Japonijos komunistų partija
Japonijos komunistų partija (JKP) (jap. 日本共産党, Nihon Kyōsan-tō) – yra viena seniausių Japonijos politinių jėgų, kuri per visą savo gyvavimo laikotarpį nebuvo šalies valdančiojoje daugumoje. Ideologiniu požiūriu ši partija randasi politinio spektro kairėje. Ji vadovaujasi demokratijos, socializmo ir pacifizmo principais. JKP pasisako prieš politinių partijų finansavimą, negauna valstybės subsidijų ir yra finansuojama tik savo rėmėjų pagalba. Dabartinis partijos pirmininkas yra Kadzuo Ši (jap. 志位和夫, Shii Kazuo) (World Heritage Encyclopedia, n.d.).
Partijos istorija
Japonijos komunistų partijos įkūrimą paskatino marksizmo idėjų įkvėpta 1917 metų revoliucija Rusijoje (geriau žinoma Didžiosios Spalio Revoliucijos vardu) bei po jos sekęs, Maskvos kontroliuojamas, komunistų internacionalo (Kominterno) įkūrimas. Marksizmo idėjomis susižavėjusiems to meto Japonijos studentams, intelektualams, rašytojams, menininkams Kominterno palaikymas tapo svarbia priežastimi, nulėmusia JKP įkūrimą (Berton, 2000). Oficialia partijos įkūrimo data yra laikoma 1922 m. liepos mėn. 15 d. XX a. pr. Japonijos imperija buvo valdoma imperatoriaus kartu su silpnu šalies parlamentu, kuriame daugumą sudarė konservatyvių pažiūrų politikai. Šalies žmonių teisės buvo stipriai suvaržytos, buvo vykdoma agresyvi kolonializmo politika, siekta tapti dominuojančiu žaidėju Azijos regione. Vos įkūrus JKP, ji buvo uždrausta ir imta persekioti dėl savo radikalių pažiūrų. Šiuo laikotarpiu JKP buvo vienintele partija šalyje, kuri pasisakė prieš Japonijos agresyvią ir militaristinę šalies užsienio politiką. Antrojo Pasaulinio karo metais partijos lyderiai buvo įkalinti arba ištremti. Tarp ištremtųjų buvo ir Sandzo Nosaka (jap. 野坂参三, Nosaka Sanzō) – vienas iš partijos įkūrėjų ir de facto lyderių. Karo metais jis kartu su Mao Dzedongu (kin. 毛泽东, MáoZédōng) ir jo vadovaujama komunistų partija Kinijoje verbavo į nelaisvę patekusius japonų kareivius, ragindamas juos kovoti prieš Japonijos imperiją komunistų pusėje. Taip pat jis buvo šnipinėjimo tinklų koordinatorius japonų okupuotose Kinijos teritorijose (Emmerson, 1972).
1945 metais, pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, Japonijos komunistų partija gavo teisėtą politinės partijos statusą ir teisę laisvai vykdyti savo veiklą. Šiuo laikotarpiu iš kalėjimų buvo paleisti įkalinti komunistai, iš tremties sugrįžo ir S. Nosaka. 1947 metais įsigaliojusioje naujojoje Japonijos Konstitucijoje buvo stipriai akcentuotas pacifizmo aspektas. Japonijos komunistų partija tai vertino kaip įrodymą, kad jų ideologinės nuostatos visada buvo teisingos. 1950 – 1955 metų laikotarpis buvo itin sudėtingas JKP, dėl Japonijos okupacijos laikotarpiu Jungtinių Amerikos Valstijų propaguojamų antikomunistinių nuotaikų bei sentimentų. Šiuo periodu JKP skilo į dvi grupes: viena grupė norėjo palaikyti ryšius su Sovietų Sąjunga , kita – ryšius su Kinijos Liaudies Respublika. Dėl šių dviejų grupių priešpriešos JKP partija nesugebėjo suformuluoti bendros pozicijos įvairiais aktualiais klausimais. 