiuos tariamus antgamtinius reiškinius.

Rašytiniuose šaltiniuose janari fenomenas buvo pirmą kartą aprašytas ir vizualizuotas 1776 metais, žymaus ukijo-e (jap. 浮世絵, Ukiyo-e) meistro Torijamos Sekieno (jap. 鳥山石燕, Toriyama Sekien) darbe, pavadintame „Iliustruotasis naktinis šimto demonų paradas“ (jap. 画図百鬼夜行, Gazu Hyakki Yagyō) (Davisson, 2013).

Demonų išvaizda ir elgsena

Torijama Sekienas janari fenomeną sukeliančius oni pavaizdavo kaip mažas, žmogaus ir demono hibridą primenančias būtybes, kurios sukelia keistus garsus draskydamos ir daužydamos pasirinkto namo sienos konstrukcijas.

Kituose rašytiniuose šaltiniuose šie oni demonai pasižymi savo energija ir yra vaizduojami dėvintys iš gyvūnų odos pasiūtais drabužiais bei savo rankose laikantys mažus, į plaktukus ar metalines lazdas panašius, įrankius/ginklus.

Vis dėlto, to meto žmonės tikėjo, jog janari fenomeną sukeliantys demonai buvo nematomi paprasto žmogaus akims.

Mėgstamiausias šių demonų užsiėmimas buvo jau anksčiau minėtas triukšmo kėlimas.

Žmonės tikėjo, kad naktimis šios būtybės išlysdavo iš namo pakampių bei imdavo kelti įvairiausius garsus: buvo girdimas sienų bildesys, krebždėjimas, braižymo garsai, buvo stumdomi daiktai.

Taip pat yra minima, jog retais atvejais kai kurie žmonių daiktai būdavo sunaikinami.

Sakoma, jog keldami triukšmą šie oni demonai siekdavo atkreipti į save žmonių dėmesį, o šiems tai pastebėjus, stengdavosi kaip įmanoma greičiau pasislėpti (Foster, 2015).

Janari legenda

Pasakojama, kad kadaise grupė šeimininko neturinčių samurajų (jap. 浪人, Rōnin) nusprendė išmėginti savo drąsą ir praleisti naktį dabartinės Hiogo prefektūros (jap. 兵庫県, Hyōgo-ken) teritorijoje buvusiame name, kuriame vaidenosi.

Naktį, vyrams užmigus, apsėstas namas staiga pradėjo stipriai drebėti.

Vyrai pamanė, jog prasidėjo žemės drebėjimas, todėl nedelsiant išbėgo į lauką, tačiau ten atsidūrę suprato, kad drebėjo ne žemė, o namas, kuriame jie ir leido naktį.

Kitą dieną vyrai nusprendė nueiti pas netoliese gyvenusį išminčių ir jam papasakoti viską kas nutiko.

Juos išklausęs, išminčius pasisiūlė kartu su vyrais praleisti naktį apėstame name.

Sekančią naktį vyrai ir išminčius buvo pažadinti to paties drebėjimo, kaip ir praėjusią naktį.

Išminčius nepasimetė bei atidžiai apžiūrėjo patalpos grindis. Suradęs vietą, kurioje drebėjimas buvo pats stipriausias, jis smeigė savo durklą giliai į tatamį. Triukšmas netikėtai baigėsi.

Ryte vyrai atidžiai apžiūrėjo namą. Toje vietoje, kurioje išminčius įsmeigė savo durklą vyrai atrado lokio atminimui skirtą antkapį iš kurio sunkėsi kraujas.

Samurajai bei išminčius buvo nustebę, todėl ėmė teirautis apylinkėse gyvenusių žmonių ar šie ką nors apie tai žino.

Vietiniai jiems paaiškino, kad kadaise šiose apylinkėse gyveno lokys, kuris naktimis dažnai braudavosi į gyvenamuosius namus.

Vieną naktį jis įsilaužė į namą, kuriame ir miegojo roninai.

Gindamasis nuo žvėries, tuometinis namo šeimininkas jį nužudė. Siekdamas nuraminti žvėries dvasią vyras namuose pastatė lokiui skirtą antkapį. Vis dėlto, lokio dvasia nenurimo, todėl ši iš pykčio privertė oni demonus jame kelti triukšmą.

Naudota literatūra

  1. Davisson, Z., 2013. Tajima no Sorei – The Poltergeist of Tajima. Hyakumonogatari. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 balandžio 19d.].
  2. Foster, M., D., 2015. The Book of Yokai – Mysterious Creatures of Japanese Folklore. Oakland: University of California Press.
  3. Yokai, n.d. Yanari. Yokai.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 balandžio 19d.].
  4. Matcha, 2015. Our summer friends in Japan: 5 Adorable Yokai. Matcha-jp.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 balandžio 19d.].
  5. Meyer, M., 2013. A-Yokai-A-Day: Yanari. Matthewmeyer.net. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 balandžio 19d.].

Redagavo Andrius Bimbiras

2 votes