1958 ir 1961 metais vykusių dviejų JKP kongresų metu buvo išspręstos priešpriešos problemos, partija dar kartą susivienijo bei suformulavo savo naują politinę programą. Jos pagrindiniais tikslais tapo demokratinės revoliucijos Japonijoje siekis, visiškas nepriklausomybės atstatymas bei demokratiniai pokyčiai šalies politikoje ir ekonomikoje. Be to, buvo paskelbtas JKP nepriklausomybė nuo užsienio šalių jėgų ir jų įtakos (Japanese Communist Party, 2017). Nauju partijos generaliniu sekretoriumi tapo nuosaikių pažiūrų S. Nosaka, pakeitęs prieš jį pareigas ėjusį radikalą Kiūiči Tokuda (jap. 徳田球一, Tokuda Kyūichi). Šis dėl amerikiečių spaudimo, 1950 metais taip pat buvo priverstas atsisakyti savo posto Japonijos Atstovų Rūmuose, į kuriuos buvo išrinktas 1946 metais (Portraits of Modern Japanese Historical Figures, n.d.). 1964 ir 1966 metais Sovietų Sąjungos ir Kinijos komunistų partijos ėmė kištis į JKP veiklą dėl jos neutralios pozicijos Kinijos ir SSRS santykių lūžio metu. Santykiai su Sovietų Sąjungos komunistų partija buvo normalizuoti 1979 metais, šiai pripažinus savo veiksmus. Santykiai su Kinijos komunistų partija buvo normalizuoti vėliau – 1998 metais, šiai taip pat pripažinus savo praeities klaidas, bendraujant su Japonijos komunistų partija (Japanese Communist Party, 2017). Po Sovietų Sąjungos griūties, skirtingai nei kitos rytų bloko komunistinės partijos, JKP nepatyrė jokios vidinės krizės. Tai lėmė didelė partijos nepriklausomybė nuo užsienio politinių jėgų. 2004 metais, XXIII partijos kongreso metu Japonijos komunistų partija pristatė šiuolaikišką partijos programą. Partijos laikosi pozicijos, jog norėdama įveikti kapitalizmą ir imti pradėti kurti socializmą/komunizmą, JKP yra svarbiausia sulaukti visuomenės supratimo bei tinkamų aplinkybių šiems pokyčiams įgyvendinti. Trumpai tariant, JKP teigia, kad bet kokie socialiniai pokyčiai šalyje gali būti įvykdyti tik turint visiškos visuomenės daugumos pritarimą (Japanese Communist Party, 2017).
JKP organizacija
Spauda
Šinbun Akahata (jap. しんぶん赤旗, Shinbun Akahata, liet. „Raudonosios Vėliavos laikraštis“) yra Japonijos komunistų partijos leidybinis organas. Laikraštis, pradėtas leisti 1928 metais, yra žinomas dėl savo tiriamosios žurnalistikos ir aktualių temų nagrinėjimo. Laikraščio tiražas siekia apie 1,200,000 (World Heritage Encyclopedia, n.d.).
JKP jaunimo organizacija, choras, kooperatyvai
Japonijos Demokratinio Jaunimo Lyga (jap. 日本民主青年同盟, Nihon Minshu Seinen Domei) yra oficiali JKP jaunimo organizacija. Ji yra Pasaulinio Demokratinio Jaunimo Federacijos narė.
Japonijos Komunistų Partijos Gerbėjų Choras (jap. JCPファン合唱団, JCP – fan gasshōdan) buvo įkurtas Kiote 2011 metias. Jam vadovauja kompozitorius Tadao Jamamoto (jap. 山本忠生, Yamamoto Tadao), kuris priklauso Japonijos Dainuojančio Balso (jap. 日本のうたごえ, Nihon no Utagoe) socialinio judėjimo nacionalinei tarybai.
Partija tai pat palaiko glaudžius ryšius su Japonijoje veikiančiais kooperatyvais ir įvairiais kitais judėjimais (Lam, 1999).
Dabartinė Japonijos komunistų partija
Pagal turimų narių skaičių partijoje bei su ja susijusiose organizacijose, JKP išlieka didžiausia opozicine partija išsivysčiusių demokratinių šalių tarpe. Skirtingai nei kitos komunistinės partijos, JKP nebuvo paveikta Sovietų Sąjungos griūties, ji išsaugojo savo marksistinę ideologiją bei demokratinio centrizmo principus. Lam teigia (1996), jog taip yra dėl to, kad JKP yra vienintelė reali kairioji opozicinė jėga, galinti mesti iššūkį valdančiajai Japonijos Liberalų Demokratų partijai (JLDP) (jap. 自由民主党, Jiyū-Minshutō), kuri beveik be pertraukos valdo šalį nuo 1955 metų. Autorius pabrėžia, jog JKP visada remia bendrus opozicijos kandidatus prieš JLDP, taip siekdami sumažinti valdančiosios partijos vietų skaičių vietos savivaldos ir nacionaliniuose rinkimuose. JKP išskirtiniu bruožu yra laikomas ir gausus, į politinius postus iškeltų kandidačių moterų skaičius, kuris gerokai skiriasi nuo kitų Japonijos partijų (Lam, 1996). JKP gina 9-ajį Japonijos Konstitucijos straipsnį, kuris neleidžia šaliai karinėmis priemonėmis spręsti jokių tarptautinių ginčų ar konfliktų. Partija taip pat pasisako prieš JAV – Japonijos karinį saugumo aljansą teigdama, kad ši sąjunga trukdo Japonijai vykdyti nepriklausomą užsienio politiką bei įgyti visišką nepriklausomybę nuo JAV. Ji pasisako prieš branduolinę energetiką ir mirties bausmę, bei remia vienalytės partnerystės įteisinimą (World Heritage Encyclopedia, n.d.).
Japonijos komunistų partija skaičiais
- Oficialus narių skaičius: 3000,000;
- Partijos skyrių skaičius šalyje: 20,000;
- Japonijos Atstovų Rūmuose JKP užimtų vietų skaičius paskutiniuose rinkimuose: 12 vietų iš 465. (2017 rinkimuose partija gavo 4,4 milijonus balsų – 7,91%);
- Japonijos Patarėjų Rūmuose JKP užimtų vietų skaičius paskutiniuose rinkimuose: 14 vietų iš 242. (2016 rinkimuose partija gavo 6,02 milijonus balsų – 10,74%);
- Japonijos komunistų partijos narių skaičius vietinėse tarybose: 2,800
- Laikraščio „Šinbun Akahata“ skaitytojų skaičius: 1,13 milijonožmonių;
Naudota literatūra
- Berton, P., 2000. The Japanese Communist Party and Its Transformation. Japan Policy Research Institute. Prieiga per inernetą: <http://www.jpri.org/publications/workingpapers/wp67.html>[žiūrėta 2018 lapkričio 20].
- Emmerson, J.K., 1972. The Japanese Communist Party after Fifty Years. Asian Survey, 12(7), p. 564-579. Prieiga per internetą: <http://www.jstor.org/stable/2642946> [žiūrėta 2018 lapkričio 20].
- Japanese Communist Party, 2017. A profile of the Japanese Communist party. Japanese Communist Party. Prieiga per internetą: <https://www.jcp.or.jp/english/2011what_jcp.html> [žiūrėta 2018 lapkričio 20].
- Lam, P.E., 1999. Green Politics in Japan. London: Cambridge University Press.
- Lam, P.E., 1996. The Japanese Communist Party: Organization and Resilience in the Midst of Adversity. Pacific Affairs. 69(3), p. 361-379. Prieiga per internetą: <http://www.jstor.org/stable/2760924> [žiūrėta 2018 lapkričio 20].
- Portraits of Modern Japanese Historical Figures, n.d., Tokuda, Kyuichi. Portraits of Modern Japanese Historical Figures. Prieiga per internetą: <http://www.ndl.go.jp/portrait/e/datas/407.html?cat=119> [žiūrėta 2018 lapkričio 20].
- World Heritage Encyclopedia, n.d., Japanese Communist Party. World Public Library. Prieiga per internetą: <http://www.worldlibrary.org/Articles/Japanese%20Communist%20Party?&Words=japanese%20communist%20party> [žiūrėta 2018 lapkričio 20].
Redagavo Andrius Bimbiras